Paukščiais susidomėjo vaikystėje
– Ingrida, esate biologė, tačiau labiausiai gilinatės į ornitologiją. Kaip tuo susidomėjote?
– Susidomėjau dar mokykloje. Nuo penktos klasės, kai prasidėjo dalykų profiliavimas, lankiau biologijos mokytojo Tomo Baravyko vadovaujamą gamtininkų būrelį. Jame buvo daug vyresnių mokinių, prie kurių prisijungti pasiūlė ir man.
Mirus Žuvinto biosferos rezervato vadovui, ornitologui Vytautui Nedzinskui, būrelis jo garbei buvo pervadintas dr. Vytauto Nedzinsko ornitologų klubu. Trumpai tariant, mane sužavėjo mokytojas – jo įkvėpta ir pasirinkau biologijos mokytojos profesiją. Dar būdama būrelyje susipažinau su daugeliu Lietuvos ornitologų, tad įstojusi į universitetą jau pažinojau daug dėstytojų ir jaučiausi užtikrintai.
Netrukus, pirmajame kurse, man pasiūlė vadovauti zoologų klubui. Sutikau. Nors klube buvo 45 nariai ir dauguma – vyresni už mane, organizavau veiklas remdamasi mokytojo patirtimi: keliavome po Lietuvą, tyrinėjome saugomas teritorijas.
Buvo paprasta, nes beveik visur pažinojau ten dirbančius žmones, tad mus mielai priimdavo. Tuo metu nebuvo įprasta mokėti už edukacijas, todėl mainais mūsų klubas atlikdavo vietai naudingą darbą, o už tai mums suorganizuodavo žygį ir leisdavo įsikurti palapinėse.
Po bakalauro studijų tęsiau magistratūrą. Pirmą pusmetį mokiausi Lietuvoje, antrąjį praleidau Italijoje, o grįžusi tą pačią vasarą išvykau keturių mėnesių stažuotei į Švedijos šiaurėje esantį Umea universitetą žieduoti paukščių.
– Kuriame studijų etape susidomėjote būtent paukščiais?
– Nuo pat pradžių. Trečiame kurse gyniausi kursinį darbą apie mažųjų apuokų ir naminių pelėdų mitybą, o bakalauro ir magistro darbus skyriau gulbių giesmininkių žiedavimui, jų migracijos tyrimams. Paukščiai mane lydėjo visą studijų laiką.
– Ar turite atsakymą į klausimą, kodėl paukščiai, o ne, pavyzdžiui, ežiukai?
– Todėl, kad žinių apie paukščius gavau iš savo mokytojo ir toje srityje jaučiausi stipri. O štai augalai manęs niekada nedomino. Universitete dėstytojai sakydavo: „Ingridėle, nežiūrėk į tą dangų, vis tiek reikės surinkti herbarą“. Tai buvo privaloma studijų dalis, tad per sukąstus dantis juos rinkau, tačiau tikroji mano aistra buvo paukščiai.
Sunkiausia, beje, buvo išmokti atpažinti paukščių balsus. Kai šeimoje gimė vaikai, matyt, paaštrėjo klausa – dabar tikrai atpažįstu daug daugiau rūšių. Negaliu sakyti, kad pažįstu visus. Be to, negalima teigti, jog išmokus paukščio balsą jį atpažinsi visą gyvenimą. Tarkime, jei matau prie jūros skrendančius paukščius – ne visus žinau.
Skrydyje paukštį atpažinti reikia kitokių metodikų, tam būtina nuolatinė praktika, reikia būti „atmušus akį“. Visgi stipriausia esu paukščių žiedavime, nes tam skiriu daugiausia laiko.
– Kitaip tariant, ornitologija turi daug krypčių.
– Taip, pavyzdžiui, kolegos tyrinėja kormoranų mitybą, kiti įrašinėja paukščių balsus, fotografuoja, įrenginėja lizdus ar specializuojasi tik pelėdų tyrimuose. Tai – labai plati sritis.
Ornitologijos negalima studijuoti kaip atskiros disciplinos – nėra tokios studijų krypties. Ja galima pradėti domėtis, bet gilesnės studijos tik doktorantūroje, gilinantis į konkrečią paukščių rūšį ar grupę.
