Sekite 15min Google
„Maniau, kad „influenceris“ reiškia peršalimą“, – pasakojo dabar jau 89-erių Weneris, nutęsdamas balsius taip, kad žodis skambėtų kaip „influenza“.
Būtent tokios juokingos replikos ir padėjo jam tapti numylėta „TikTok“ žvaigžde Vokietijoje. Jis priklauso sparčiai besiplečiančiam vyresnio amžiaus nuomonės formuotojų būriui, kurie sulaukė didelio populiarumo tarp kur kas jaunesnių vartotojų.
Jų skelbiamas turinys svyruoja nuo su mada susijusių vaizdo įrašų, žinomų kaip „Get Ready With Me“ („Apsirenkime kartu“), iki motyvuojančių ir patarimų gausių kalbų.
Jo personažas, Opa Werneris arba senelis Werneris, pamėgo jaunatvišką humorą ir subūrė sekėjų ratą, išbandydamas tai, ką mėgsta ir kuo gyvena Vokietijos jaunimas. Žiūrovai pamilo vaizdo įrašus, kuriuose jis išbando naujus skonius ir raukosi, eidamas iš vienos kavinės į kitą.
Opa Werneris vis dar neatrado mačia latės, kuri jam patiktų. Kartą šį madingo žalios spalvos gėrimo skonį jis palygino su ką tik nupjauta veja.
Jo internetinis įvaizdis – draugiškas niurzga, kuris, pasitelkęs „Z“ kartos žargoną, skundžiasi dėl latės kainų – pritraukė beveik 200 tūkst. sekėjų ir surinko per 2,8 milijono patiktukų. Galbūt Werneris ir nekenčia avižų pieno mačia latės, bet jo gerbėjai sako, kad jo meilė gyvenimui yra užkrečiama.
„Visada žinai, kad jam nepatiks ir kad jis viską vadins keistais pavadinimais“, – sakė devyniolikmetis gerbėjas Szymonas Zurawskis, kantriai laukęs prie vienos iš Diuseldorfo kavinių, kad galėtų įsiamžinti su „TikTok'o“ žvaigžde.
„Bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis, jaunimas dažnai bando prisitaikyti prie jų, tačiau jo atveju viskas yra atvirkščiai – jis pats stengiasi suprasti jaunąją kartą“, – pridūrė Szymonas.
26 metų Aminas Anbousi jau buvo socialinių tinklų veteranas, kai 2025 m. balandį atrado Wernerį. Metų metus Aminas garsėjo kaip paauglys „YouTuberis“, tačiau sulaukęs kiek daugiau nei dvidešimties, nusprendė pasitraukti už kadro ir išnaudoti pelningos socialinių tinklų industrijos galimybes.
Ieškodamas naujų idėjų, jis atkreipė dėmesį, kad socialiniuose tinkluose populiarėja vyresnio amžiaus žmonės. Aminui šovė į galvą mintis – naujas „grandfluencerių“ („senelencerių“) bumas. Žvaigždžių jam neteko ieškoti toli. Pasirodė, kad jo paties motina, Heike Hepperle, prieš kamerą persikūnija į linksmą, sutrikusią, bet entuziastingą senjorę.
Pensininkė slaugytoja Heike ir paskatino savo pašmaikštauti mėgstantį bičiulį Wernerį sudalyvauti atrankoje.
Jo elektroninis laiškas išsiskyrė iš daugiau kaip 150 kitų atrankos dalyvių laiškų. Jame senjoras paaiškino, kodėl nusipelnė šanso tapti interneto žvaigžde. Jo paraiška, parašyta „Z“ kartos žargonu, laimėjo.
„Žargonas vartojamas kalbant, o ne rašant. Ir tikrai ne žmogaus, kuriam per 80“, – pasakojo Aminas, prisimindamas tą laišką.
