Sekite 15min Google
Ne todėl, kad jos gyvenime trūko veiklos. Todėl, kad pilietiškumas jai visada buvo ne gražūs žodžiai, o gyvenimo būdas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Su Giedre Vasilijevaite-Jackiene susisiekiame tuo metu, kai ji vieši Nidoje. Atostogomis to nepavadinsi – vienu metu tenka derinti kelis projektus, planuoti artimiausias savaites ir atsakinėti į klientų skambučius. Tokia jos kasdienybė jau daugiau kaip dvidešimt metų.
Jurbarke Giedrę pažįsta daugelis. Vieni – kaip verslininkę, sukūrusią ne vieną sėkmingą verslą – nuo dovanų parduotuvės, kavinės iki grožio paslaugų, švenčių dekoravimo bei pirmosios Lietuvoje visą parą veikiančios gėlių savitarnos. Kiti ją mato Konstantino Glinskio teatro scenoje, vedančią kultūros renginius, puošiančią vestuves įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Atrodo, kad Jurbarke sunku rasti iniciatyvą, prie kurios Giedrė nebūtų pridėjusi savo rankos.
Todėl klausimas, kodėl prie tokios gausybės veiklų atsirado dar ir Lietuvos šaulių sąjunga, atrodo visai natūralus. Giedrė tik nusišypso.
„Man tai buvo labai natūralus žingsnis.“
Kai vertybės sutampa, sprendimas ateina savaime
Apie Šaulių sąjungą ji galvojo ne vienerius metus. Valstybinės šventės, istorinės atminties puoselėjimas, bendruomenės telkimas jai buvo svarbūs gerokai anksčiau, nei ji davė šaulio priesaiką. Ne kartą ji, kaimyno paprašyta, padėdavo organizuoti šauliškus renginius, bendravo su šauliais, matė jų veiklą iš arti ir pamažu suprato, kad vertybės, kuriomis gyvena pati, mažai kuo skiriasi nuo tų, kuriomis vadovaujasi organizacija.
„Galvojau, kad jau nebe tas amžius pradėti kažką naujo. Bet paskui supratau, kad šaulystė nėra apie amžių. Ji apie apsisprendimą.“
Šaulio priesaiką ji davė simboliškoje vietoje – prie Vytauto Didžiojo paminklo Jurbarke, kovo 11-ąją. Iki aikštės ji atėjo pėsčiomis, vilkėdama tautinius drabužius: „Man tai buvo labai svarbu. Atrodė, kad viskas tiesiog susijungė į vieną.“
Ji prisimena ir pirmuosius žingsnius organizacijoje. „Išlaikiau ir ginklo valdymo testą, – nusijuokia. – O juk iki šešiolikos metų žaidžiau lėlėmis. Buvau labai mergaitiška.“
Šiandien ji dažnai išgirsta tą pačią reakciją: „Tu – šaulė?“. „Taip, šaulė, – šypsosi Giedrė. – Žmonės įsivaizduoja, kad Šaulių sąjunga – vien apie šaudymą. Visada sakau: ateikite ir patys pasižiūrėkite. Veiklų tiek daug, kad kiekvienas gali atrasti savo vietą.“
Patriotizmas šeimoje niekada nebuvo tik žodis
Paklausta, iš kur atsirado toks stiprus ryšys su valstybe, Giedrė ilgai negalvoja: „Tėtis nebuvo kariškis, bet abu tėvai buvo labai patriotiški. Tą atsinešiau iš namų.“
Vėliau dešimt metų praleido dirbdama Švedijoje, tačiau minties ten pasilikti niekada nebuvo: „Man visada buvo aišku, kad mano vieta Lietuvoje.“
Apie patriotizmą ji kalba ne kaip apie pareigą, o kaip apie natūralią šeimos gyvenimo dalį.
„Mano mama yra iš dvylikos vaikų šeimos. Mes visi labai artimai bendraujame, todėl tokios temos mūsų susitikimuose kyla nuolat. Jaunimas tarnauja kariuomenėje, kiti tam ruošiasi. Vienas giminaitis gyvena Švedijoje, bet sako: „Noriu būti pasiruošęs. Jeigu reikės – grįšiu.“ Man atrodo, tai labai daug pasako“, - sako Giedrė.
