Gyvūnai buvo šalia žmogaus, tačiau jų vieta pasaulyje buvo aiškiai apibrėžta: arklys dirbo, katinas gaudė peles, šuo saugojo kiemą, o kiaulė augo tam, kad vieną dieną atsidurtų ant stalo. Visgi šiandien daugelis jų miega šeimininkų lovose, turi žmonių vardus, o jų netektis išgyvenama beveik taip pat, kaip ir artimo žmogaus.
Kaip keitėsi lietuvių santykis su gyvūnais ir kaip šie pokyčiai atsispindi kalboje? Apie tai portalui 15min pasakoja Vilniaus universiteto (VU) profesorės Birutė Jasiūnaitė ir Daiva Aliūkaitė.
Anksčiau mirdavo tik žmonės ir bitės
Vienas ryškiausių pokyčių, kurį šiandien galima išgirsti kasdienėje kalboje, yra susijęs su žodžiu „mirtis“. Dabar nieko nebestebina pasakymai „mirė mano šuo“ ar „mirė katinas“, tačiau tradicinėje lietuvių kultūroje tokia vartosena būtų skambėjusi keistai.
Pasak VU Filologijos fakulteto profesorės B.Jasiūnaitės, senajame pasaulėvaizdyje mirtis buvo išskirtinė žmogaus patirtis. Iš gyvūnų šis žodis buvo taikomas tik bitėms. Tam buvo svarbi priežastis – bitės laikytos ypatingomis dėl savo ryšio su religija.
„Buvo sakoma, kad bitės atlieka šventą darbą. Iš bičių vaško liejamos žvakės, kurios stovi ant altoriaus“, – aiškina profesorė.
Visa kita gyvūnija, kad ir kokia svarbi būtų žmogaus gyvenime, ne mirdavo, o gaišdavo. Todėl dabartinės kalbos tendencijos profesorei primena visiškai kitokį santykį su gyvūnais nei tas, kuris buvo įprastas kaimo bendruomenėse.
„Per televiziją dabar gali išgirsti – katė numirė, šuniukų laidotuvės ir taip toliau. Mano senelė nesuprastų, kokios čia kvailystės“, – juokiasi ji.
Visgi VU Kauno fakulteto Akademinių reikalų prodekanė prof. dr. D.Aliūkaitė sako, kad kalba tiesiog atspindi pasikeitusį visuomenės požiūrį. Augintiniai šiandien daugeliui tapo nebe pagalbininkais, o artimais emociniais kompanionais. Todėl natūraliai keičiasi ir žodžiai, kuriais apie juos kalbame.
„Kai augintinis sužmoginamas, jo netektis šeimininkui prilygsta artimojo netekčiai“, – sako ji. Tai ypač ryškiai matyti socialiniuose tinkluose. Tyrinėdami atsisveikinimo komunikaciją mokslininkai pastebėjo, kad šeimininkų skelbiamos žinutės apie nugaišusius augintinius dažnai beveik nesiskiria nuo tų, kurios rašomos netekus žmogaus.
„Jei šalia tokių įrašų nebūtų gyvūno nuotraukos, neretai būtų sunku suprasti, kad atsisveikinama ne su žmogumi, o su keturkoju“, – sako D.Aliūkaitė.
Anot jos, šeimininkai įrašuose neretai vartoja frazes „amžinai tave mylėsiu“, „visada būsi mūsų širdyse“, „draugai amžiams“, o kai kuriais atvejais atsisveikinimą užbaigia ir tradiciniu „ilsėkis ramybėje“. Profesorės teigimu, tai rodo, kad augintiniams vis dažniau priskiriamos ne tik žmogiškos emocijos, bet ir žmogui būdingi pomirtinio gyvenimo vaizdiniai.
Katinas tarnavo, šuns buvo prisibijoma
Nors šiandien katės ir šunys dažnai laikomi pilnateisiais šeimos nariais, tradicinėje lietuvių kultūroje jų vaidmuo buvo kur kas praktiškesnis. Katinas pirmiausia turėjo gaudyti peles, o šuo – saugoti sodybą. Žinoma, žmonės prie jų prisirišdavo, tačiau santykis buvo paremtas ne tiek emocijomis, kiek konkrečia nauda.