Ir tėvams, ir vaikams
– Nuvykę į kitą šalį žavimės neįprasta fauna, tačiau dažnai nepažįstame to, kas gyvena visai šalia. Ar Lietuvoje yra ką pamatyti?
– Tikrai taip. Mano tikslas – supažindinti žmones su mūsų gamta. Į edukacijas Utenoje atvažiuoja žmonės iš Vilniaus, Panevėžio, Biržų ir kitų miestų, bet noriu „atrakinti“ šį grožį ir patiems uteniškiams. Kai kurie vietos gyventojai stebisi: „Ar pas mus tikrai yra tokių paukščių?“
Mes kasdienybės rutinoje „užsisukame“ ir nepastebime aplinkos. Kiekvienas regioninis parkas yra parengęs knygas PDF formatu apie saugomų teritorijų vertybes, lankomiausius objektus. Jei šeima tingi ieškoti informacijos, gali tiesiog pasiskaityti ir išsirinkti maršrutą – jį padėti sudėlioti gali net dirbtinis intelektas, mat tuose leidiniuose nurodytos visos parkų vertybės ir net užduotys šeimoms.
– Esate gidė, renginių ir edukacijų organizatorė. Kokias veiklas siūlote Utenoje?
– Mano veikla neapsiriboja tik Utena – važinėju po visą Lietuvą, tačiau tikrai noriu kažką nuolatinio sukurti Utenoje ir kad žmonės iš visos Lietuvos važiuotų pas mus. Turiu idėjų, tikiu, kad mane išgirs bei padės savivaldybė. Esu įsitikinusi: Utenai tikrai reikia lankomo gamtinio objekto.
O kol kas vedu ekskursijas, edukacijas vaikams ir suaugusiesiems, organizuoju renginius visuomenei bei stovyklas šeimoms. Jų tema – gamta.
Negali atvežti žmogaus trims dienoms į gamtą ir kalbėti tik apie paukščius, todėl visada drauge su manimi būna įvairių sričių gamtininkai. Stovyklas organizuoju būtent šeimoms, nes jei dirbčiau tik su vaikais – aš juos užmotyvuosiu, jie grįš pas tėvus, o jei tėvams gamta nerūpės, tolesnio etapo nebus.
Akcentus dedu tėvams: noriu parodyti, kokius lobius turime gamtoje ir kaip juos pateikti vaikams. Tuo pačiu tėvai pailsi – veiklos organizuojamos ir bendrai, ir atskirai.
Manau, kad motyvuotas tėtis ar mama patys ieškos galimybių, kaip sudominti vaiką gamta ir ateityje. Tikiu, kad kuo daugiau vaiką supažindinsime su aplinka, su gyvąją gamta – tuo labiau jis ją saugos.
– Esate kilusi iš Marijampolės, bet dabar gyvenate Utenoje. Kaip čia atsidūrėte?
– Vyras kilęs iš Utenos apskrities. Man čia pati gražiausia Lietuvos gamta: kalvelės, ežerai, žinojome, kad kažkada čia gyvensime, o susiklosčius palankioms aplinkybėms atvykome ir įsikūrėme.
Reikėjo išsinuomoti namą, o tokių pasiūlymų Utenoje nedaug. Visgi tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Dalyvavau Nacionalinėje ekspedicijoje „Dniepru per Ukrainą“ kartu su Salemonu Paltanavičiumi ir Edmundu Jakilaičiu. Kartu plaukė ir kelionių agentūros „Kur toliau“ vadovas Simonas, kuris vėliau pasiūlė man tapti gide ir lydėti turistų grupę į Čilę bei Argentiną. Sutikau ir tos kelionės metu susipažinau su uteniškių pora – paaiškėjo, kad jie turi namą Utenoje, kurį galėtų išnuomoti. Taip ir sutarėme.
Gamtos baimės: nuo erkių iki meškų
– Kaip atsakytumėte į klausimą: kam žmogui reikalinga gamta?
– Didžiuosiuose miestuose žmonės gyvena nuolatiniame bėgime, todėl gamtos ieško kaip ramybės ir atsipalaidavimo oazės. Tačiau mes nemokame atsijungti nuo telefonų, daug kas bijo išeiti į gamtą, nes nežino, ką ten veikti.
