„Kol apeinu visus savo sodintus 300 graikinių riešutmedžių, 130 vaismedžių, vynuogyną ir šilauogyną, pavargstu fiziškai, bet galva pailsi“, – sako D. Šlapelis, kartu su žmona Jolanta valdantis restoraną „Kristoforas“ ir išvažiuojamojo maitinimo verslą „Skonio slėnis“.
Šiandien jis sode turi planų dar 25 metams į priekį. Graikinius riešutmedžius, kaip ir būsimą maumedžių giraitę, D. Šlapelis sodina neatsitiktinai. Verslininkas sako, kad tai – jo užkoduota žinutė ateities kartoms.
-
Sodybą pavertė aukso gysla ir atsisakė ją parduoti už milžiniškus pinigus: „Po to kiekvieną dieną džiaugiausi“
-
Šeima prikėlė apleistą sodybą naujam gyvenimui: dabar čia ne tik lipdo puodelius, bet ir augina rabarbarus
-
Kaip tinkamai laistyti ir tręšti agurkus per karščius, kad derlius nebūtų kartus ir menkas?
Sodyba sugrąžino prie šaknų
Vilniuje gimęs ir užaugęs D. Šlapelis save vadina tikru „asfalto vaiku“. Verslininkas juokauja, kad jei ne didžiulis stresas darbe, greičiausiai taip ir būtų likęs miestiečiu.
Šiandien jis džiaugiasi matydamas, kad prie žemės atsigręžia vis jaunesni žmonės. „Aš į žemę atsisukau sulaukęs penkiasdešimties, o mūsų vyresnysis sūnus tai padarė būdamas 35-erių. Man atrodo, kad žmonės vis anksčiau supranta, kiek daug duoda gamta“, – sako jis.
Ramybę D. Šlapelis atrado žmonos Jolantos senelių sodyboje, nutolusioje apie 60 km nuo sostinės. Tai vieta, kurioje vasaras vaikystėje leisdavo pati Jolanta, o ryškiausias jos prisiminimas – medumi kvepianti senoji gryčia.
„Čia visuomet buvo bitynas. Iki šiol turime apie 30 avilių, kuriuos padeda prižiūrėti mano 88 metų tėtis. Dabar šią šeimos bitininkystės tradiciją perima mūsų sūnus. Turbūt smagiausia suvokti, kad šioje vietoje gyvena ir žemę puoselėja jau ketvirta mūsų šeimos karta“, – sako J. Šlapelienė.
Moteris prisimena, kad jos močiutė kaime buvo žinoma kaip gera gaspadinė – būtent ji ruošdavo vaišes kaimo šermenims. Jolanta šypsosi, kad pomėgis suktis virtuvėje užkoduotas jos genuose.
Klaidos, kurios tapo pamokomis
Prieš dvylika metų Jolantos senelių sodybą pradėję atkurti Šlapeliai šiandien juokiasi: čia jie padarė, ko gero, visas įmanomas pradedančiųjų klaidas.
Vienas pirmųjų projektų, kurio jie ėmėsi, buvo milžiniški šiltnamiai – 620 kvadratinių metrų plote šeima augino pomidorus ir agurkus.
„Dabar daug vaikų alergiški, todėl norėjosi į vaikų darželius tiekti ekologiškas daržoves. Vėliau dar sumąsčiau auginti 800 įvairių paukščių. Ir šiltnamiai, ir paukščiai buvo klaida – greitai supratome, kad tokie mastai vienai šeimai neįkandami“, – pasakoja Dalius.
Daugiau kaip 11 hektarų sodybą iki šiol prižiūri tik Dalius su Jolanta ir du jų sūnūs. Pasak verslininko, samdyti pagalbininkų jie bandė, tačiau greitai visi išsilakstė.
„Pamenu, atsivežiau žmogų padėti pešti vištas. Kai pamatė jų kiekį, sėdo ant dviračio ir parmynė atgal į Vilnių. Mes su Jolanta esame darboholikai – kai ko nors imamės, jėgų neskaičiuojame“, – šypsosi jis.
Pamenu, atsivežiau žmogų padėti pešti vištas. Kai pamatė jų kiekį, sėdo ant dviračio ir parmynė atgal į Vilnių.
Vis dėlto bene ryškiausia pamoka Šlapeliams tapo netikėtai didelis moliūgų derlius – šeima jų priskynė net 15 tonų.
„Aš apsiverkiau, kai pamačiau tą kiekį. Nebuvo kur kojos padėti – moliūgas prie moliūgo. Supratau, kad jų čia nepaliksiu, vis tiek reikės visus iki vieno išvežti. Ir ko mes tik iš tų moliūgų nedarėme“, – prisimena Dalius.
Aš apsiverkiau, kai pamačiau tą kiekį. Nebuvo kur kojos padėti – moliūgas prie moliūgo.
Paskutinį pilną automobilį moliūgų Dalius nusprendė padovanoti vienai labdaros valgyklai. Atvykus, valgyklos vedėja žinomam verslininkui pamojo ranka, parodydama kur jam juos iškrauti.
„Nuoširdžiai nustebau. Sakau: aš užauginau, atvežiau, dovanoju – tai bent išsikraukite patys. Labdaros valgyklos lankytojai tuos moliūgus tiesiog sumetė į krūvą, o metami ant žemės jie visi suskilo. Tada supratau labai svarbų dalyką: alkstančiam žmogui reikia duoti ne žuvį, o meškerę. Kitaip jis neįvertina to, ką gauna“, – sako D. Šlapelis.
Derlius keliauja į virtuvę
Šlapeliai sodą pradėjo puoselėti ne dėl verslo – tai buvo būdas pabėgti nuo streso. Tačiau šiandien dalis čia užauginamo derliaus keliauja į jų restoraną „Kristoforas“ ir išvažiuojamojo maitinimo įmonę „Skonio slėnis“.
Dalius šypsosi, kad restorano lankytojai nė neįtaria, jog obuoliai, slyvos, serbentai, šilauogės, medus ar prieskoninės žolelės, atsiduriančios jų lėkštėse, užaugintos pačių Šlapelių sode.
„Pradėję puoselėti sodą, atradome fermentaciją. Žmogaus organizmas daug geriau įsisavina fermentuotas daržoves. Dabar išmokome fermentuoti viską – nuo serbentų ir agrastų iki burokėlių, pomidorų ir kitų daržovių“, – pasakoja D. Šlapelis.
Šlapelių sode 12 arų plote auga ir vynuogynas. Jo uogų sultimis vėliau gardinamos daržovės. Nors vynuogynas jau duoda puikų derlių, vyno gaminti Dalius neplanuoja.
„Norint išmokti gaminti vyną, tam reikia paskirti 20–25 gyvenimo metus. O aš tiek laiko nebeturiu. Bet turiu laiko gerti gerą vyną“, – šypsosi D. Šlapelis.
Riešutmedžiai – ateities kartoms
Kiekvieną penktadienį Dalius stengiasi anksčiau ištrūkti iš darbų, kad galėtų padėti sūnui tvarkytis sodyboje. Labiausiai jis didžiuojasi iš graikinių riešutų išaugintais medžiais – šiandien 3 hektarų plote jų auga jau 300. Pasak verslininko, šiems medžiams Lietuvos klimatas labai tinkamas.
„Alaus bokaluose susisodinau riešutus – ir jie išaugo. Pamenu, turėjau keturiems mėnesiams išvažiuoti į Kazachstaną, į EXPO parodą, tad visus daigelius palikau prižiūrėti Jolantai. Prisakiau, kad nė vieno nenumarintų. Dabar medžiai jau daugiau nei dviejų metrų aukščio“, – džiaugiasi D. Šlapelis.
Alaus bokaluose susisodinau riešutus – ir jie išaugo.
Derliaus, anot jo, galima tikėtis tik po maždaug 12 metų, tačiau riešutmedžius sodinti jis pasirinko neatsitiktinai. Obelis, kad ir kaip ją prižiūrėtum ar genėtum, gyvena ir vaisius veda apie 50 metų. O riešutmedis gali augti 300–400 metų.
„Tai mūsų dovana ir palikimas ateities kartoms. Kartu – ir tam tikra žinutė bei palinkėjimas. Mes per daug dirbame ir per mažai ilsimės, tada perdegame ir pradedame ieškoti ramybės. Tikiuosi, kad ateinančios kartos, kurios čia gyvens, dirbs mažiau, labiau džiaugsis gyvenimu ir buvimu gamtoje, nes gamta tikrai gydo“, – sako Dalius.
Jis prisipažįsta jau pradėjęs veisti ir ąžuolyną, o ateities planuose – maumedžių giraitė. Šių medžių gyvenimo trukmė dar ilgesnė – 400–500 metų.
„Daugelis mūsų šviesuolių, mokslininkų, profesorių atėjo iš kaimo. Nuo žemės. Tai žmonės, kurie buvo darbštūs, kuklūs, geri. Žemė žmogui duoda labai daug – ir vertybių, ir ramybės prasme. Kuo anksčiau tai supranti, tuo esi laimingesnis“, – įsitikinęs verslininkas.