„Katino užduotis būdavo gaudyti peles. Pastarosios žmogui galėdavo pridaryti daug bėdos. Jeigu įsimesdavo į namus, galėdavo sunaikinti visas atsargas, grūdus, linus – visą metų derlių. O iš ko tada mokėsi už darbą samdiniams, kuo padengsi už žemę mokesčius? Taigi katinas privalėjo eiti tarnybą – negi jį dykai šersi“, – pasakoja VU profesorė B.Jasiūnaitė.
Anot jos, katinai anuomet net nebūdavo laikomi namuose taip, kaip dabar. Vakare juos įprastai išleisdavo į lauką, kad nepriterštų gryčios. Vis dėlto net ir tokiame pragmatiškame santykyje atsirado vietos simpatijai.
Iki šiol gyvi posakiai „meilus kaip katinas“, „vikrus kaip katinas“, rodantys, kad žmonės stebėjo gyvūnų būdą ir per jį apibūdindavo vieni kitus. Kita vertus, katinas neretai tapdavo ir pašaipų objektu. Ypač tada, kai kalba pasisukdavo apie jo meilės nuotykius.
„Tautosakoje rašoma, kaip katinas eina kautis už panas, grįžta ausimis nudraskytomis. Mėgdžiodavo katiną per rują žemaičiai: „Į Kauną, į Kauną!“ Toks baisus rėkimas būdavo, kaip mažo vaiko. Trukdydavo naktimis miegoti“, – šypsosi pašnekovė.
Dar sudėtingesnis buvo šuns įvaizdis. Žinoma, žmonės vertino jo budrumą ir atsidavimą šeimininkui, neatsitiktinai iki šiol sakome „ištikimas kaip šuo“. Tačiau kartu buvo puikiai suprantama, kad šuo yra gyvūnas, kurio reikia saugotis.
„Palaukite, šuo juk ištikimas tik savo šeimininkui. O jeigu mes nueitume į svetimą kiemą, tai mus greitai suplėšytų. Kaip Valančiaus „Palangos Juzėje“ rašyta: „Visi [šunys] norėjo paragauti, ar skanios mano kenklės.“ Oi, šunys pikti yra, ypač jei į gaują susimetę. Papjauti gali negyvai“, – aiškina B.Jasiūnaitė.
Profesorės teigimu, būtent todėl lietuvių kalboje ir tautosakoje šuo dažnai atsiduria greta mirties vaizdinių. Kaip ir lapės ar varnos, jis minta dvėseliena, todėl sakyta, jog, vedamas alkio, galėtų suėsti ir šalia kritusį savo šeimininką.
Šis įsivaizdavimas buvo toks stiprus, kad šuo tapo vienu dažniausių personažų senosiose keiksmų formulėse. „Jeigu imsime keiksmažodžius, tai šuo juose iš gyvūnų minimas dažniausiai“, – pastebi profesorė. Vienas baisiausių prakeiksmų linkėjo, kad „po mirties žmogaus kaulus išnešiotų šunys“.
-
Profesorė apie liaudies dainų galią: turime stengtis, kad pasaulis gintų šalį su tokia kultūra
-
Feisbukas, trampizmas ir ruzija: kaip per pastaruosius 30 metų pasikeitė lietuvių kalba?
-
Kitakalbių kalbinė integracija – ką pavyko padaryti per šiuos metus?
-
Kada Čiurlionis virš savo autografo nupiešė „paukštį“? Mokslininkė – apie sudėtingą genijaus kelią į lietuvybę
Neatsitiktinai daugelyje religinių sistemų pomirtinio pasaulio sargai ar mirties dievybės vaizduojami šuns arba šakalo pavidalu. Sunku įsivaizduoti didesnį kontrastą šiandienai, kai šuo dažnam yra tiesiog mielas, ant sofos miegantis šeimos narys.
Nuo Raudikės ir Bėriuko iki Beno ir Barborytės
Tradicinėje lietuvių kultūroje ne visi gyvūnai turėjo vardus. Dalis jų likdavo tiesiog „avimi“ ar „kiaule“. Tačiau jeigu gyvūnas vis dėlto būdavo „pakrikštijamas“, tai reiškė vieną svarbų dalyką – jis jau buvo išskirtas iš bendros masės ir patekęs į artimesnį žmogaus santykio lauką.
Anot profesorės B.Jasiūnaitės, pati vardų kilmė buvo įvairialypė. Vieni žmonės dėmesį atkreipdavo į gyvūno kailio spalvą, kiti – į jo dydį, treti – į jo elgesį.
„Arklius įprastai vadindavo pagal plauko spalvą – Bėriukas, Sartukas, Raudikė. Kaime turėjome karvę, vardu Spanguolė – nes ji buvo stambi, apvali kaip uoga, davė daug pieno.
