– „Jūros akies“ restorane, jūsų mama dainavo pastaruosius 8 metus, o kitose Palangos scenose ir dar ilgiau. Kaip jūs jaučiatės būdama šiandien čia?
– Kiekvieną vasarą grįždavau į Lietuvą atostogų ir visos vasaros būdavo arba Palangoj, arba Šiauliuose. Mano, kaip vaiko, atsiminimai tokie, jog visada atvažiavę čia kartu eidavome dainuoti, kartu būdavome. O dabar... Tuščia scena.
Gerbdama šitą vietą nutariau ir pažadėjau, kad užpildysiu sceną, stovėsiu joje, dainuosiu, linksminsiu žmones. Tai dabar ir darau.
– Kaip jums sekasi grįžti į šią sceną?
– Į sceną žengiau, nes po keturnedėlio tarėmės, kalbėjomės, jog kad ir kaip bebūtų – aš turiu lipti ant scenos.
Sugrįžau suvisam, bet bijojau. Bijojau, kaip žmonės priims, kaip čia viskas bus, kaip tos mano dainos, ar aš užpildysiu šią sceną, koks tas mano gyvenimas bus – muzikinis ir apskritai... Bet veltui bijojau.