„Maniau, kad jis yra pamišęs, bet teigiamąja prasme, – pridūrė jis. – Tas laiškas buvo toks ypatingas, kad negalėjau jo ignoruoti.“
Anot Amino, padėjo ir tai, kad Werneris sugebėjo susidoroti su vaizdo skambučiu, kuris įvyko vėliau.
Kai Werneris atsisėdo rašyti to laiško, jis bandė įveikti naujausią savo gyvenimo tragediją: žmonos mirtį. 66 metus trukusios jų santuokos saulėlydyje, pasak Wernerio, liga jo žmonos asmenybę pavertė visiška jo priešingybe. Ji tapo pesimistiška ir kritiška, o slauga paskutinėmis jos gyvenimo dienomis pareikalavo didelės emocinės ištvermės.
„Aš net nežinau, kas jai nutiko, – kalbėjo senjoras. – Bandžiau šiek tiek atsiriboti, kad visiškai neprapulčiau.“
Jis priėmė Amino kvietimą į atranką, likus vos kelioms savaitėms iki žmonos mirties. Nepaisydamas skaudžios netekties, Werneris buvo pasiryžęs eiti toliau.
Tai buvo ne pirmas kartas, kai jis griebėsi optimizmo, vedinas būtinybės. Werneris, kurio šeima kilusi iš teritorijos, kur šiandien yra Lenkija, gimė Berlyne, kai Adolfas Hitleris buvo savo galios viršūnėje. Prasidėjus karui, jo tėvas buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę ir žuvo Rusijoje.
Sąjungininkų pajėgoms nuožmiai bombarduojant Berlyną, jis ir jo brolis buvo tarp tūkstančių vaikų, evakuotų į kaimą – pirmiausia į tuometinę Rytų Prūsiją, o vėliau į Sudetų kraštą, karo metu Vokietijai priklausiusias žemes, dabartinėje Čekijoje. Vokietijai pralaimėjus, jaunasis Werneris pėsčiomis sugrįžo į Berlyną.
Jis buvo dar vaikas, kai užsidirbo pirmuosius pinigus, savo vežimėliu išvežiodamas maisto produktus kaimynams. Paauglystėje jis ardė sugriautų namų elektros laidus, o tai vėliau Wernerį pastūmėjo imtis elektriko darbo.
Tačiau gyvenimas Rusijos okupacijos sąlygomis buvo „žiaurus“, pasakojo jis ir šelmiškai pridūrė: „Daug kas buvo kur kas blogiau nei mačia latė.“
Būdamas 18 metų, jis pabėgo iš Rytų Vokietijos, taip bandydamas išvengti priverstinio stojimo į vyriausybės policijos pajėgas. Werneris paspruko, sugebėjęs apgauti pasieniečius, kad važiuoja pasisvečiuoti pas senelius Vakarų Berlyne. Jis vilkėjo kostiumą ir važiavo dviračiu. Daugiau niekada negrįžo.
Po to sekė likimo vingių kupinas suaugusiojo gyvenimas. Jis suprato, kad triukšmingas ir energingas jo būdas labiau tinka pardavimų sričiai. Čia jis sužibėjo, o uždirbami komisiniai užtikrino trims jo vaikams kur kas patogesnį gyvenimą, nei tas, kurį vaikystėje gyveno jis pats.
Tiesa, sėkmė lydėjo ne visada. Kaip tada, kai jis mėgino pardavinėti dviračius miestelyje su stačiomis, į kalvas vedančiomis gatvėmis, arba kai investavo į Miuncheno statybos bendrovę, kuri galiausiai bankrutavo.
„Jei buvo bent šiaudas vilties, aš visada už jo griebdavau“, – rėžė Werneris, panaudodamas vokišką frazę.
Sulaukęs pensinio amžiaus, jis dirbo toliau. Vairavo pristatymo furgoną, pardavinėjo draudimą ir netgi tapo šaldytų maisto produktų pardavėju, siūlančiu prekes nuo durų prie durų.
