Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 15d. 20:15

Netikėtos ligos užklupta Vita Daugėlienė: „Ta riba, kai beveik grįžti iš ano pasaulio, pakeičia žmones“

Vita Daugėlienė
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr. / Vita Daugėlienė
Karjera, puiki šeima, įdomus laisvalaikis ir jokių problemų! Atrodė, taip bus amžinai. Bet prieš šešerius metus nutiko tai, kas tarsi nubrėžė riebų brūkšnį tarp praeities ir dabarties. Dabar Vita Daugėlienė sako jau suprantanti, kokia gili praraja skiria sveikus žmones nuo nesveikų.

– Mums naivokai atrodo, kad gyvenimą laikome savo rankose: jeigu stengsimės, gerai elgsimės, jis mus apdovanos. Todėl planuojame, dedame pastangų, siekiame. Jūs turbūt irgi nebuvote išimtis?

– Kažkada į Vytauto Didžiojo universitetą įstojau studijuoti menotyros. Tam, kad suprasčiau, jog ta specialybė – visiškai ne man. Padariau staigų posūkį, bet dėl jo nesigailiu – savo ateitį susiejau su verslu, tiksliau pasakius, ten mane nubloškė pats gyvenimas. Gerai mokėjau vokiečių ir anglų kalbas, vienoje statybos įmonėje įsidarbinau vertėja, paskui tapau jos tiekėjų atstove Lietuvoje, o dar vėliau – įsteigtos firmos direktore.

– Statybos, vamzdynai... Visiškai neromantiška sritis moteriai, kuri kadaise svaigo dėl meno...

– Jaunystėje viską įsivaizduojame kiek kitaip. Tačiau dažniausiai atsitinka taip, kad jei į kurią sritį pradedi gilintis, ja ir susidomi. Kaupiasi žinios, patirtis, o jei dirbi sąžiningai, kas nors pavyksta. Be to, po dvylikos metų darbo dar įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto verslo vadybos magistrantūrą. Patirtis ateina ne tik per žinias, bet ir per savus guzus... Pradėjusi vadovauti, aišku, neturėjau teorinio pagrindo, bet universitete supratau, kad daug ką tikrai dariau tinkamai vien todėl, kad nuo pat pradžių man daug padėjo partneriai iš Austrijos – ypač personalo valdymo srityje.

– Austrų patirtis daug kuo skyrėsi nuo mums įprastų standartų?

– Kardinaliai – ypač požiūriu į žmogų. Jie darbuotoją vertina visiškai kitaip. Lietuvoje žmogus darbdaviui dažniausiai yra tik darbo jėga, tad jis svarbus tiek, kiek iš jo, kaip iš citrinos, galima išspausti. Esu įsitikinusi, kad ilgainiui tai turės keistis, – emigracijos mastai tokie, kad darbdaviai bus priversti branginti savo darbuotojus: tiek kelti jiems atlyginimus, tiek žmogiškiau su jais elgtis.

– Sukūrėte šeimą, augo dukra ir sūnus, mokėtės, dirbote, kūrėte planus ir...

Perėjau visas stadijas: nuo situacijos neigimo, pykčio, depresijos iki susitaikymo. Nuo: „Kodėl man?“, iki: „O kodėl ne man?“ Iš tikrųjų – kodėl ne man? Milijonai žmonių pasaulyje serga, kodėl turėčiau būti išimtis?

– Iki tos dienos, kuri viską pakeitė, atrodė, kad likimas mane veda už rankos. Dar studijų metais susipažinau su vyru Linu. Kartą į etnografinį ansamblį, kuriame dainavau, atėjo aukštas lieknas studenčiokas su akinukais, o kai jis uždainavo... Savo gražiu balsu iš pradžių mane ir sužavėjo. Paskui ir pykomės, ir taikėmės, ir skyrėmės, bet galiausiai susituokėme, gimė ir augo vaikai. Gražiai sutarėme, dirbome, laisvalaikiu slidinėjome, nardėme, keliavome. Viskas atrodė stabilu ir nepajudinama. Tik štai mano liga buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Slidinėdama kalnuose pamačiau, kad šiek tiek nusilpo viena ranka, bet to nesureikšminau net tada, kai po kelių dienų pasijutau prastai. Netrukus, išvažiavusi į komandiruotę, pastebėjau, kad stringa kalba, – štai tuomet ir supratau, kad tai šis tas rimto. Ligoninėje pragulėjau savaitę – ir tos savaitės niekada nepamiršiu. Kiekvieną dieną jaučiau, kad vis labiau silpstu. Mane tyrė, bet diagnozė nebuvo aiški. Kai priežastis išaiškėjo – įgimtas kraujagyslinis darinys smegenų kamiene ėmė spausti nervus, lengviau nepasidarė. Mat operuoti buvo pernelyg rizikinga: po operacijos galėjau likti paralyžiuota iki kaklo, todėl gydytojai ilgai jai nesiryžo... Taigi, gulėjau, silpau ir jaučiau, kad mirštu. Perėjau visas stadijas: nuo situacijos neigimo, pykčio, depresijos iki susitaikymo. Nuo: „Kodėl man?“, iki: „O kodėl ne man?“ Iš tikrųjų – kodėl ne man? Milijonai žmonių pasaulyje serga, kodėl turėčiau būti išimtis?