Arba baiminasi erkių. Viskas kyla iš nežinojimo. Manau, kad skubančiai visuomenei gamta yra pirmiausia galimybė sustoti. Kai žmonės atvažiuoja ir tai patiria, jie supranta, ką praleisdavo.
– Minėjote, kad žmonės bijo erkių, tačiau yra ir didesnių baimių: meškų, vilkų.
– Kalbant apie meškas, mano vyras bitininkas – meškos jau kelis kartus yra išvartę mūsų avilius. Pas jo tėvus, gyvenančius vienkiemyje, meška ne kartą lankėsi terasoje, sudarkė senus tuščius avilius.
Visgi svarbu suprasti: visi gyvūnai bijo žmonių. Tačiau jei sutiksite patelę su jaunikliais, ji savo atžalas gins, todėl elgesys gali būti neprognozuojamas.
Sutikus mešką negalima bėgti – ji gali vytis. Reikia išlikti ramiam ir lėtai atsitraukti. Vienas grybautojas pasakojo matęs mešką, lėtai nuo jos atsitraukė, bet iš baimės net neatsiminė, kaip parvažiavo namo. Meškų, kurios drąsiai eina prie žmogaus, reikėtų vengti. Jas, kaip ir kitus gyvūnus, atbaido garsiniai signalai.
Mėgstu fotografuoti, tad nemažai važinėju po Lietuvą. Gamtininkai pasufleruoja, kur pasislėpti, kad pamatyčiau vieną ar kitą gyvūną. Tada sėdi nejudėdamas, nes jei netyčia sušlamės drabužis – gyvūnas išgirs ir neateis. Gamtininkai naudoja specialius nečežančius drabužius. Kai turi patirties, supranti, ką gyvūnui reiškia triukšmas – jie vengia žmogaus.
Meškų, kurios drąsiai eina prie žmogaus, reikėtų vengti. Jas, kaip ir kitus gyvūnus, atbaido garsiniai signalai.
Tas pats ir su vilkais. Vienas iš mano mokytojų, Tomas Baravykas, dvylika metų tyrinėja vilkus ir parašė knygą „Sutemų šaukliai“. Joje įdomiai atskleistas jų gyvenimas, paaiškinta, kodėl vilkas nubėga pas avį ir kad tikrai nebus taip, jog jis staiga puls žmogų.
Beje, Švedijoje siūloma unikali patirtis – praleisti parą palapinėje šalia vilkų. Greta yra ir gamtininkai. Man tai atrodo kažkas nerealaus, labai norėčiau išbandyti. Pati laukinėje gamtoje vilką mačiau tik kartą, o visa šeima esame sutikę lūšį su trimis jaunikliais. Esmė ta, kad pamatyti kai kuriuos laukinius labai sunku.
Žmogaus santykis su laukiniais gyvūnais yra savitas: mes mylime visus gyvūnus, kol jie neapsigyvena mūsų kieme. Visi jie mieli, tačiau jei šeškas ar kiaunė ateina į kiemą – ima kliudyti.
– Ką kaip gamtininkė pasakytumėte apie erkių baimę?
– Daugėja žmonių, organizuojančių vaikų gimtadienius gamtoje. Neseniai turėjau keturis septynmečius – šešias valandas praleidome miške: žiedavome paukščius, vyko edukacija apie pelėdas ir orientavimąsi aplinkoje.
Stebėti vaikus, kurie galbūt pirmą kartą bando užrišti palapinės mazgą ar padeda statyti dvylikos metrų paukščių gaudyklę – vienas malonumas. Kai vaikus motyvuoji ir jais pasitiki, jie gali labai daug.
Erkė neįsisiurbia per minutę. Išėjai iš miško – nusipurtyk, patikrink, ar jų nėra ant kūno.
Tačiau matyti, kad baimė atsinešta iš tėvų – miesto vaikai itin bijojo erkių. Vos išlipę iš mašinos, ėmė purkštis repelentais.
Aš pati to niekada nedarau. Erkė neįsisiurbia per minutę. Išėjai iš miško – nusipurtyk, patikrink, ar jų nėra ant kūno. Bet jei išėjęs iš miško net nepasitikrini ir visą dieną vaikštai tais pačiais rūbais – be abejo, jų gali likti. Dar žmonės bijo uodų, tačiau tiems yra išeitis – termaceliai.
– Kas tai yra?
– Tai belaidžiai įrenginiai uodams baidyti. Šiais laikais visos miestiečių šeimos, kurios važiuoja į gamtą, juos turi (juokiasi).
Pelėdų pasaulis
– Namų kieme esančiuose voljeruose auginate tris pelėdas. Kaip jos atsidūrė pas jus?
– Mano gyvenime buvo etapas, kai pasiūlė dirbti Rudaminoje, Pelėdų parke. Sutikau. Tai buvo intensyvus metas, savaitgaliais kas valandą apsilankydavo po trisdešimt žmonių. Man patiko stebėti jų reakcijas, džiaugsmą. Lengva pasakoti, kai remiesi savo patirtimi žieduojant paukščius, o ne sausa teorija – turbūt tai žmonėms ir patikdavo. Tos pelėdos mažiau bijojo žmonių, buvo jaukios lyg katinai.
Tais metais dar nebuvo draudžiama duoti pelėdų į rankas. Man tai nepatiko, tačiau tokia buvo tvarka – žmonės norėjo nusifotografuoti ir neretai tik dėl to ir atvažiuodavo. Galiausiai teisės aktais tai buvo uždrausta dėl paukščių patiriamo streso, be to, mes jiems galime užnešti ligų. Ir labai gerai, kad tai uždraudė.
Lengva pasakoti, kai remiesi savo patirtimi žieduojant paukščius, o ne sausa teorija.
Man ši veikla patiko, mačiau didelę prasmę edukuoti žmones. Viena pagrindinių mano žinučių – neimti pelėdžiukų laukinėje gamtoje ir jų „negelbėti“. Žmonės, pavasarį radę pelėdžiuką, dažnai galvoja, kad jis sužeistas. Nieko nereikia daryti – užtenka įkelti į medį ir palikti ramybėje. Tik šviečiant visuomenę galime prisidėti prie gamtos jos „nebegelbėdami“.
Paskui prasidėjo pandemija, ekskursijos nutrūko. Tuo metu su vyru gyvenome bute Klaipėdoje. Prisiminiau, kad pažįstu HBH savininkę, parašiau jai laišką, prisistačiau ir pasiūliau įrengti pelėdų voljerus, jų žvėrinčiuje. Ten miškas, graži vieta voljerams.
Buvau dar nepatyrusi, tad prižadėjau už savo pinigus pastatyti voljerus, nupirkti paukščius, pasirūpinti leidimais – tik prašiau skirti žemės plotą. Restorano klientams tai būtų buvęs traukos objektas, o man – darbo vieta. Beje, visur, kur apsigyvenu, susikuriu sau darbo vietas.
HBH šeimininkė sutiko ir taip atsirado voljerai – gražūs ir... labai brangūs. Jie man net neatsipirko, bet ko nepadarysi dėl svajonės. Paukščius įsigijau iš Belgijos bei Olandijos, o kai atsikraustėme į Uteną, atsivežiau ir juos.
– Kuo ypatingi šie paukščiai?
– Pelėdos apipintos daugybe mitų – tai mistiški, paslaptingi paukščiai. Jei kalbame apie laukinę gamtą, jas pamatyti labai sunku. Beje, ne visos pelėdos yra naktiniai paukščiai: pavyzdžiui, žvirblinė pelėda gali būti aktyvi ir dieną, o liepsnotoji pelėda – tik naktį.
– Niekada gamtoje neteko matyti.
– Tikrai sunku pastebėti, nes natūralioje poilsio pozoje jos įsitempia kaip pagaliukai. Prie medžio kamieno paukštis atrodo tarsi šaka, tad net neatkreipsite dėmesio. Tačiau tikrai esate girdėję jų balsus, tik greičiausiai neatpažinote.
– Ar tai visada ūkavimas?
– Nebūtinai. Pelėdų balsai įvairūs. Žmonės dažnai mano, kad jos tik ūkauja, bet, pavyzdžiui, liepsnotosios pelėdos balsas skamba visiškai kitaip. Naminės pelėdos skleidžia dar kitokius garsus, be to, skiriasi patelių ir patinėlių balsai. O mažųjų apuokų jauniklių balsai – itin įsimintini.
– Pelėda siejama su išmintimi. Ar tame yra tiesos?
– Taip, pelėdos, kaip išminties simbolio, šaknys siekia antikinės Graikijos mitologiją. Tačiau iš tikrųjų šie paukščiai – dideli tinginiai: pelėdos pačios nesuka lizdų.
Jei iškelsite inkilą – ant plikų lentų kiaušinių nedės, o jei nebus patogaus priskridimo, ten taip pat neįsikurs. Jų „sumanumas“ pasireiškia tuo, kad jos tiesiog pasinaudoja kitų paukščių lizdais. Pavyzdžiui, varnos ar krankliai yra už pelėdas daug kartų protingesni.
Kai pagalvoji, kiek Lietuvoje yra mokyklų, kurių logotipe pavaizduota pelėda. Mokyklose su vaikais vis pajuokauju: jei mokytojai dovanojate pelėdą – o dovanos su šiuo paukščiu labai populiarios – tai pagalvokite, ar tikrai norite pabrėžti, kad mokytoja yra tinginė?
Vienintelė tikra jų „supergalia“ yra išskirtinė klausa, o ne išmintis.
Kaip paukščiai randa kelią?
– Kokie dar paukščiai, gyvenantys Lietuvoje, jums įdomūs?
– Kiekviena rūšis savita. Pavyzdžiui, gandrai sudaro poras visam gyvenimui ir net gedi savo poros. Išskirtinės yra tilvikinių paukščių tuoktuvės ar pempės balsas.
Kartu su mokslų daktaru Juliumi Morkūnu bei didele ornitologų komanda ilgai tyrinėjome gulbes. Nustatėme atvejų, kai šeima pasiskirsto: patinas skrenda žiemoti su vaikais į vieną Vokietijos salą, o patelė – į kitą, tačiau pavasarį jie vėl sugrįžta į tą patį lizdą. Tokias žinias galima gauti tik žieduojant paukščius.
Dėl gulbių žiedavimo būta ir kuriozų. Jos žieduojamos dideliu žiedu ant kaklo, ne ant kojos, tad žmonės kartais skambina policijai ar gamtos apsaugai. Buvo net pranešimų, kad paukščiui ant kaklo užmauta alaus skardinė. Taip gulbės žieduojamos ir kitose šalyse, skiriasi tik žiedų spalvos: Lietuvoje naudojami mėlyni, Lenkijoje – geltoni ir t. t.
– Kodėl gulbės žieduojamos ant kaklo?
– Seniau žieduodavome tik ant kojų, tačiau jos beveik visada vandenyje. Kai pradėjome žieduoti ir ant kaklo – tai suteikė daug vertingų duomenų apie paukščių elgseną.
Skirtingi paukščiai žieduojami skirtingais žiedais, kurių duomenys leidžia sužinoti, kada ir kur paukštis buvo sužieduotas. Tai svarbus indėlis į mokslą: žiedavimas padeda nustatyti, kaip keičiasi perėjimo vietos, ar keičiasi migracijos keliai, ar jiems įtakos turi klimato kaita.
Žmonės dažnai sako: „Pas mane tas pats gandras peri jau dvidešimt metų.“ Tačiau uždėjus žiedą paaiškėja, kad kitais metais grįžo visai kitas paukštis.
Paukščiams taip pat dedami geolokatoriai. Dirbome su ornitologais iš Japonijos žieduodami mažąsias žuvėdras. Kai paukštis parskrenda iš Afrikos, ieškome kur jos pradeda perėti, tada su žiūronais ieškome, kuris individas turi ką nors balto ant kojos. Radus paukštį, reikia stebėti lizdą, o tada specialia gaudykle sugauti, nuimti geolokatorių ir prijungti prie kompiuterio: išimti duomenis ir stebėti, kaip per keletą minučių nupiešiamas migracijos žemėlapis.
Europoje jau turime duomenų, kad migracijos keliai pasikeitė ir nebėra tokie, kokie aprašyti senose knygose. Egzistuoja ir tūkstančius kainuojantys GPS siųstuvai – tuomet kiekvieną dieną mobiliuoju įrenginiu gauni pranešimą, kur paukštis yra. Žiedavimas tampa išmanus, tik reikia lėšų. Smagu, kad atsiranda verslininkų, norinčių prisidėti prie GPS siųstuvų įsigijimo.
– Kaip paukščiai „naviguoja“, kaip jie randa kelią?
– Vieni sako, kad pagal žvaigždes, kiti – kad pagal upes.
– O ką sakote jūs?
– Yra paukščių, kurie skrenda tik žemynine dalimi, kiti migruoja per jūrą. Galima sakyti, kad paukščiai kelią randa orientuodamiesi pagal Saulę, žvaigždes, Žemės magnetinį lauką, kraštovaizdį. Vieningo atsakymo, kaip paukščiai randa kelią, nėra.
Yra labai įdomi mokslininkė Sacha Dench, praminta „žmogumi gulbe“, kuri skrido parasparniu paskui mažąją gulbę – kartu su ja kildavo ir nusileisdavo. 2016 metais ji motoriniu parasparniu nuskrido apie septynis tūkstančius kilometrų per 11 valstybių, sekdama mažųjų gulbių (Cygnus columbianus bewickii) migracijos kelią iš Rusijos Arkties į Jungtinę Karalystę.
Ekspedicijos tikslas buvo išsiaiškinti ir visuomenei parodyti, su kokiais pavojais gulbės susiduria migracijos metu – buveinių nykimu, elektros linijomis, neteisėta medžiokle ir kitomis žmogaus sukeltomis grėsmėmis.
Gamtoje esame svečiai
– Ingrida, koks turėtų būti sveikas ir pagarbus žmogaus santykis su gamta?
– Dažnai sakoma, kad gamta – mūsų namai, tačiau aš manau, kad joje esame tik svečiai. Turime suvokti, jog žmogus Žemėje jau paliko gilų pėdsaką, kurio neištrinsime. Tad jei dar galime kažką gero padaryti, tai gerbkime gamtą ir ją saugokime. Dažniausiai nieko ypatingo daryti nereikia: plaukiant baidarėmis – nesikišti į gyvūnų gyvenimą, neerzinti gulbių, nelipti šlaitais, kur peri tulžiai. Tai – elementari pagarba.
Kartais girdžiu skundų, kad „gulbė užpuolė“. Bet kodėl ji užpuolė? Ką tu darei ir kodėl prie jos lindai? Dažniausiai atsakymas būna: „Bandžiau gulbiuką gelbėti.“ Bet kas tavęs prašė? Gulbė turi jėgos – sparnais gali stipriai užtvoti, o nagais ir apdraskyti.
Mes, gamtininkai, žinome, kaip dirbi su paukščiais, kad jiee nesužeistų ir kad jiems būtų kuo mažiaus streso. Yra net nuotrauka, kurioje aš valtyje su maždaug dvidešimt gulbių – jas gaudydavome ir parplukdydavome į krantą žieduoti. Beje, įdomus momentas: gulbių akyse dažnai būna daug dėlių, tad, jas sugavę, dar ir išvalydavome paukščių akis.
– Gyvenime esate išbandžiusi įvairias darbo formas, dirbote net Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje.
– Taip. Man atrodo, kad visi žmonės lygūs, tačiau ten esu pastebėjusi, jog kai kurie darbuotojai, pavyzdžiui, atliekantys auditą, mėgsta „pasipūsti kaip povai“, todėl jų visi bijo (juokiasi). Kartais tą pastebiu ir žemesniame lygmenyje, kai tampa svarbu ne tai, ką moki, o ką pažįsti. Bet tikiu, kad tai praeinantys dalykai.
– Kiek laiko dirbote ministerijoje?
– Pusantrų metų.
– Kodėl išėjote? Iš mūsų pokalbio susidaro įspūdis, kad tokie savo srities entuziastai ir profesionalai kaip jūs turėtų dirbti tokiose įstaigose.
– Per daug biurokratijos. Tuos pusantrų metų išbuvau tik iš pagarbos mūsų skyriaus vedėjai. Gyvenime nesu sutikusi kito tokio žmogaus, kuris man leido taip augti ir taip manimi tikėjo. Ji patikėjo man įdomias kuruojamas sritis, pavyzdžiui, netradicinį ugdymą – tai buvo tikrai įdomus darbas.
Tačiau, išlaukusi tinkamo momento, išdrįsau pasikalbėti su vedėja ir pasakyti, kad ketinu išeiti. Man atrodo, kad Lietuvai galiu duoti daugiau dirbdama tai, ką darau dabar – edukuodama žmones.