Šiandien, kai neplaukioja, nevaikštinėja ar nefilmuoja „TikTok“ vaizdo įrašų, papildomų pinigų užsidirba kaip dienos prekybininkas (angl. day trader), akylai stebėdamas akciijų rinką savo televizoriaus ekrane.
„Mano piniginėje visada turi būti vienu euru daugiau, nei išleidžiu“, – sakė jis.
Vis dėlto Werneriui teko susitaikyti su tuo, kad net ir patogus gyvenimas neapsaugo nuo tragedijos. 2013 metais, grįžęs iš užsienio, nuo nediagnozuotos ligos mirė jo sūnus. Jam buvo 53-eji. Po šios netekties vyrui teko pačiam užauginti anūkę.
Tačiau nepalaužiamas optimistas džiaugiasi, kad šiandien gyvena namuose, kuriuose auga kelios kartos, o tai Vokietijoje – retenybė. Gyvenimas kartu su 34 metų anūke ir trimis jos vaikais, anot jo, leido dalytis kasdieniais rūpesčiais.
Dauguma jaunų vokiečių neturi galimybės pamatyti savo senelių linksmų ir kupinų gyvybės, kalbėjo kartu su Werneriu besifilmuojanti Heike. Ko gero, būtent dėl to Werneriui ir pavyko sulaukti tokios didžiulės sėkmės socialiniuose tinkluose.
„Daugybė vyresnio amžiaus žmonių atsiriboja nuo kitų, – pažymėjo Heike. – Vokietijoje taip priimta – kiekvienas gyvena tik sau.“
Savo paskyrose „TikTok“ ir „Instagram“ platformose (@deropawerner) Werneris išnaudojo socialiniuose tinkluose itin retai sutinkamą dalyką – autentiškumą, pastebėjo Niurnberge įsikūrusios bendrovės „Brand Trust“ valdymo konsultantas Colinas Fernando.
Prekių ženklai puikiai žino, kad jų produktas jam nepatiks, tačiau vis tiek varžosi dėl partnerystės su Werneriu – mat „TikTok“ platformoje nuoširdumas puikiai „parsiduoda“, o provokacija garantuoja dėmesį, paaiškino jis.
„Visi žino, kad tai surežisuota ir jog už viso šito stovi agentūra, – kalbėjo C.Fernando. – Bet vis tiek susidaro įspūdis, kad jis iš tikrųjų yra išskirtinis.“
Per pastaruosius metus, prabėgusius įvykių sūkuryje, Werneris pelnė apdovanojimą už kampaniją su vienu iš prekybos tinklu ir pasirodė ne viename festivalyje. Pačius drąsiausius savo triukus jis išbandė per pavasario atostogas Maljorkoje, kur iš piltuvo maukė alų ir linksminosi jachtoje su Oma Heike – bičiulės H.Hepperle įkūnijama veikėja. Negana to, suvienijęs jėgas su vienu Vokietijos muzikantu, jis išleido tikrą vasaros šokių aikštelių himną.
Važiuodama į savo pamainą Diuseldorfo ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje, Evelyn Wilczek garsiai klausėsi šios dainos savo automobilyje. 27 metų amžiaus moteris sakė, kad Wernerio vaizdo įrašai yra priešnuodis nuo išsičiustijusių nuomonės formuotojų, pasirodančių jos naujienų sraute.
Senelis Werneris primena jai, kad reikia gyventi savo gyvenimą su šiek tiek ugnelės. Kai šią vasarą Evelyn pastebėjo Wernerį Diuseldorfe, prisipažino, kad nedrįso prieiti ir paprašyti nusifotografuoti.
„Dažnai pamirštame, kad net senjorai kažkada buvo jauni, turėjo svajonių, darė klaidų, – kalbėjo moteris. – Gražu matyti, kad jie ir senatvėje turi savo gyvenimą, o ne tik sėdi namuose ir niurzga.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