– Bet žmonės dažniausiai mano, kad jei gyvens sveikai, bus sportiški, ligos juos aplenks.

– Buvau sveika, sportiška, energinga 38 metų moteris. Tačiau likimo neapgausi: manyje jau glūdėjo tas atsitiktinis gamtos brokelis. Ko buvo labiausiai gaila? Artimųjų, aišku. Galvojau, kaip paliksiu vyrą, vaikus. Mačiau, kaip jie išgyvena. Bet paskui atėjo suvokimas: kiek aš galiu gailėti savęs ir kitų? Dėl to tikrai niekas nepasikeis. Juk negaliu sugalvoti, kad štai nenumirsiu, ir nenumirti. Nėra jokios prasmės graužtis, taigi, pamėginau susitaikyti su realybe. O paskui vieną naktį ligoninėje tas kraujagyslių raizginys trūko, mane ištiko insultas ir pusę kūno paralyžiavo. Buvau sąmoninga, pajutau, kad galvoje kažkas ūžtelėjo, paskui ėmė tirpti pusė kūno, apėmė toks silpnumas, kad galėjau pasakyti tik keletą žodžių. Sveiki žmonės nesupranta, kiek jėgų reikia norint kalbėti... Štai tada medikai ėjo va banque: greitai atsidūriau ant operacinio stalo. Jau nebebuvo ką prarasti – vėliau iš gydytojų išgirdau, kad jei ne ta operacija, būčiau pratempusi ilgiausiai mėnesį. O jei būčiau buvusi vyresnė ir ne tokia kitais atžvilgiais sveika, manęs veikiausiai irgi nebūtų ryžęsi operuoti. Operacija buvo tokia sudėtinga, kad tikimybė, jog ji pavyks, buvo labai maža. Bet pavyko – mane operavo garsus neurochirurgas Arimantas Tamašauskas, jo dėka esu gyva. Dabar juokauju, kad galiu būti patentuota ragana, nes mane operavo 13 dieną, penktadienį, per mėnulio pilnatį, ir aš išgyvenau... Pirmas signalas, kad viskas bus gerai, buvo dar reanimacijos palatoje, kai gydytojas atėjo ir paprašė, kad pakelčiau tą ranką, kuri prieš operaciją visiškai neklausė. Dar vėliau, jau palatoje, jis pasakė, kad įvyko tikras stebuklas.

– Taigi, tarsi turėjote sugrįžti atgal...

– Taip, tartum didžiulė banga mane nunešė atgal, kur jau nebesitikėjau būti. Gyvenau dieną po dienos ir kapsčiausi, kapsčiausi, kapsčiausi... Treji metai buvo nuolatinė kova: sportavau, reabilitavausi, nes labai norėjau kuo aktyviau gyventi. Padėjo tai, kad prieš operaciją buvau labai geros fizinės formos, liekna ir stipri, o dar vegetarė. Pamenu, į Abromiškių reabilitacijos ligoninę mane vyras vos ne ant pečių nuvilko, o išėjau savomis kojomis. Ten kineziterapeutas nutarė, kad lengviems pratimukams ant čiužinio esu per stipri, – eidavau į treniruoklių salę net dukart per dieną. Todėl dabar tiems, kurie aiškina: „Sportavai, sveikai gyvenai ir vis vien susirgai.“, galiu atsakyti: „Žinote, kodėl reikia sveikai gyventi ir sportuoti? Ogi todėl, kad, jeigu ką, jus gydytojai galėtų iškart „pjauti“, o paskui greitai atsigautumėte.“ Trejus metus namie dirbau su treniruokliais, užsidegiau šiaurietišku vaikščiojimu, būdavo, kad per dieną nueidavau beveik dešimt kilometrų. Ėjau, ėjau ir ėjau...

