Sekite 15min Google
Nurodyto laiško, kurį galima pamatyti čia, autoriai pabrėžia gerbiantys Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos teisę priimti sprendimus dėl savo kunigų ir suprantantys, kad pats kunigas Domingo, davęs paklusnumo įžadus, privalo jų laikytis.
Tačiau, jų teigimu, „paklusnumas nereiškia, kad bendruomenė turi tylėti apie tai, ką šis sprendimas jai reiškia“.
Pasak bendruomenės, per daugiau nei 20 metų kunigas Domingo tapo neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalimi – lydėjo juos svarbiausiais gyvenimo momentais, dirbo su jaunimu, dalyvavo stovyklose, kūrė bendruomenes ir buvo šalia šeimų.
Laiške pabrėžiama, kad tokie ryšiai per vieną sprendimą neišnyksta. „Po 23 metų tarnystės susiformavusių dvasinių ir žmogiškųjų ryšių negalima paprasčiausiai pakeisti kitu paskyrimu“, – teigia jo autoriai.
Bendruomenė taip pat neslepia nerimo dėl to, ką kunigo išvykimas reikš ateičiai. Jų manymu, ilgalaikis pasitikėjimas tarp kunigo ir žmonių kuriamas metų metais, todėl staigus jo nutraukimas gali susilpninti bendruomenę.
Vis dėlto laiško autoriai pabrėžia nenorintys konfliktuoti su kongregacija ir dėkoja jai už Lietuvoje tarnaujančius kunigus bei vienuolius. Jie prašo tik dar kartą įvertinti sprendimą ir apsvarstyti galimybę kunigui Domingo tęsti pastoracinę tarnystę Lietuvoje.
„Ne prieš ką nors. Už žmogų, kunigystę, bendruomenę ir ryšius, kurie buvo kuriami daugiau nei dvidešimt metų“, – skelbia iniciatyvos autoriai.
Žmonės, kuriems kunigo Domingo tarnystė buvo svarbi, kviečiami prisidėti prie iniciatyvos #NesibaigiantiMisija ir pasirašyti kreipimąsi.
Oficialus laiškas
Gerbiami Įsikūnijusio Žodžio instituto vadovai,
Gerbiamas Popiežiškasis delegate,
Kunigo Domingo tarnystė Lietuvoje man ir mūsų bendruomenei yra labai svarbi.
Per daugiau nei du dešimtmečius savo tarnystės Lietuvoje jis tapo daugelio žmonių dvasiniu palydėtoju, kunigu ir bendruomenės žmogumi. Jo tarnystės vaisiai buvo kuriami ilgus metus, todėl jų neįmanoma vertinti vien administracinio paskyrimo požiūriu.
Gerbdamas Instituto vadovybės teisę priimti sprendimus ir paties kunigo Domingo vienuolinį paklusnumą, prašau dar kartą apsvarstyti sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos studijoms Italijoje ir įvertinti galimybę jam tęsti pastoracinę tarnystę Lietuvoje.
Manau, kad staigus daugiau nei du dešimtmečius kurtų pastoracinių ir žmogiškųjų ryšių nutraukimas gali padaryti bendruomenei daugiau žalos nei naudos – susilpninti žmonių pasitikėjimą, nutraukti ilgus metus kurtą dvasinį lydėjimą ir sumenkinti jau subrandintus šios tarnystės vaisius.
Prašau priimant galutinį sprendimą išgirsti ir žmones, kuriems kunigas Domingo tarnavo bei kurių gyvenime jo kunigystė paliko svarbų pėdsaką.
Tikiuosi sprendimo, kuris saugotų ne tik Instituto poreikius, bet ir per daugelį metų sukurtą bendruomenę, tarpusavio pasitikėjimą bei jos dvasinį gėrį.