Šunys ir katės dažniausiai gaudavo kasdienį gyvenimą atspindinčius vardus – katės neretai vadintos Micėmis ar Murkėmis, o šunys – Sargiais, Rudžiais. Tokie vardai nurodydavo šių gyvūnų paskirtį ar išvaizdą“, – teigia pašnekovė.
Visai kitokią logiką matome šiandien. VU Kauno fakulteto Akademinių reikalų prodekanė prof. dr. D.Aliūkaitė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėje visuomenėje augintinių vardai vis dažniau perima žmonių vardų modelį.
„Vilniaus universiteto Kauno fakultete 2025 m. buvo parengtas magistro darbas apie šunų vardus. Tarp tiriamųjų paminėtų šunų vardų yra ne vienas žmonių vardas, pavyzdžiui, Benas, Bartas, Jokūbėlis, Kęstukas, Filipas, Luna, Bela, Aira, Elytė, Barborytė“, – pasakoja ji.
Profesorės teigimu, tai nėra tik stiliaus pokytis – tai rodo pasikeitusį santykį su gyvūnais. „Neabejotina, kad žmonių vardų suteikimas augintiniams juos sužmogina“, – sako D.Aliūkaitė.
Įdomu tai, kad šis pokytis dažnai vyksta sąmoningai. Tyrimuose fiksuota, kad kai kurie šeimininkai net pabrėžia, jog augintiniams žmonių vardus renkasi specialiai.
„Labai iškalbingas pavyzdys – šuniukų vardai Kęstukas ir Barborytė aiškinami tuo, jog „šeimoje yra tradicija gyvūnams duoti „žmonių“ vardus“. Tai akivaizdus pasaulėžiūros virsmas“, – tikina profesorė.
Gyvūnas paverčiamas vaiku
Nors šiandien kalbame apie gyvūnų sužmoginimą – jų vardus, emocijas ir vietą šeimoje – mokslininkai pastebi ir kitą ne mažiau įdomų reiškinį: keičiasi ir tai, kaip šeimininkai komunikuoja su savo augintiniais.
„Užsienio tyrimuose įsitvirtina tokie terminai kaip „gyvūnams skirta kalba“, „šunims skirta kalba“, „katėms skirta kalba“. Šiame kontekste gali būti paminėtas ir lietuvių mokslininkių doc. dr. Lauros Kamandulytės-Merfeldienės ir prof. dr. Inetos Dabašinskienės atliktas tyrimas apie asimetrinę komunikaciją.
Vienas iš esminių šių tyrėjų apibendrinimų yra tas, kad pokalbiai su gyvūnais labai primena pokalbius su vaikais. Tokia įžvalga labai aiškiai parodo, kaip pasikeitė santykiai su augintiniais“, – sako VU Kauno fakulteto Akademinių reikalų prodekanė.
Anot jos, vis dažniau pastebima, kad augintinių savininkai net nebevartoja neutralios „gyvūno“ kategorijos – apie savo keturkojus jie kalba stipriai sužmogindami, o save įvardija kaip „mamas“ ar „tėčius“.
„Tokių į(si)vardijimų galima aptikti socialiniuose tinkluose, kur susitelkia katinukų ar šuniukų augintojų bendruomenės“, – pabrėžia lingvistė.
Ji priduria, jog Naujažodžių duomenyne net užfiksuotas naujadaras „įsikatinti“ – tai yra, pasiimti katę globoti. Šis žodis labai taikliai iliustruoja analogiją su „įsivaikinti“.
Žvelgdama į ateitį, D.Aliūkaitė sako, kad šios tendencijos, tikėtina, dar stiprės. Keičiantis šeimos sampratai ir augant emocinio ryšio su gyvūnais svarbai, kalba dar labiau prisitaikys prie šio naujo santykio modelio.
„Kalba tik atspindės tai, kokia po kelių dešimtmečių bus visuomenė – kokie santykiai toje visuomenėje plėtosis: tiek tarp žmonių, tiek tarp žmonių ir gyvūnų, tiek tarp žmonių ir augintinių. Visuomenės vertybiniai, elgesio, gyvenimo būdo pokyčiai ir posūkiai visada palieka ženklus, pėdsakus kalboje. Bent artimiausioje ateityje, galima neabejoti, mūsų mažieji draugai (ir ne tik mažieji) vis labiau „žmogės“, – kalba profesorė.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