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Vita Daugėlienė
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Vita Daugėlienė

– Juk dar buvote įpratusi kasryt keltis ir eiti į darbą, spręsti daugybę problemų. Staiga viso šito neliko. Reikėjo priprasti prie kitokio gyvenimo?

– Ne tai yra svarbiausia. Tikrai ne tai! Nors daug kas aikčiojo: „Kaip tu taip? Juk toookios pareigos!“ Niekada nebuvau prisirišusi nei prie savo darbo, nei prie statuso. Sunkiausia pirmaisiais ligos mėnesiais man buvo suvokti, kad esu klipata. Pavyzdžiui, žiūriu filmą ir susitapatinu su kokia nors heroje, užsimirštu, o kai jis baigiasi, esu tarsi įmetama į realų pasaulį – labai aiškiai suvokiu, kad tokia, kaip filmo herojė, nesu ir niekada nebebūsiu. Arba sapnuoju save sveiką, o pabundu ir... sveika sugrįžusi! Paskui, laikui bėgant, imi su tuo susitaikyti, ateina išsamus savo padėties supratimas. Net sapnuoji jau kitaip. Tarkim, sapne bėgu ir dar sapnuodama suprantu: to negali būti, aš juk nebegaliu bėgioti. Yra ir kitas linksmas momentas: dažnai sapnuoju, kad skraidau. Ir tai manęs visiškai nestebina. Bet kai sapne bėgu ar šoku, net sapnuodama negaliu atsistebėti, kad tai galiu. O veikla? Niekada dėl jos nesisielojau – dar ligoninėje pagalvojau, kad dirbdama gyvenau tokį intensyvų ir įdomų gyvenimą, kad jo užtektų trims žmonėms, todėl jam nutrūkus aš nieko neprarasiu. Ramiai pasakiau kolegoms, kad tvarkytųsi patys, nes į darbą nebegrįšiu.

– O kaip taikėtės su aplinkinių požiūriu? Kartais kitiems atrodo, kad turi pasveikti, grįžti į buvusį gyvenimą ir gyventi, tarsi nieko neatsitiko. Jiems nesinori patikėti, kad tai jau praeitis.

– Daugybė žmonių iki šiol klausinėja, kaip jaučiuosi. Tai vertinu kaip socialinį ritualą, kaip pasisveikinimą.

– Bet į šitą klausimą priimta atsakyti: „Gerai.“ arba „Puikiai.“

– Jei nenoriu apie tai kalbėti, sakau, kad gyvenu gerai, ir einame prie kitos temos. Jei jaučiu, kad tikrai rūpi, tarkim, jei skambina mano mama, pasakau, kad būna ir geriau... Diena dienai nelygu. Jos užsipildė, nors daugeliui turbūt atrodo, kad visiškai neturiu, ką veikti. Po tokios traumos žmonės per dieną būna darbingi gana trumpą laiką. Pamenu, pirmuosius metus daugybę dienos valandų tiesiog pramiegodavau – turbūt reikėjo atsigauti. Mane vargindavo net atėję aplankyti draugai: pasėdėdavome, pašnekėdavome ir imdavau jausti, kad... nebegaliu. Paskui jėgos po truputį pradėjo grįžti ir suvokiau, kad visas pasaulio laikas dabar – mano! Prisigalvoju veiklos: mėgstu rankdarbius, sportuoju, gaminu valgį, kartais pyragų užtenka ne tik šeimai, bet ir kaimynams. Skaitau, nors esu ne tiek knygų, kiek žinių žiurkė: renku jas iš knygų, iš „YouTube“ filmukų, iš įvairiausių šaltinių. Pastaroji skaityta knyga, palietusi širdį ir protą, buvo Eckhart Tolle „Naujoji žemė“.

– Kada pajutote, kad jau susigyvenote su naująja Vita?