Ji sako niekada nesiekusi kitų auklėti: „Bent jau stengiuosi, kad mano aplinkoje būtų sąmoningi žmonės.“ Taip augino ir savo sūnus: „Ne spaudimu, o pavyzdžiu.“
Pavyzdys veikia stipriau nei raginimai
Giedrė neslepia – apie šaulių veiklą ji pasakoja dažnai. Socialiniuose tinkluose pasidalija nuotraukomis iš valstybinių švenčių, papasakoja apie renginius ar pratybas, pakviečia žmones ateiti ir patiems pamatyti, kuo gyvena organizacija: „Niekada nieko neagitavau. Tiesiog rodžiau, kuo pati gyvenu.“
Rezultatas nustebino net ją pačią. „Po manęs į Šaulių sąjungą atėjo dar keturios moterys – draugės, klientės. Matyt, kažkiek esu influencerė“, – juokiasi ji. Pasak Giedrės, žmonėms svarbu pamatyti, kad šaulė gali būti ir verslininkė, ir teatro aktorė, ir mama. „Kai pamato, kad gyveni įprastą gyvenimą, o šaulystė yra jo dalis, daug stereotipų tiesiog išnyksta“, - atkreipė dėmesį šaulė.
Svarbiausia – ne nepanikuoti
Karas Ukrainoje privertė daugelį lietuvių dažniau kalbėti apie pasirengimą. Šios temos neaplenkė ir Giedrės šeimos: „Ta ramybė yra artimųjų rate. Jie žino, kad suprantu, kaip reikėtų elgtis įvairiose situacijose. Vien to užtenka, kad būtų ramiau.“
Ji prisipažįsta kartais mėgstanti užduoti sau nelengvus klausimus.
„Paanalizuoju žmones. Pagalvoju – kiek jų liktų, kiek nepasitrauktų, kiek nepabėgtų, kiek neišduotų? Apie tai kalbamės ir su kuopos vadais. Man atrodo, kad svarbiausia auginti motyvuotus žmones“, - kalbėjo Giedrė.
Tą pačią mintį ji dažnai prisimena ir savo darbe: „Mano kolektyve dirba septynios moterys. Kartais jos sako: „Mes tave turime. Tu mums pasakysi, ką daryti.“ Supratau, kad žmonėms labai svarbu žinoti, jog šalia yra žmogus, kuris nepasimes.“
Ne dėl skaičiaus
Kalbėdama apie Šaulių sąjungą, Giedrė nė karto nepamini narių skaičiaus: „Nenoriu, kad žmonės ateitų dėl skaičiaus. Geriau keturi motyvuoti negu keturiasdešimt atsitiktinių.“
Todėl daug laiko ji skiria vaikams ir jaunimui. Per edukacijas mokyklose, darželiuose ar miesto renginiuose leidžia jiems ne tik išgirsti apie šaulius, bet ir patiems paliesti ekipuotę, išbandyti įvairias užduotis, užduoti klausimus.
„Vaikui reikia pačiam pamatyti ir pabandyti. Tada atsiranda noras. Po vieno tokio susitikimo prie jaunųjų šaulių prisijungė keturi berniukai. Ir jie vieni aktyviausių! Man tai daug svarbiau negu dideli skaičiai“, - įsitikinusi ji.
Šiemet Giedrė buvo įvertinta už verslo iniciatyvas ir įvairiapusę paramą Jurbarko kraštui. Ji aktyviai remia švietimo, kultūros ir sveikatos įstaigas, prisideda prie miesto estetikos puoselėjimo, o už nuopelnus Lietuvos šaulių sąjungai yra apdovanota Trečiojo laipsnio Šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu. Dar anksčiau ji buvo pripažinta pilietiškiausia Jurbarko krašto šaule.
Tačiau kalbantis su ja tampa aišku, kad svarbiausi ne įvertinimai:
„Jeigu gali kažką padaryti dėl savo miesto, savo žmonių ar savo valstybės, reikia tiesiog daryti.“
Tai turbūt ir geriausiai paaiškina, kodėl prie verslų, teatro, renginių ir daugybės kitų veiklų prieš septynerius metus atsirado dar viena – šaulystė. Ne todėl, kad reikėjo dar vieno užsiėmimo. Todėl, kad tai buvo natūrali žmogaus, kuriam rūpi jo bendruomenė ir valstybė, gyvenimo tąsa.