Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 10 10, 07:57

Pamesti žmonės: gyvenamoji vieta – prie šviesoforo, miesto parke ar sandėliuke

Kiekvieną rytą išeiti iš savo namų ir sugrįžti atgal į juos atrodo vienas paprasčiausių dalykų. Deja, ne visiems. Spalio 10-oji – Pasaulinė benamystės diena, o tuo pačiu ir proga atsigręžti į tą visuomenės dalį, kuri dažnai nėra matoma.
Benamiai
Benamiai / Valdo Kopūsto / 15min nuotr.

Kauno arkivyskupijos „Caritui“ priklausančiame dienos centre „Ateik“ dirbanti socialinė darbuotoja Ernesta Prapuolenė sako, kad sąvoka „benamystė“ kartais yra suprantama per siaurai, o ji pati galėtų ilgai pasakoti istorijas žmonių, atsidūrusių kitapus mums įprasto gyvenimo slenksčio.

„Kiekvieno šių žmonių gyvenime yra istorijos“, – sakė šeštadienį šiame dienos centre apsilankęs ir su jo lankytojais bendravęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

Bendrystė yra žmogaus gyvenimas

– Spalio 10-oji – Pasaulinė benamystės diena. Kas yra benamystė šiuolaikiniame pasaulyje? 15min paklausė K.Kėvalo.

– Du svarbiausi dalykai. Pirmiausia, tai elementaraus saugumo praradimas ir tada – neapsakomas vienišumo jausmas. Atrodo, kad visas pasaulis eina pro šalį. Kaip sako čia esantys žmonės: žiūri į platų dangų su žvaigždėmis, ir esi vienas.

Patys žmonės akcentuoja vienatvės arba vienišumo problemą – ją paminėjo beveik visi. Jie dažnai praranda santykį su savo šeima, su gimine, yra nepriimti arba dėl kokių nors konfliktų išsiskyrę keliai.

Benamystės centras sprendžia pirmiausia vienatvės dramą ir pasiūlo bendrystę, ką žmonės labiausiai ir vertina. Jie nėra vieni, gali pabūti su kitu žmogumi. Juk žmogaus prigimtis šaukiasi bendrystės.

O istorijos... Kai kurios neįtikėtinos, kai kurios realios ir kiekvieną galinčios ištikti. Pavyzdžiui, užklupusi liga, kuri sugriauna gyvenimą, arba žmogus, pradėjęs verslą, užstato savo namus, tada jam nepasiseka ir atsiduria gatvėje. Kiti žmonės neturi socialinio įgūdžio, dalis žmonių kalba apie priklausomybės problemas.

Istorijų – įvairiausių. Bet galėtume surasti vieną bendrą bruožą – tai saugumo, natūralių santykių praradimas ir išgyvenama vienatvė.

– Koks galėtų ar turėtų būti visuomenės požiūris į šiuos žmones?

– Visų pirma – mūsų laikysena tokių žmonių atžvilgiu. Patys centro darbuotojai liudija labai įdomų dalyką. Kad jie, anksčiau pamatę tokį žmogų gatvėje, privengdavo jo, o ką jau kalbėti apie užkalbinimą. Truputį gąsdino, nes toks žmogus ir rengiasi kitaip, ir atrodo kitaip, pagaliau – jei jis išgėręs, tai dar labiau atstumia. Žmonės jų šalinasi.

Bet kiekvieno jų gyvenime yra istorijos. Šiandien kaip tik viena moteris pasidalino labai realia istorija. Ilgus metus ji nuomojosi butą, paskui namas buvo renovuotas, o nuomos kaina pakilo. Ji nebegalėjo išsimokėti, atsidūrė gatvėje. Tokia beveik įprasta istorija, kai normalus žmogus, gaunantis pensiją, gyvenantis paprastą gyvenimą dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų atsiduria gatvėje. Mes į tą žmogų žiūrime kaip į asocialų, nors tai – eilinio žmogaus istorija.

Mūsų požiūris į tuos žmones? Pati aukščiausia meilės forma – prieiti ir pakalbinti, paklausti, kas jo gyvenime atsitiko, gal reikia pagalbos. Tie žmonės išgyvena didžiulį stresą, pradeda blaškytis, pasimeta, nes ne visi turi išsilavinimą, žinių, kur ieškoti pagalbos.

Bet egzistuoja centrai, egzistuoja nakvynės namai – suteikus tokią informaciją, galima žmogų išgelbėti nuo gatvės gyvenimo. Kai kada – išgelbėti net jo gyvybę. Nes žinome, kad žmogus, neradęs būsto ar šiltesnio kambario, gatvėje gali sušalti.

