Nuo Kūčių ir Velykų iki miestelių atlaidų, vardadienių, o kartais – net turgaus dienų: įvarios progos padėdavo išlaikyti artimus ryšius tarp šeimos narių ir ištisų giminių, sako etnologė dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė.
Kokios tradicijos anuomet telkė gimines, kodėl dalis jų išnyko sovietmečiu ir ką iš šio paveldo dar būtų verta susigrąžinti šiandien, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros profesorė papasakojo portalui 15min.
– Kurios kalendorinės šventės buvo svarbiausios būtent giminės susibūrimams? Kalėdos, Velykos, Joninės – ar visos jos vienodai laikytos šeimos šventėmis?
– Iš kalendorinių švenčių turbūt svarbiausios Kūčios, kurios sujungdavo artimiausius tos šeimos gyvuosius ir mirusiuosius, nes per Kūčių vakarienę prie stalo buvo meldžiamasi ir prisimenami visi tos šeimos mirusieji (seneliai, proseneliai) ir kiti artimi giminaičiai.
Kalėdų pirmąją dieną po šv. Piemenėlių mišių buvo įprasta švęsti tik savo šeimoje, o antrąją Kalėdų dieną jau buvo galima svečiuotis pas giminaičius, važiuoti į svečius vieniems pas kitus.
Velykos – taip pat svarbi šeimos šventė, kurioje šeimos nariai kartu dalyvaudavo Kristaus Prisikėlimo šventėje, o susitikdavo su kitais giminaičiais tik antrąją šventės dieną. Ypač maži vaikai mėgdavo antrąją Velykų dieną apsilankyti krikštamotės namuose, kuri apdovanodavo savo krikštavaikius margučiais.
Galima išskirti atskiras kalendorines šventes, susijusias su šventųjų vardo dienomis. Vardadienių šventimas buvo ypač populiarus tarpukario Lietuvoje, tačiau kaimiškosiose vietovėse nenustojo savo populiarumo ir sovietmečiu. Per vardadienius buvo įprasta pasveikinti varduvininkus nupintais ąžuolo vainikais, kuriuos prikaldavo prie varduvininko namo durų.
Jonines siečiau ne tik su šeimos ar giminės švente, bet ir su saulėgrįžos švente, į kurią įsijungdavo viso kaimo jaunimas. Sovietmečiu ši šventė ypač išpopuliarėjo tarp jaunimo dėl kraštotyrininkų, folkloristų ir žygeivių judėjimo, nes ji buvo draudžiama švęsti. Nepaisant draudimų, šventė buvo švenčiama slaptai ant piliakalnių, prie vandens telkinių, kur buvo atliekami senieji šios šventės ritualai – kupoliavimas, vainikų pynimas, leidimas į vandenį, Joninių bromo pynimas, laužų deginimas ir šokinėjimas per laužus.
– Kokie papročiai ar ritualai buvo skirti ne tik šventei, bet ir giminės vienybei stiprinti? Galbūt būdavo bendrų apeigų, vaišių ar tradicijų, kurių šiandien nebelikę?
– Giminės vienybei stiprinti buvo svarbios laidotuvės, mirusiojo giminaičio metinės, Vėlinės, mirusių giminaičių kapų lankymas vasaros metu pas liuteronus, taip pat miestelio atlaidai, į kuriuos susirinkdavo miestelio ir apylinkių žmonės bei į svečius pas giminaičius suvažiavę giminės. Ypač Lietuvoje buvo populiarūs Žolinės atlaidai, Aukštaitijoje švenčiami Krekenavoje, o Dzūkijos etnografiniame regione – Pivašiūnuose. Per Žolines suvažiuodavo giminių pulkai, kurie pasisvečiuodavo pas giminaičius ilgiau.
Miestelio, kuriame buvo švenčiami atlaidai, gyventojai pasiruošdavo iš anksto: vyrai pridarydavo alaus, šeimininkės pasiruošdavo maisto – papjaudavo baroną, prikepdavo šviežios duonos, mielinį pyragą, sausainių, išvirdavo šaltienos, prikepdavo žuvies, paruošdavo silkę. Moterys priruošdavo giminėms patalynės miegoti ant šieno. Po atlaidų šv. Mišių buvo lankomi mirusių giminaičių kapai, buvo už juos meldžiamasi kapuose. Vėliau buvo vaišinamasi pas giminaičius. Per atlaidus paprasti būdavo užsakomos šv. Mišios už giminės gyvuosius ir mirusiuosius, prisimenami mirusieji giminaičiai. Šie ritualai telkė giminaičius, vienijo ir stiprino gyvųjų ir mirusiųjų ryšius.
– Kokį vaidmenį tokiose šventėse atlikdavo seniausias giminės žmogus? Ar buvo aiški šeimos hierarchija?
– Neretai seniausias giminės žmogus ir buvo svarbiausias šeimos ir giminės telkėjas. Gerai prisimenu savo močiutės vardines iš vaikystės, kai į jas susirinkdavo plati giminė. Mano močiutė Ona švęsdavo savo vardines kiekvienais metais per šv. Onos atlaidus, liepos 26 d. Tą dieną jos gausi šeima, vaikai su savo antromis pusėmis ir vaikaičiai susirinkdavo iš visos Lietuvos, o tolimesni giminaičiai ateidavo iš kaimo. Giminėje buvo nerašyta taisyklė, kad liepos 26 d. visi suvažiuodavome pasveikinti močiutės į Onines Panevėžio rajone, Uliūnų kaime, kur buvo mano tėčio gimtinė. Visą giminę sutelkdavo vaišės prie bendro stalo ir lietuvių liaudies dainos, kurios skambėdavo iki paryčių. Mirus močiutei, ši tradicija nunyko.
– Be kalendorinių švenčių, kokios šeimos progos tapdavo dideliais giminės susibūrimais? Ar vestuvės, krikštynos, laidotuvės turėjo platesnę prasmę nei vien šeimos šventė?
– Gyvenimo ciklo šventės – vestuvės, krikštynos, laidotuvės – susijusios ne tik su konkrečios šeimos ir giminės, bet ir visos bendruomenės švente. Kūdikio krikštas suteikdavo naują statusą – jis tapdavo krikščionių bendruomenės nariu. Vestuvės buvo dviejų šeimų ir giminių šventė, liudijanti apie jaunavedžių statuso pasikeitimą, tačiau į ją susirinkdavo ir jaunavedžių draugai, kaimynai, todėl apimdavo platesnę bendruomenę. Laidotuvės – dar vienas svarbus žmogaus gyvenimo etapas, susijęs su žmogaus statuso pasikeitimu, pereinant iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį. Šia proga susirinkdavo ne tik mirusiojo artimiausi šeimos nariai ir giminaičiai, bet ir bendradarbiai, kaimynai, draugai.
Tradiciniame Lietuvos kaime laidotuvės – labiausiai telkianti kaimo bendruomenę gyvenimo ciklo dalis. Kaimo bendruomenės nariai aktyviai įsijungdavo į bendrakūrą: vieni padėdavo sunkiai sergančiam žmogui pasirengti išėjimui – pakviesdavo kunigą Ligonio sakramentui, kaimynai ateidavo mirusįjį nuprausti, aprengti, apraudoti, pagal tradiciją apgiedoti, padėdavo gaminti patiekalus velionio laidotuvėms, vyrai kaimynai pagamindavo karstą, iškasdavo kapo duobę ir nuleisdavo į duobę karstą. Kaimo ar miestelio kunigas mirusįjį palaidodavo. Visa kaimo bendruomenė mirusįjį išlydėdavo su maldomis ir giesmėmis pagal nusistovėjusią tradiciją. Taigi viso kaimo susitelkimas ir bendradarbiavimas sukurdavo bendrą šventę, kuri sustiprindavo velionio šeimos narius ir padėdavo mirusiojo sielai lengviau iškeliauti į anapusinį pasaulį.
– Ar egzistavo tradicija reguliariai lankyti gimines, net jei nebuvo jokios konkrečios šventės? Kaip buvo palaikomi giminystės ryšiai?
– Tradicija lankyti gimines egzistavo. Ypač ji buvo ryški per didžiąsias kalendorines šventes – Kalėdas, Velykas, Vėlines, taip pat ir per miestelio ar bažnytkaimio atlaidus, kurie buvo populiarūs tame regione. Neretai giminės buvo aplankomi ir sekmadieniais, po šv. Mišių, kai tolimesnių apylinkių gyventojai atkeliaudavo vežimais ar pėsčiomis į parapijos mišias. Taip pat ir miestelio turgaus dienomis, kai tolimesni giminės atvykdavo į turgų, ateidavo aplankyti miestelyje gyvenančių giminaičių, palikdavo jų sodyboje arklius su vežimais, kol apsipirkdavo turguje.
– Kada ir kodėl šios tradicijos pradėjo keistis? Kas labiausiai lėmė, kad šiandien giminės susitinka rečiau arba kitaip?
– Didelį poveikį tradicijų kaitai padarė pokaris ir sovietmetis, kuris suskaldė Lietuvos visuomenę, pasėjo baimę tarp kaimynų ir net giminaičių. Net pati intymiausia šeimos šventė Kūčios sovietmečiu buvo švenčiamos slaptai už užtrauktų užuolaidų, kad nepamatytų kaimynas ir neapskųstų sovietų valdžiai.
Šiandien greitas gyvenimo tempas, mobilumas, prioritetas individualioms vertybėms, visuomenės, tarp jų ir giminaičių, poliarizacija turi savo pasekmių kalbant apie giminės susitikimus.
Kita vertus, mūsų visuomenėje galima pastebėti ir labai puikių pavyzdžių, skatinančių domėtis savo šeimos, giminės ir krašto istorija. Atskiros giminės kasmet per Žolines ar kitu metu rengia giminaičių susitikimus, domisi genealoginiu giminės medžiu, rengia giminės fotosesijas ar net keliauja kartu po Lietuvą ar užsienį.
– Ar yra senųjų tradicijų, kurias, jūsų nuomone, būtų verta atgaivinti ir šiandien? Kodėl jos galėtų būti aktualios šiuolaikinėms šeimoms?
– Manyčiau, kad svarbu išlaikyti senąsias tradicijas susitikti giminėms per didžiąsias kalendorines šventes ir atlaidus, šeimos ir giminės jubiliejus. Puiku, kai giminaičiai susirenka kartu, prisimena savo šeimos ir giminės istorijas, aptaria iškilusias giminėje problemas ir pasidžiaugia savo vaikų bei vaikaičių pasiekimais. Svarbu išlaikyti atmintį, prisimenant giminės mirusiuosius ir aplankant jų kapus. Tokiu būdu vyksta tradicijų perdavimas jaunajai kartai per šeimos ir giminės istorijų puoselėjimą ir atmintį, tradicijų tęstinumą ir naujų tradicijų kūrimą.
Šiandien kuriamos naujos ir atgaivinamos senosios tradicijos. Pavyzdžiui, Anykščių rajone, Traupio parapijoje buvo išlikusi graži tradicija per šv. Onos atlaidus prisiminti savo močiutes. Traupio parapijoje stovi šv. Onos skulptūra, prie kurios ateidavo anūkai su savo močiutėmis. Egzistavo sena tradicija anūkams papasakoti apie savo močiutes, pasidžiaugti jų gerumu ir pagerbti jas. Panašias tradicijas galime kurti šiandien, nes tradicijos nėra statiškas, bet nuolat kintantis, naujas formas įgyjantis reiškinys, kuris priklauso ir nuo mūsų kūrybingumo.
