Sekite 15min Google
Universitetai gatvėje ir pirmoji verslininko filosofija
P. Grigo kelias į verslą prasidėjo ne nuo paveldėto kapitalo ar idealiai sustyguotų sąlygų. Verslininkas prisimena augęs laikotarpiu, kai Lietuva išgyveno tektoninius lūžius – nepriklausomybės aušrą, maisto nepriteklių, blokadas ir pirmąsias „komersantų“ bangas.
„Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, buvau paauglys. Gatvės pamokos buvo neįkainojami „universitetai“. Būdamas kokioje 11-oje klasėje ar šešiolikos metų jau pradėjau perpardavinėti įvairias prekes, spekuliuoti. Man tai buvo taip natūralu, kad net nekilo klausimų, ar daryti ką nors, susijusio su verslu. Kai įstojau į universitetą, iš 50-ies kursiokų grupės buvau vienintelis, dirbantis jau nuo pirmo kurso – kiti pradėjo ieškoti darbų tik kokiame ketvirtame kurse“, – prisimena Paulius.
Būtent tuo ankstyvuoju laikotarpiu išsigrynino ir viena pamatinių jo verslo filosofijos taisyklių, kurios jis laikosi iki šiol: norėdamas uždirbti, pirmiausia turi išleisti.
„Jei nori ką nors gauti, pirmiausia turi išleisti – investuoti, prisiimti įsipareigojimą. Nori priimti žmogų į darbą? Pirmiausia jį įdarbini, pradedi mokėti algą ir tik tada tikiesi rezultato. Nori atidaryti parduotuvę? Pirmiausia išsinuomoji patalpas, jas įsirengi, nuperki prekių ir tik tada gali prekiauti. Jei verslininkas nesupranta, kad norint gauti pirmiausia reikia išleisti, jis nėra verslininkas. Tai filosofinis įsipareigojimas ir tikėjimas tuo, ką darai“, – pabrėžia KRS vadovas.
Bankrotas – ne gėda, o natūralus transformacijos procesas
Ilgus metus versle dirbantis P. Grigas atvirauja, kad jo kelyje būta ne vieno skaudaus lūžio, nepasiteisinusių projektų ir skaudžių finansinių pamokų. Vis dėlto jis griežtai skiria azartinį lošėją nuo sistemingo verslininko. Jei lošėjas tikisi sėkmės iš dangaus arba siekia pigiai nupirkti ir brangiai perparduoti, tai verslininkas kuria struktūrą, procesus ir sprendžia realias problemas.
„Verslininko sėkmę galima išmatuoti pagal jo turtą. Bet matuojant verslo patirtį tu esi vertas tiek, kiek esi praradęs pinigų. Ypatingai tuose versluose, kur sąlygos atšiaurios, patirtis kaupiasi per smūgius. Posakis „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ čia tinka idealiai. Daugelis žmonių, pabandę verslą ir nudegę, daugiau niekada gyvenime nieko nebedaro. O aš esu serijinis kūrėjas (angl. serial entrepreneur) – galiu kristi, atsistoti, vienam projektui sustojus, nedelsiant keičiu jį atnaujinta idėja, be to, lygiagrečiai darau dar kelis dalykus, kurie nesusiję su nesėkme. Todėl vienos veiklos pauzė ar net griūtis manęs psichologiškai nesuėda.“, – teigia pašnekovas.
Prabilęs apie bankroto ir nesėkmių baimę, P. Grigas atskleidžia, kad didžiausia verslininkų klaida – įsikibti į tai, kas nebeveikia, vien iš baimės, „ką pagalvos kiti“ ir iš „meilės“ savo idėjai. Toks emocinis prisirišimas sudegina ir ryžtą, ir lėšas.
„Visi mes turime intuiciją. Žinome apie problemą daug anksčiau, nei ji įvyksta. Daugybė verslų jau prieš metus mato, kad bus blogai, bet nenori sau to pripažinti. Bankrotas ar verslo uždarymas Lietuvoje vis dar turi neigiamą atspalvį, bet šiandienos pasaulyje tai – visiškai natūralus procesas. Pasikeičia aplinkybės, ir jei suvoki, kad reikia sustabdyti, tai nereiškia pralaimėjimo. Didžiausia problema versle yra ta, kad mes bijome gėdos jausmo ir to, ką apie mus pagalvos kiti. Bent jau mūsų galvoje taip atrodo. O gal kiti pasakys: „Koks tu durnius, reikėjo tai padaryti prieš metus!“ Neįsikibti į žlungantį reikalą rodo brandą“, – užtikrintai sako P. Grigas.
Įvaizdžio spąstai ir pasikeitęs supratimas apie prabangą
Atsakydamas į klausimą apie verslininkų norą demonstruoti statusą – brangius automobilius, prabangius laikrodžius ar išskirtinius būstus, – P. Grigas siūlo į viską žiūrėti pragmatiškai ir be pigios puikybės.
„Būna verslų, kur prabanga yra tavo darbo įrankis – pavyzdžiui, jei pardavinėji prabangos prekes ar dirbi komunikacijos arba nuomonės formuotojų versle. Bet jei pardavinėji pigius daiktus ir atvažiuosi su prabangiausiu automobiliu, klientai manys, kad iš jų per daug uždirbi, ir nepirks. Aš pats visą gyvenimą vairavau gerus automobilius, bet man tai niekada nebuvo ego tenkinimas. Aš dirbdavau po 14 valandų per parą, 6–7 dienas per savaitę, nuvažiuodavau po 100 tūkstančių kilometrų per dvejus metus. Automobilis man buvo darbo vieta, patogumas, saugumas ir garantija, kad jis nesuges vidury kelio. Iš šono gal atrodo kaip puikavimasis, bet man tai – tiesiog patikimas įrankis“, – paaiškina verslininkas.
Bėgant metams keitėsi ir paties P. Grigo santykis su pinigais bei prabanga. Šiandien prabanga jam asocijuojasi ne su logotipais ar išoriniu statusu, o su laiku, ramybe, privatumu ir vidiniu vientisumu (angl. integrity).
„Pinigai man yra tik statistinis mato vienetas. Aš neturiu jokio prisirišimo prie skaičių išraiškos, neturiu tikslo atsidurti pirmajame turtingiausiųjų dešimtuke ar šimtuke. Sėkmę matuoju ne tuo, kiek uždirbau, o tuo, ką po savęs palikau ir kokią sistemą sukūriau. Nuo ankstyvos jaunystės turiu vienintelį savo matavimo vienetą: ar galiu atsigulti šypsodamasis ir ramiai užmigti, o ryte atsikėlus vėl šypsotis? Tai ir yra vidinis vientisumas ir ramybė su savo sąžine. Jei neturi šito, jokie milžiniški turtai ar prabangūs namai nesuteiks laimės. „Užrakintos svetimiems durys“ ir privatumas šiandien tampa brangesni už patį nekilnojamąjį turtą, nes tikroji prabanga – tai galimybė gyventi be išorinio triukšmo ir svetimų vertinimų“, – reziumuoja Paulius Grigas.