– Kai šią savaitę šiame centre lankiausi pati, man išėjus kirbėjo klausimas: o kiek vidinės benamystės yra kiekviename iš mūsų? Širdies benamystės, empatijos benamystės. Kokios jūsų mintys po pokalbio su centro lankytojais?

– Pirmiausia, matydami šiuos žmones, mes patys permąstome savo gyvenimus. Kokia Dievo dovana, kad aš turiu stogą, turiu draugus, bičiulius, lėkštę maisto. Atrodo, tokie įprasti dalykai, bet tu pradedi juos vertinti, supranti, kad gali gyvenimas pasikeisti, gali atsirasti jų vietoje.

Kalbantis su jais, tu supranti, kad pats svarbiausias dalykas gyvenime yra bendravimas. Daug dalykų išsispręstų galbūt ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose, jeigu mes patys neužsidarytume į savo vienatvės, į savo benamystės formas. Gali turėti ir gražius namus, ir gerus darbus, tačiau tam tikra prasme būti benamis – dėl to, kad nesijauti bendrystėje, vienybėje su kitu žmogumi.

Žmonės, patekę į kraštutines gyvenimo situacijas, liudija, kaip svarbi, kaip gelbėjanti yra bendrystė, kad ji yra žmogaus gyvenimas.

Gali turėti ir gražius namus, ir gerus darbus, tačiau tam tikra prasme būti benamis.

Aplankius šiuos namus, į širdį ateina ramybė ir džiaugsmas, kad pavyko pabūti, pasikalbėti, kitam žmogui padovanoti savo laiko ir ne tik pradžiuginti juos, bet ir jie pradžiugina tave. Supranti, kad gyvenimas yra labai brangi dovana ir ją reikia vertinti. Santykius, įprastas gyvenime esančias dovanas – stogą virš galvos, artimą žmogų, maistą. Visa tai įprasta, bet tai yra Dievo dovana.

Ir, žinoma, mums labai svarbu išgyventi dvasinį ryšį. Nes jei tu kitam padedi – galiausiai padedi ir sau pačiam. Ypatingas paradoksas, kad kas dirba su šiais žmonėmis, pajaučia savo gyvenime širdies ramybę ir kad prasmingai padovanojo save, praleido laiką.

Pamestų žmonių gyvenimai

Pasak E.Prapuolenės, šio dienos centro veiklą finansuoja Kauno miesto savivaldybė, Kauno arkivyskupijos „Caritas“, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija ir Kazickų fondas.

Šešias dienas per savaitę po keturias valandas kasdien čia laiką gali leisti tie, kurie neturi namų. Tačiau ne tik – kelias valandas kitokio gyvenimo ir bendravimo čia randa ir senyvi vieniši žmonės.

„Jie ateina čia sušilti, išgerti kavos, pabūti, pabendrauti, pasinaudoti dušu. Tai žmonės, susidūrę su šeimos, visuomenės atmetimu, patys užaugę vaikų namuose, su skausmingomis patirtimis.

Kai jau pažįstu juos, žinau jų istorijas, suprantu, kad beveik visi turėję labai sunkias vaikystes, jie arba augo vaikų namuose, arba jų šeimose buvo smurtas, alkoholis. Visa tai eina iš kartos į kartą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ernesta Prapuolenė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ernesta Prapuolenė

Centre lankosi ir labai jauni žmonės. Vienam vaikinui 20, kitam – 21 metai. Ir jie patiria benamystę, neturi kur gyventi. Kai kurie žmonės turintis negalią ir dėl to neįsitvirtino mūsų visuomenėje, yra lankytojų su psichologinėmis problemos, grįžusių iš įkalinimo įstaigų“, – pasakojo E.Prapuolenė.

Ernesta prisimena, kaip kartą su centro lankytojais kalbėjosi apie šeimą: „Ir vienas žmogus man sako: čia yra pamestų žmonių gyvenimai.“

Žingsnis į benamystę – skyrybos

E.Prapuolenė pasakoja, kad yra vyrų, kurie namus prarado ir į alkoholį įniko po skyrybų. „Vyrai yra labai jautrūs, jie kartais neatsigauna po meilės išdavystės. Išduotą meilę slopina alkoholiu, atsiranda neviltis, o jei laiku neatsiranda, kas padeda, tai tampa liūnu, į kurį grimztama.“

Pašnekovė prisiminė vieną vasaros kelionę, kuri netiesiogiai atsakė į klausimą, kodėl gyvenimo išbandymų kai kurie vyrai neatlaiko.

„Keliavome prie jūros ir vienas iš mūsų lankytojų turėjo vairuotojo pažymėjimą, tik keletą metų nebuvo vairavęs. Ir sako: aš galiu, noriu pavairuoti.