– Jau po kelių ligos mėnesių. Esu žmogus, kuris problemą išlukštena iki pat geluonies, kad ir kokia sunki ir nemaloni ji būtų. Tada nusprendžiu. Dabar mano problema paprasta: esu klipata. Tai nereiškia, kad jūs turite pulti manęs gailėti ir tikinti, kaip puikiai aš atrodau. Svarbiausia juk sau tai pripažinti – kaip alkoholikui, kad jis alkoholikas. Kai pripažįsti, koks esi, gali atsispirti nuo dugno. Taip, aš dabar kitokia. Tačiau jei negaliu pakeisti situacijos, galiu keisti savo požiūrį į ją. Mano judėjimas šiek tiek apribotas, bet juk galiu viską daryti kaip visi sveikieji, tik gerokai lėčiau. Negaliu bėgioti, slidinėti, nardyti – gaila. Bet tuoj pat pagalvoju, kad niekada neskraidžiau ir man to netrūko. Sureikšminame tik mums aktualius dalykus, todėl man lengviau – bent jau prie statuso tikrai nebuvau prisirišusi. Po ligos ėmiau kiek kitaip vertinti santykius su žmonėmis. Anksčiau bijodavau pasakyti, kad man kas nors nepatinka, bijodavau nustoti bendrauti su tais, kurie skaudina, su tais, kurie, jausdavau, nori tik pasišildyti ar išnaudoti. Manydavau, negražu, gi supyks... Dabar manau: gerai, tegul supyksta. Jau galiu atsiriboti.

– Liga davė dar ir gerų pamokų?

Kai grįžti nuo tos ribos, aiškiai suvoki, kad tu mirtingas, nes dažniausiai visi gyvename, lyg būtume amžini.

– O... Tikrai. Ta riba, kai beveik grįžti iš ano pasaulio, pakeičia žmones. Gal tik ne visus vienodai. Ir tie pokyčiai bent man trunka iki šiol. Pirmiausia pasikeičia prioritetai – tai, dėl ko kartais žmonės labai išgyvena, visokie smulkūs darbo rūpesčiai kelia tik šypseną... Kai grįžti nuo tos ribos, aiškiai suvoki, kad tu mirtingas, nes dažniausiai visi gyvename, lyg būtume amžini. Kita pamoka – nesusireikšminti. Kai miršti ar tiesiog dingsti iš socialinio gyvenimo, tas gyvenimas nesustoja, nes tu nesi pasaulio bamba. Žmonės išgyvens ir be tavęs. Tada pasidaro ramiau. Be to, pastebėjau, kad sveiki žmonės nesveikų mintis interpretuoja savaip. Jie guodžia, ramina, kad viskas bus gerai, nors kartais tų raminimų ir paguodos visai nereikia vien todėl, kad aš nebebijau dalykų, kurie jiems atrodo baisūs. Po savo ligos slaugiau kelis labai sunkiai sergančius žmones ir pajutau, kad juos tikrai suprantu geriau nei sveikieji. Ir ne tik aš – pažįstu keletą žmonių, kurių likimas panašus į mano. Jie, kaip ir aš, jaučia begalinę atjautą kitam. Jau nebeatsimenu, ką reiškia labai gerai jaustis, o jums nesuvokiama, kaip jaučiuosi, kai man būna labai blogai. Mus skiria didelė riba. Bet aš galiu suvokti, kaip jaučiasi nuo vėžio mirštantis žmogus, tikrai žinau, kaip jam sunku, tikrai žinau, kad jis ne tingi ranką pakelti, o negali.

– Ar požiūris į vaikus pasikeitė? ​

– Nemanau. Gal tik po ligos supratau, kad geriausia, ką jiems galiu duoti, tai pasistengti, kad jie būtų savarankiški. Ir visada rinkausi ŽINOTI, kokia ta tiesa bebūtų. Kartą dukra, kuri dabar jau baigusi mokslus ir dirba, pasakojo: „Kai buvau paauglė, su draugais parūkydavome ir išgerdavome – tu juk viską žinojai. Juokingiausia, kad kartu su manimi rūkydavo ir gerdavo vaikai, kuriems tėvai tai drausdavo.“ Tai kokia tų draudimų prasmė? Aišku, apie viską su vaikais šnekėdavomės. Ir apie pasekmes. Pamenu, vežu aštuoniolikmetį sūnų su sūnėnu iš vieno tūso, jiedu apie mergaites kalbasi, o aš ramiai sakau: „Prezervatyvai seniai išrasti. Naudokitės. Nes jeigu ką – būsiu pirmoji, kuri neleis jums išsisukti nuo atsakomybės.“ Jie tik susižvalgė: „Opa...“ Tėvai pradeda senti tada, kai ima vaikams aiškinti, kokie nuostabūs buvo jų laikai ir jie patys, tarsi jau būtų gimę su kaklaraiščiais...

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką