Sekite 15min Google
Vis dėlto sunkiausiais momentais Monika neliko viena – šalia buvo šeima, draugai ir treneriai. Ypač svarbiu žmogumi jos gyvenime tapo treneris Darius Jukonis, kurį ji sutiko būdama septynerių, pradėjusi lankyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą.
„Man mano treneris Darius atstoja viską: trenerį, gydytoją, psichologą, draugą, tėtį“, – sako dziudo imtynininkė.
Šeimoje niekas nesistengė jos išskirti
Monikos gyvenimo pradžia buvo sudėtinga – ji gimė vos 740 gramų, po maždaug penkių su puse mėnesio nėštumo. Apie savo gimimo istoriją mergina žino tik nuotrupas iš močiutės pasakojimų, tačiau mano, kad būtent šios aplinkybės galiausiai atvedė ją į dziudo ir leido sutikti vieną svarbiausių žmonių gyvenime.
„Manau, kad jeigu ne šitas nutikęs įvykis, tai net nebūčiau atradusi dziudo ir sutikusi Dariaus, kuris man tapo kaip tėtis“, – pasakoja Monika.
Ji augo su vyresniu broliu ir dviem jaunesnėmis seserimis, todėl vaikystėje netrūko nei veiksmo, nei išdaigų. „Vaikystė pas mane buvo turbūt kaip pas daugelį vaikų, kurie turi brolių ir sesių. Šiaip vaikystė tikrai buvo įdomi“, – prisimena ji.
Artimųjų palaikymas Moniką lydėjo ir vėliau. Šeima skatino jos pasirinkimus, tačiau nepritardavo vienam – sprendimui mesti sportą.
Į treniruotes atvykdavo valanda anksčiau – tik dėl jos
Monikos galimybes pastebėjęs D.Jukonis pasiūlė jai treniruotis kartu su vyresniais sportininkais. Būdama vaikas ji dar iki galo nesuprato, ką reiškia kito žmogaus tikėjimas tavimi, tačiau vieną trenerio poelgį prisimena iki šiol – trečiadieniais jis į treniruotę atvykdavo valanda anksčiau vien tam, kad galėtų su ja padirbėti individualiai.
Netrukus jos noras sportuoti susidūrė su rimta kliūtimi – viena medikė uždraudė treniruotis, nors nuolatinė gydytoja tam buvo davusi leidimą. Monika prisimena tuomet jautusi pyktį ir liūdesį, nes nesuprato, kodėl kažkas kitas sprendžia, ką ji gali ir ko negali daryti.
Kurį laiką jiedu su treneriu net slapstėsi, kad ji galėtų tęsti treniruotes. Vis dėlto šis etapas atvėrė ir naujų galimybių – Monika pradėjo sportuoti kartu su regėjimo negalios neturinčiais atletais pas trenerę Svetlaną Vetrovą. Po dvejų metų paaiškėjo, kad sportuoti ji galėjo ir tuo metu, kai tai buvo uždrausta.
Kai pati nusprendė pasitraukti
Paradoksalu, tačiau mergina, kuri kažkada slapstėsi vien tam, kad galėtų sportuoti, vėliau pati ėmė nuo dziudo tolti. Nauja aplinka, nepritapimo jausmas ir paauglystė padarė savo – Monika pradėjo praleidinėti treniruotes ir nuo sporto beveik atsitraukė.
„Dabar prisiminus, jog taip elgiausi, labai gėda prieš savo trenerius ir save pačią. Bet tas laikas davė vieną svarbią pamoką – kad ir kaip būtų sunku, tu niekada nežinai, kada tau pasiseks“, – sako ji.
D.Jukonis ir S.Vetrova neleido jai tiesiog dingti – skambino, pyko, ragino grįžti. „Atrodė: kam čia pykstate, skambinate, nebenoriu sportuoti ir viskas baigta. Bet jeigu ne jų atkaklumas, neaišku, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas“, – pripažįsta Monika.
2022 metais ji vėl buvo nusprendusi mesti dziudo. Daug treniravosi ir ruošėsi Europos aklųjų ir silpnaregių dziudo čempionatui Italijoje, tačiau pasikeitus taisyklėms sužinojo, kad į varžybas nevyks. „Kai žmogus sportuoja, jis nori važiuoti į varžybas ir jose dalyvauti. O kadangi aš jau to nebeturėjau, tai kam tada ir sportuoti?“ – prisimena ji.
Tačiau ir šįkart D.Jukonis jos nepaleido. Būtent jo tikėjimą Monika įvardija kaip vieną svarbiausių priežasčių, kodėl jos sporto istorija tuo nesibaigė. „Kai tuo metu nesportavau, treneris manimi tikėjo ir parodė, jog kartais pakanka vieno žmogaus, kuris tavimi tiki.“
Nepavyko Paryžius – dabar akys krypsta į Los Andželą
Sugrįžusi į sportą Monika ėmė siekti paralimpinių žaidynių, tačiau 2024-aisiais patirta trauma prisidėjo prie to, kad svajonė patekti į Paryžių neišsipildė.
„Tikrai buvo skaudu ir nemalonu, bet dabar pagalvojus, gal taip ir turėjo nutikti. Gal čia buvo priminimas, jog lengvo kelio nėra“, – svarsto ji.
Tuo metu šalia buvo šeima, draugai ir treneriai. Svarbiausia buvo ne sustoti, o ruoštis kitoms varžyboms. „Nepavyko patekti į Paryžių – pavyks patekti į 2028-ųjų Los Andželo paralimpines žaidynes“, – sako Monika.
Po operacijos gydytojai rekomendavo bent pusmetį nesportuoti, tačiau į treniruotes ji grįžo gerokai anksčiau. Jei anksčiau treneriams tekdavo ją įkalbinėti nepasitraukti, dabar kartais būtent jiems tenka sportininkę stabdyti.
Šiandien Moniką treniruoja Lolita Dudėnienė ir Sandra Žievytė, o Darius Jukonis taip pat išliko svarbia jos gyvenimo dalimi. Pasak Monikos, treneriai jai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, išmokė neperdegti ir priminė, kad prireikus pagalbos ji nėra viena.
„Galiu jiems visada paskambinti ar parašyti dėl asmeninių problemų, kurios nesusijusios su sportu“, – sako ji.
Žmonės, kurie lieka ir tada, kai nelaimi
Svarbiu žmogumi Monikos sporto kelyje tapo ir Ukrainos dziudo imtynininkas Dmytro Solovey, padedantis susidoroti su prieš kovas kylančiomis baimėmis. Pasak Monikos, jo patarimai vertingi tuo, kad paremti asmenine patirtimi. „Nereikia pačiam išradinėti dviračio – tiesiog paklausyti ir pritaikyti sau“, – sako ji.
Vis dėlto didžiausią reikšmę jos kelyje turėjo šeima ir treneriai. Monika dėkinga ir tiems, kurie ja abejojo, tačiau būtent artimų žmonių tikėjimas padėjo nenuleisti rankų. „Mano autoritetu buvo mano treneris ir jo tikėjimo pakako, kad nemesčiau dziudo. Žinoma, ačiū ir šeimai, kuri visada mane palaiko.“
Bendrystę Monika šiandien supranta paprastai – kaip buvimą šalia ne tik per pergales. „Nesvarbu, tu laimėjai ar ne, jie visada tave palaikys.“
„Ačiū, kad patikėjote tuo mažu vaiku“
Kalbėdama apie žmogų, kuris buvo šalia sunkiausiais gyvenimo momentais, Monika vėl sugrįžta prie D.Jukonio.
„Per tiek metų buvo visko – pergalių, pralaimėjimų, ašarų, traumų, pykčių, nenoro eiti į treniruotes ir momentų, kai atrodė, kad sportui mano gyvenime atėjo pabaiga. Nepaisant visko, jūs visada likote šalia ir nenustojote manimi tikėti net tada, kai pati savimi netikėjau. Ačiū, kad prieš tiek metų patikėjote tuo mažu vaiku ir iki šiol juo tikite“, – sako Monika.
Šiandien ji nebejaučia to jausmo, kad turėtų kažkam ką nors įrodinėti. Sportuoti vien dėl savęs, juokauja, dar suspės baigusi karjerą. „O dabar dar pasportuosiu dėl savęs ir tų, kurie manimi tiki ir yra šalia.“
Savo kelią Monika apibendrina paprastai: „Niekada nepasiduok, nes niekada nežinai, kada tau pasiseks. Gal praeis metai, dveji, treji, o gal net dešimt, bet tas momentas tikrai ateis.“
Vaistinių tinklo „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama socialinės atsakomybės iniciatyva „Kartu vienas dėl kito“ tęsiasi nuo 2022-ųjų metų. Ja siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia
