– Raimonda, kaip jūs atsidūrėte Geištarų kaime, kur dar nuo 1937 m. gamykla?
– Pabaigusi vadybos ir verslo administravimo studijas Vilniaus universitete, sulaukiau prašymo padėti naujiems akcininkams supirkti „Alytaus keramikos“ akcijas iš smulkiųjų akcininkų. Gavau tiesiog žmonių sąrašą, be telefono numerių ar tikslių adresų. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į Alytaus rajoną.
Užėjau į beveik kiekvienus namus įvairiausiuose kaimeliuose ieškodama žmonių, kurių dauguma išvis buvo pamiršę, kad turi tokių akcijų, įgytų nuo 1992 m. Nors daug kam misija surasti daugiau kaip 200 akcijų turėtojų ar jų paveldėtojų atrodė neįmanoma, man pavyko.
Prie įmonės vairo stojus naujiems akcininkams, „Alytaus keramika“ vis tiek brido į skolas, sezoninis plytų gamybos verslas (žiemą plytos nėra gaminamos) vis nesudūrė galo su galu, skolos augo.
Akcininkai man, vos baigusiai universitetą ir sėkmingai įveikusiai pirmąją užduotį, pasiūlė dirbti su plytų pardavimais, o vėliau perimti ir įmonės vadovavimą. Nors pirmiausiai šio darbo ir naujos atsakomybės išsigandau, vėliau nusiraminau ir pagalvojau: tai yra tokia galimybė mokytis, kuri galbūt niekada daugiau nepasikartos.
– Ir kas tada?
– Kiek nestandartiškai, bet mano vadovės karjera prasidėjo ne nuo darbuotojų priėmimo ar verslo auginimo, bet nuo daugybę dešimtmečių trukusios gamybos ir nuostolių augimo stabdymo bei daugiau nei šešiasdešimties darbuotojų atleidimo.
Dar nuo paauglystės mane žavėjo mintis apie gamybą, todėl sukau galvą, ką dar, turint minusinį biudžetą, būtų galima gaminti iš molio.
Įmonei grėsė bankrotas: atlyginimai vėlavo 9 mėnesius, buvome skolingi bankui, valstybei ir kitiems kreditoriams. Gamykla buvo techniškai ir morališkai pasenusi, o plytų gamyba nuostolinga. Todėl buvo priimtas sprendimas (kuris, ko gero, turėjo būti priimtas jau labai seniai) nebekankinti ten taip ištikimai dirbusių žmonių ir nebeklimpti į didesnes skolas. Todėl plytų gamyba buvo sustabdyta.
Nors „Alytaus keramikoje“ tebuvau dirbusi mažiau nei metus, labai asmeniškai priėmiau įmonės nesėkmę, atrodė, negali taip viskas baigtis. Dar nuo paauglystės mane žavėjo mintis apie gamybą, todėl sukau galvą, ką dar, turint minusinį biudžetą, būtų galima gaminti iš molio.
Sunkiai atsimenu tą momentą, kaip kilo molio tinko gamybos idėja, bet gal pastūmėjo tai, kad kartais į mus kreipdavosi šiaudinių namų savininkai ir pirkdavo molio miltus, iš kurių patys, kaip mokėdavo, gamindavosi natūralų molio tinką namų apdailai.
Molio tinkas Manto rankose tapo trijų sluoksnių „betono“ imitacija. Tada aš supratau, kokias sienų dekoravimo galimybes turi mūsų gaminys.
Žinoma, išgirdę mano gamybos idėją, žmonės didelio susižavėjimo nerodė, tačiau aš susiradau technologą, kuris sukūrė mums du gaminius: rudą klasikinį molio tinką ir baltą, skirtą apdailai. Tuomet man reikėjo sukurti paklausą naujai prekei rinkoje – parodyti žmonėms, jog turime gerą natūralų vidaus apdailos produktą, kurio reikia kiekvienuose namuose ir bemaž kiekvienoje įstaigoje.
Skolos nelaukė. Sustabdžius plytų gamybą ir atleidus darbuotojus, dalį išeitinių išmokų išmokėjome plytomis, o tai žaibišku greičiu išaugino PVM skolą valstybei. Tokiu pačiu greičiu sulaukėme VMI operatyvinio patikrinimo ir galiausiai laiško, jog esu įpareigota skelbti įmonės bankrotą. Nors niekada nesu rašiusi verslo plano, kreipiausi į VMI norėdama gauti mokestinę paskolą, nes su kiekviena diena, nauju produktu, kuris dar nebuvo pasirodęs rinkoje, vis labiau tikėjau.
Deja, VMI mūsų prašymą atmetė grįsdami, kad nebėra pagrindinės veiklos – plytų gamybos, o įmonės skolos pernelyg didelės. Kreipiausi ir dar kartą – vėl atmesta. Situacija atrodė gana beviltiška, tačiau per tuos kelis mėnesius, kol buvo svarstomi mano prašymai, vis labiau judėjome su nauju produktu – molio tinku.
Pateikus prašymą trečią kartą jau galėjau pridėti pirmąsias molio tinko pardavimo sąskaitas ir pakeisti įmonės veiklos kodą į „Tinkų gamyba“, o tai rodė, jog yra šansų vykdyti naują gamybą. Dar juokais pagrasinau, kad prašymus rašysiu kas mėnesį ir pagaliau gavome patvirtinimą, jog mokestinė paskola suteikiama dvejiems metams. Tai buvo tramplinas, laimėjęs mums laiko.
Dalį išeitinių išmokų išmokėjome plytomis, o tai žaibišku greičiu išaugino PVM skolą valstybei. Tokiu pačiu greičiu sulaukėme VMI operatyvinio patikrinimo.
Molio tinko pardavimais toli gražu negalėjome girtis dar ilgai, bet teko improvizuoti ir įvairiais būdais mažinti skolas, tartis su kreditoriais. Pardavinėjau metalo laužą, įrengimus, techniką, senus plytų likučius ir net plytų duženas.
Vienaip ar kitaip per pirmus du metus išmokėjome didžiąją dalį skolų ir dabar nors skolų dar liko, esame stabilizavę visą situaciją.
– Tai kas yra molio tinkas? Kaip šis produktas buvo sukurtas?
– Mes sukūrėme natūralių ir gražių molio mišinių vidaus apdailai sistemą. Prekės ženklą pavadinome „Mr. Clay“, lietuviškai Ponas Molis.
Didelis Mr. Clay kūrimo proveržis įvyko susipažinus su profesionaliu sienų dekoratoriumi Mantu Petravičiumi. Vieną kartą Manto paprašiau gražiai užtinkuoti molio tinką ant nedidelio dydžio eskizų, kad turėčiau ką parodyti klientams. Kai nuvykau jų atsiimti, netgi sutrikau, nes pamaniau, jog jis ne taip suprato mano prašymą ir eskizus padarė tiesiog iš kitų medžiagų.
Nei vienas eskizas nebuvo panašus į paprastą spalvotą molio tinką. Jie ir nebuvo paprasti, nes molio tinkas Manto rankose tapo trijų sluoksnių „betono“ imitacija. Tada aš supratau, kokias sienų dekoravimo galimybes turi mūsų gaminys.
Bandydami vis naujus dekoravimo būdus, sukūrėme ir molio-marmuro glaistą, kuriuo galima išgauti blizgius arba matinius paviršius. Dar vėliau sukūrėme ir molio dažus bei sienų dekoravimo technikas su jais.
– Kaip manote, kur slypi jūsų produkto sėkmė?
– Mūsų molio tinkas gaminamas iš nekenksmingų mineralinių žaliavų, savyje neturi lakiųjų organinių junginių, yra „kvėpuojantis“ ir nesudaro plėvelės ant sienų. Šis produktas apjungia natūralumą ir estetinį grožį, gali pasiūlyti didelę įvairovę spalvų ir paviršiaus užbaigimo būdų.
O svarbiausia, kad mes kuriame ne tik gaminį, mes kuriame ir naują sienų apdailos kultūrą, dalinamės dekoravimo technikomis ir mokome kitus nieko neslėpdami. Todėl kiekvienas žmogus gali pats tapti kūrėju ir molio tinką ant sienų tepti savo rankomis be jokio pavojaus savo sveikatai.
Man asmeniškai labai svarbus santykis su klientais, pardavimu aš laikau ne tą akimirką, kai žmogus įsigyja tinką, o kai atsiunčia nuotraukas ar paskambina pasidžiaugti, jog tinkavimo darbai jau baigti. Esu ne kartą gavusi padėkas, kurios skambėjo taip: „Ačiū, kad gaminate molio tinką.“ Tai dar labiau paskatina dirbti ir kurti vertę klientams.
– Paprasti žmonės patys tinkuoja sienas? Ar tai paprasta?
– Organizuojame mokymus, į kuriuos gausiai registruojasi žmonės iš visos Lietuvos, kurie nori išmokti meniškai dekoruoti ar tiesiog paprastai nusitinkuoti sienas. Maloniai mane stebina, kai mokymuose susitikę žmonės vėliau padeda vienas kitam sienas tinkuoti, atsiunčia bendras nuotraukas, arba nusprendžia į mokymus vis grįžti, išmokti naujų technikų. Daug kas tinkavimą ima vadinti net savotiška meditacija.
Taip pat pati rinka pasiūlo naujų idėjų, pavyzdžiui, tinkavimas pasirodo gali būti puikus būdas įmonėms formuoti komandas ar pramoga – organizuojant sienų dekoravimo vakarėlius.
Žmonės pasakoja, kad savomis rankomis padarytas molio sienas malonu liesti, jos skleidžia ramybę. Žinoma, yra ir tų, kurie sienas kuria patys iš pajautimo, be jokių mokymų. Juokaujame, kad esame daug sienų nutinkavę ir telefonu – taip konsultuodami savo klientus.
– Kaip jums, neturint net panašios darbo patirties, pavyko sukurti verslą ir išvystyti sėkmingą prekės ženklą?
– Aš tiesiog vadovaujuosi jausmu, begaliniu atkaklumu ir kūrybiškumu kiekvienoje situacijoje. Manau, kad ūkiškumo savybė vadovaujant organizacijai taip pat labai svarbi. Kadangi įmonės sąnaudas sumažinome maksimaliai, neturėjome valytojos, todėl kai nebūdavo įkvėpimo dirbti, bet grauždavo sąžinė, kad nieko naudingo nedarau, eidavau tvarkyti kabinetų, valyti langų ir pan.
Bet dažniausiai lango valyti ir nebaigdavau, nes bevalant greitai gimdavo naujų idėjų ir minčių. Žinoma, per ketverius darbo metus buvo visko, ir man ne kartą teko griebtis už galvos ir paverkti galvojant, kad jau viskas.
Juokaujame, kad esame daug sienų nutinkavę ir telefonu – taip konsultuodami savo klientus.
Kartais kiti iš šono nori pamokyti, patarti, kad reikia daugiau dirbti su reklama, aktyviais pardavimais, eksportu ir t. t., bet pirmuosius kelerius metus aš viduje jaučiau, kad nenoriu skubėti. Nenoriu daryti greitai, noriu daryti gerai ir užtikrintai. Jaučiu didelę atsakomybę prieš mūsų klientus ir noriu, kad jų lūkesčiai būtų pateisinti tiek produkto, tiek aptarnavimo atžvilgiu.
– Aprašymuose jūs labai pabrėžiate, kad produktas pagamintas Lietuvoje. Kodėl?
– Žmonės dažnai paklausia: ar seniai importuojate molio tinką? Kai jiems atsakau, kad šį produktą gaminame Lietuvoje, senoje plytinėje, jų veidai nušvinta, pasikeičia net kūno kalba ir, atrodo, atsiranda dar daugiau bendrumų.
Aš be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Lietuvoje mes turime tokį produktą, kad tuo pačiu mums pavyko pratęsti „Alytaus keramikos“ veikimą. Žinoma, molio tinko gamyba toli gražu nėra „Alytaus keramikos“ dydžio vertas projektas, bet mes laimėjome laiko. Kas žino, gal Lietuva ateityje turės ir naują keraminių statybinių plytų gamyklą ten, kur stovėjo senoji plytinė.