Prisėmiau riziką ir sutikau. Pamaniau, juk autostrada, tiesus kelias. Važiuojant autostrada jis pasiūlė vykti artimesniu keliu – išsukti iš autostrados ir važiuoti per miestelius, sakė, jog puikiai žino šį kelią.

Taip ir padarėme, bet netrukus aš pastebėjau, kad jis sukasi atgal į tą miestelį, iš kurio atvažiavom, nori į jį sugrįžti. Paaiškėjo, kad žmogus suklydo, nežinojo kelio. Tačiau tik kai mes nuvažiavome apie 50 kilometrų, jis išdrįso tai pasakyti.

Taip ir yra su jų gyvenimais – jie laiku nepaprašė pagalbos.

Įsivaizduokite, 50 kilometrų jis vairavo, mintyse galvodamas, kad jau yra pasimetęs, bet nedrįso pasakyti. O dabar įsivaizduokime panašią situaciją gyvenime, jei vyras suklydo ir jam reikia kokių penkerių metų pripažinti klaidą. Per tą laiką jis bus jau nugrimzdęs. Taip pat, kaip su vairavimu – kuo toliau nuvažiuoji, tuo ilgesnis kelias sugrįžti.

Jei tu pradėjai gerti, kažką praradai, bet neprašai, neieškai pagalbos – tu jau būni nuvažiavęs 500 kilometrų gilyn. Taip ir yra su jų gyvenimais – jie laiku nepaprašė pagalbos“, – pasakojo E.Prapuolenė.

Vienišumas – nauja skurdo forma

Iš dienos centro žmonės turi išeiti iki penktos valandos vakaro. Vėliau kai kurie suka į nakvynės namus, kiti – į nedidelius nuomojamus butus, kambariukus ar rūsius. Tokie žmonės miega daugiabučių laiptinėse, į kurias ateina jau sutemus ir išeina anksti rytą, dar viena nakvynės vieta – Ąžuolyno parkas.

„Benamystės sąvoką reiktų išplėsti, kaip ir požiūrį į ją. Jei žmogus už 50 eurų nuomojasi rūsį, ar jis yra benamis, ar turi namus? Arba tas, kuris glaudžiasi sandėliuke, kur nėra nei tualeto, nei galimybės nusiprausti?

Į mūsų dienos centrą ateina ir vienišos močiutės, o vienišumas, kaip sakė vyskupas K.Kėvalas, yra nauja skurdo forma.

Tos močiutės neturi jokių artimųjų, laiką leidžia butuose, tarp keturių sienų. Jos ieško aplinkos, kur galėtų pabendrauti, pabūti su žmonėmis. Todėl ateina čia, nes pas mus dienos centro lankymas yra nemokamas. Kaip sakė viena: aš ateinu, pabūnu kampelyje, pažiūriu į kitus, ir man jau šviesiau gyvenime.

Kita moteris gyvena vieno kambario bute su dukra, o ji vartoja narkotikus. Dukters tiesiog išvaryti iš namų negali, nes ji – dukra. Bet būti kartu su ja – irgi sunku, namuose nėra ramybės, o čia ją randa“, – pasakojo E.Prapuolenė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Benamis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Benamis

Reikalauja faktinės gyvenamosios vietos

Lietuvoje, sako E.Prapuolenė, yra įprasta ir normalu ginti žmonių teises – moterų, seksualinių mažumų, neįgaliųjų. Tačiau patiriančių benamystę, kurie taip pat yra visuomenės dalis, teisių niekas negina, o jie patys to padaryti negali.

„Kalbant apie žmonių teises, visuomenė šviečiama, kad būtų kuo mažiau diskriminacijos, kad kuo labiau panaikintume stereotipus. Ir man atrodo, kad nėra kas kovotų už šiuos žmones. Jie patys nenori, nesugeba“, – kalbėjo E.Prapuolenė.

Pašnekovė įvardijo ir realias problemas, su kuriomis susiduria benamiai. Pavyzdžiui, reikia deklaruoti gyvenamąją vietą. Tam reikia eiti į seniūniją ir tada specialistai įtraukia tokį žmogų į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą.

„Aš tuos žmones palydžiu ir susiduriu su sunkumu, kad nenori net į tą sąrašą įtraukti. Sako: jis tik dėl pašalpų, jei jūs man atvesite vieną, tuoj šniūrais eis.

Bet teisės aktuose parašyta, kad tokie žmonės turi būti įtraukiami į sąrašus, kad tiems žmonėms, kurie neturi visiškai jokių pajamų, priklauso apie 140 eurų socialinė pašalpa. Tokie įstatymai. Bet reikia nuversti kalnus kad tai, kas priklauso, būtų. Matyt nėra lengva pripažinti, kad šie žmonės taip pat ir mūsų visuomenės nariai.

Būna, kad seniūnijoje sako: man netinka, kai ateina ir pasako, kad gyvena prie šviesoforo, koridoriuje ar po balkonu. Kitaip tariant, iš tokio žmogaus reikalaujama konkrečios faktinės vietos, kur jis būna. Bet juk jis benamis, jis neturi faktinės vietos!

Būna, kad kartais nurodau mūsų dienos centrą, kaip faktinę vietą, jei jau to reikia. Tokiu būdu pranešu, kad tai yra žmogus, kuris neturi visiškai jokių pajamų, o jam priklauso išmoka“, – pasakojo E. Prapuolenė.

O žmonių, kurie gyvena negaudami jokių pajamų, yra. Jų nėra jokiuose sąrašuose. Kaip pasakojo pašnekovė, vienas vyras taip gyveno apie aštuonerius metus, kol vieną kartą dėl rimtų sveikatos sutrikimų ji išvežė greitosios medicinos pagalbos medikai.

„Jis realiai niekur nefigūruoja, jo nėra. Turi pasą, bet daugiau nieko. Kai jį išvežė į ligoninę, teko operuoti, ir dėl to, kad žmogus nėra draustas, jį netrukus po operacijos paleido. Tik tada jis pats paprašė pagalbos. Šį žmogų pavyko įtraukti į apskaitą asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos, tiesa, per nemalonius pokalbius. Dabar jis laukia sprendimo dėl pašalpos skyrimo. Labai tikiuosi, kad atsakymas bus teigiamas“, – kalbėjo E.Prapuolenė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ernesta Prapuolenė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ernesta Prapuolenė

Patys kalti?

Tokios jų naktys, tokios dienos, sako E.Prapuolenė, o kai kurių nebepriima į Nakvynės namus dėl to, jog per dažnai vartotoja alkoholį.

Patys kalti. Taip dažnai pasakoma apie gyvenimo dugne esančius žmones. Ir tai nėra visiška netiesa. Lygiai taip pat, kaip dėl netinkamo savo gyvenimo būdo susirgęs žmogus ar kaip tas, kuris vietoje darbo renkasi socialinę pašalpą – kalčių kiekvieno žmogaus gyvenime išties apstu.

„Bet, kalbant apie benamystę patiriančius žmones, jų kaltė dar labiau užaštrinama. Daug paniekos, kad jie patys kalti, kad jie yra patys išlaikytiniai. Taip, yra tokių, kurie naudojasi situacija, nors galėtų dirbti. Bet didelė dalis, kuriuos aš čia matau, yra tikrai neturintys namų, jie nėra piktybiški, jie jaučia padėką. Dėkoja, kad yra ši vieta, dėkoja, kad gauna maisto. Ir tie 140 eurų yra lašas jūroje, už juos juk nieko neišsinuomosi. Ateina žmogus ir sako: aš jau pavargau gyventi šilumos punkte, aš noriu lovos, aš gaunu 140 eurų, ir 100 galėčiau skirti nuomai. Bet nėra už 100 eurų ką išsinuomoti“, – kalbėjo E.Prapuolenė.

Aš jiems leidžiu meluoti, kol jie neišnaudoja manęs. Nes jei jie pasakodami meluoja – vadinasi, jie norėtų, kad taip būtų.

Beje, kalbant apie kaltes, jos, išgirdus žmonių istorijas, irgi skamba kiek kitaip: „Ir jie savo kaltės neneigia. Bei ir vėl, jei žmogus neturėjo mylinčios šeimos, jei turėjo globėją, kuris prievartavo, mušė, tada ir paties žmogaus kaltė skamba kiek kitaip. Juk apie tai sako ir psichologai, kad visos patirtys yra iš šeimos, nuo mažumės.“

O kartais, sako Ernesta, pasakomose istorijose gali būti ir melo. Tačiau pati E.Prapuolenė, šį darbą perėmusi iš vienuolės sesers Teresės, kartoja jos žodžius: aš jiems leidžiu meluoti, kol jie neišnaudoja manęs. Nes jei jie pasakodami meluoja – vadinasi, jie norėtų, kad taip būtų.

„Labai stengiuosi, kad šis centras būtų jiems ta vieta, kur jie galėtų pasikalbėti, kur būtų priimti. Aš nesurasiu jiems namų, bet mano asmeninis tikslas – kad čia jie galėtų rasti kitokį bendravimo stilių. Labai svarbus bendras mūsų komandos darbas. Visko čia matome, visko būna. Emocijos čia dirbant – labai stiprios.

Bet besiklausydama sesers Teresės, kuri šiame darbe yra mano palydėtoja, aš suvokiau, kad mes nesame teisuoliai. Nė vienas.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką