– Kodėl Jus galima vadinti šišioniškiu? Papasakokite savo šeimos istoriją.
– Viskas prasideda Plaškiuose (Pagėgių sav.). Ten gyveno mano tėvo tėvai su sūnumis ir mano mama ir jos motina su penkiais vaikais, kuri į Plaškius grįžo 1948 metais iš Vokietijos (per karą buvo pasitraukę į Vakarus). Vokietijoje mano močiutė jau buvo įsikūrusi Rostoke, jos vaikai jau ėjo į mokyklą, buvo kiti konfirmuojami, turėjo ten ūkį, bet vis tiek grįžo į gimtus namus, į Plaškius.
Tas gimtas kraštas motinai buvo svarbesnis ir ji parsivežė savo vaikus čia, nors kai kurie jau ir antras puses Rostoke turėjo, ir buvo pradėję dirbti. Grįžus į Lietuvą visiems jiems iškart atėmė pasus, per plauką neištrėmė ir jie beteisiai, be dokumentų atklydo į Plaškius. Tais laikais Plaškiai buvo didžiulis kaimas su turgais, jis nuolat plėtėsi. XX amžiaus pradžioje ten gyveno apie 500 žmonių, buvo ir gydytojas, ir mokytojas.
Taigi Plaškiuose susipažino mano tėvai, kurie susituokė, persikraustė į Mažaičius (Stoniškius). Ten aš gimiau – buvau antras vaikas šeimoje iš trijų. Kad esu kitoks, supratau tik pradėjęs eiti į pirmą klasę. Tuomet ėjo didžiulė propaganda prieš vokiečius. Buvo kino teatruose rodomi filmai, po kurių mus einant namo vadindavo vokiečiais, fašistais, o aš vis nesuprasdavau, koks gi aš vokietis, jeigu namuose mes kalbame lietuviškai. Bet ideologija buvo jau nudirbusi savo darbą.
Man atrodė, kad mes namuose kalbame gerai lietuviškai, bet pirmoje klasėje pastebėjau, kad ne visiškai teisingai mes lietuviškai kalbame, ne visus žodžius suprantu ir daug mano naudojamų žodžių kiti vaikai nesupranta. Mano tėvai taip pat galvojo, kad gerai kalba lietuviškai.
Mano tėvas iki pirmos klasės lietuviškai visai nemokėjo, kalbėjo tik vokiškai, o mano mama buvo dvikalbė – kalbėjo tiek lietuviškai, tiek vokiškai. Man sakydavo „paimk iš stalčiaus“, o aš nesuprasdavau, kas tas stalčius, nes mes sakydavom „šiūblade“ (vok. Schublade), reikia naujas „gardynas“ (vok. Gardienen – užuolaidas) pakeisti, reikia naujus „bygelius“ nupirkti – tokie žodžiai buvo mums natūralūs, bet kai aš taip kalbėdavau manęs nesuprasdavo, o kai man lietuviškai sakydavo – nesuprasdavau aš. Tai tuomet supratau, kad čia kažkas ne taip.
Mano tėvas Alfredas August, mama Eva Gerull, senelis iš mamos pusės Michel David, senelis iš tėčio pusės Otto August. Bet sovietmečius Alfredas tapo Frydu, Otto – Antanu. Mano protėviai į Klaipėdos kraštą atsikėlė iš Zalcburgo (Austrija) ir iš Italijos.
– Paprastai tariant, kas yra šišioniškis?
– Tai etninis Klaipėdos krašto gyventojas, atėjęs su savo raštu, kalba, atnešęs raudonas plytas į šį kraštą. Tai yra dvikalbiai žmonės, kartais vadinami prūsais, labai išsilavinę, mokantys skaityti ir rašyti dviem kalbomis. Dėl jų atėjimo į Klaipėdos kraštą čia įvyko didžiulis išsilavinimo šuolis, nes liuteronybė atnešė būtinybę mokėti skaityti Bibliją savo gimtąja kalba, pamaldose giedoti giesmes. Mokslas buvo privalomas. Jeigu ne liuteronybė, mes, lietuviai, būtume likę be rašto ir galbūt be istorijos.
– Ar Jums priimtina, kai apie Jus sako, kad esate šišioniškis?
– Tikrai taip. Aš net mokyklos laikais buvau toks išsišokėlis. Mus vertė stoti į komjaunimą, nes juk privaloma. Aš paprieštaravau, sakiau, kad nesiruošiu. Klausė, ar tėvai neleidžia, sakiau, kad ne, leidžia, aš pats nenoriu, netikiu. Tai mano auklėtoja gavo barti ir man pasakė, kad aš šitos mokyklos nebaigsiu arba jeigu baigsiu gausiu charakteristiką, su kuria į kalėjimą nepriims.
Aš, žinoma, nesakiau, kodėl nenoriu stoti į komjaunuolius, bet vėliau tai išaiškėjo savaime. O išaiškėjo tada, kai Batakių liuteronų bažnyčioje grojome su bičiuliais šventėje ir aš tame koncerte pamačiau tą pačią komjaunimo vadovę, kuri mane vertė stoti. Kitą dieną į mokyklą ėjau jau linksmas, galvojau, sutiksiu ją ir pasilabysiu, bet ji manęs pati jau laukė toli prieš mokyklą ir maldavo niekam nesakyti, kad ir ji buvo tame koncerte bažnyčioje, kad ji taip pat yra liuteronė, bet tiesiog jos darbas toks.
Tai po to buvau paliktas ramybėje ir ramiai baigiau mokyklą, išėjau į kariuomenę. O ten grojau orkestre įvairiais pučiamaisiais ir vėl su kitais muzikantais išsišokome, nes mes prieš Kalėdas repetavome kalėdines vokiškas giesmes. Tai buvo gilus sovietmetis, jeigu mus būtų išgirdę jas grojant, būtų įkišę į kalėjimą. Ir kaip niekas mūsų nepaskundė aš tiesiog stebiuosi. Tai buvo apie 1980–uosius.
Aš visada pasididžiuoju, kad esu šišioniškis. Manęs dažnai klausia, kas aš toks: vokietis ar lietuvis. O aš atsakau, kad vokiečiai mūsų nelaiko vokiečiais, jeigu dar plačiau – Prūsija ir Vokietija juk irgi nelabai drauge. Koks aš vokietis, jeigu vokiečių kalbos nemoku?
– Kokie jausmai Jums šiandien dėl Klaipėdos krašto?
-Dėl Klaipėdos krašto tai dūšia džiaugiasi. Galiausiai atsisukama į šio krašto istoriją ir bent jau bandoma suprasti ir atstatinėti šį kraštą. Atsidžiaugti negaliu. Tik dar yra likusi tokia stigma, kad jeigu vadiname Klaipėda, tai gerai, bet jeigu Memel, tai nusikrato. Kodėl? Jeigu mes ant ženklų rašome ne Sovetsk, bet Tilžė, ne Kaliningrad, bet Karaliaučius, kodėl negalima palikti taip, kaip buvo, pvz. Šilutė–Heydekrug, Klaipėda–Memel, nes juk čia buvo dvikalbis kraštas, tai normalu, to neišvengsi, kodėl tai negalėtų draugiškai egzistuoti? Mes kažkaip apsimetam, kad to nematom.
– Kodėl taip yra, kaip Jūs manote?
– Tai turbūt mano, kad tai priešiška, sunku vis dar paaiškinti, kad liuteronas yra ir lietuvis, ne vien tik vokietis. Gaila žiūrėti ir nesuprantu, kas jums, žmonės, negerai. Istorijos juk nepakeisi, ar ta istorija tokia skaudi ir priešiška? Juk šitas kraštas dovanojo mums lietuvybę, negi visi tai užmiršę ir nežino? Manau, kad į šį, į Klaipėdos kraštą, reikėtų atsisukti vien dėl prestižo.
Manau, kad atvykėliams į šį kraštą jis nepriimtinas, nes viskas, kas susiję su krašto praeitimi, liuteronybe jiems yra svetima, nes vokiška. Bet yra ne taip.
– Dėl ko Jums labiausiai skaudu dėl Klaipėdos krašto?
– Gal dėl to paties mano tėvų gimto Plaškių kaimo. Kai pažiūrime plyno lauko investicijas (pvz. HBH, Svencelė). O Plaškiai toks nuostabus kaimas: autentiškas, su mūru, su senamiesčiu (tik vieną daugiabutį reikėtų nugriauti), šalia plačios upės, reikėtų atkasti po dviem sprindžiais glūdinčią akmeninę turgaus aikštę. Kokia tai istorija ir koks tai būtų pagrindas suprantančiam ir turinčiam pinigų erdvei – tai plyno lauko investicijai sukurti klestintį kaimą. Nes šalia ir geležinkelis, ir vandens keliai. Galbūt prie to kažkada prieisime ir suprasime.
– Kuo šišioniškiai ir jų Klaipėdos kraštas (Mažoji Lietuva) skiriasi nuo lietuvių ir Lietuvos?
– Pirmas išskirtinumas, manau, būtų raudono mūro pastatai, antrasis – medžių alėjomis apsodinti keliai – tai nuostabus šio krašto paveldas, deja, jį naikina. Prie Jurbarko Smalininkuose dar liko išsaugota, taip pat važiuojant keliu link Ventės prieš Sakučius dar galima pamatyti.
Ketvirtos valandos kavos gėrimas buvo ir kai kur dar yra šišioniškių kultūroje, Kalėdas kitaip švęsdavome. Žmonės pokariu su fronto linija išėję iš Klaipėdos krašto kartu išsinešė ir kultūrą, o mūro pastatai buvo palikti bejausmiai, be jokios istorijos, nes atvykę nesupranta nei šio krašto istorijos, nei kitokios kultūros, nei stengiasi suprasti.
Jeigu naujieji krašto gyventojai būtų į šį kraštą įėję palaipsniui, kai dar čia buvo senųjų gyventojų, gal būtų buvę kitaip. Bet kai viskas nutrūko taip greitai, yra kaip yra. Vietinių čia liko vos keli, mažuma, o propaganda padarė savo, nes visi vietiniai buvo vadinami nusikaltėliais vokiečiais.
– Kokį ryškiausią prisiminimą turite iš šišioniškių tėvų ir savo vaikystės?
– Man iš vaikystės yra likęs labai ryškus Kalėdų šventimo prisiminimas. Ryte visi švariai apsirengiam, į pečių pašaunam kugelį, pasipuošiam ir važiuojame į Katyčius, į kunigo Armonaičio pamaldas. Grįžus kugelis jau būdavo ištroškintas ir tuomet prieš pietus atkemšamas šampanas. Mes, vaikai, niekada nebūdavome nepageidaujami prie suaugusiųjų stalo. Mums lygiai su visais įpildavo to šampano ir visi drauge pakeldavome taures už Šv. Kalėdų šventę. Buvome lygūs su suaugusiais.
Bažnyčia (liuteronų) mums tais laikais buvo kaip išgyvenimo garantas – tai buvo bendruomenė, patvirtinimas, kad esi ne vienas. Artimesnis bendravimas dar ir dabar išlikęs su tais, su kuriais draugavome jaunystėje.
Ryškiausiai prisimenu surinkimus. Šviesaus atminimo Šilutės liuteronų kunigas Ernstas Roga Šilutėje surinkdavo apie 20 žmonių, darydavo tokias mini pamaldas namuose, dažniausiai eidavome į didįjį namo kambarį, ten mes visi kartu (žinoma, slapta) susirinkę muzikuodavome, giedodavome ir melsdavomės.
Visur kitur mes būdavome tokie svetimi, o susirinkę visi liuteronai jausdavomės visi kartu savi, vienas kitu pasitikėdavome ir tikėdavome. Tai buvo kažkokia viltis tuo metu, kad esi ne vienas. Dievo žodis tuo metu palaikė mūsų moralę, žinodavome, kas yra gerai, o kas ne.
Dabar tą funkciją atlieka apsaugos kameros ir banko kodas (juokiasi). Anksčiau žmonėms to nereikėjo, nes jie tikėjo Dievu, nes buvo davę priesaiką ir niekaip negalėjo meluoti – tai juk nuodėmė. Turbūt tai ir laikė žmonių moralę aukštame lygyje.
– Pasidalinkite, kuo šišioniškiai kitaip gyveno buityje.
– Man labiausiai ryškūs gimtų namų virtuvės kvapai, kuriuos atsimenu iki dabar. Prieskonis peletrūnas buvo labai dažnai naudojamas mūsų namų virtuvėje, dažniausiai juo pagardindavo bulves. Ne visiems jis patinka, nes turi specifinį ir labai ryškų skonį ir kvapą, bet man tai yra mano vaikystės kvapas. Ir cepelinai taip pat kvepėdavo. Kiek pamenu, pas visus, kurie buvo šio krašto vietiniai, tas kvapas virtuvėje būdavo.
Būdavo dar tokie agurkai ziemgurkiai, net nežinau, kaip juos teisingai vadinti. Tai tokie peraugę, skusti, išimtomis sėklomis su daug krienų marinuoti agurkai.
Labai mažai ką pirkdavome, viską pasigamindavome namie. Pjaudavome kiaulę (visada išvažiuodavau iš namų, kai ta diena ateidavo), laikėme karvutę, auginome bulves, daržoves – turėjome savo ūkelį. O ūkyje dirbome su tokiu senu viliuku, kuris atlikdavo arklio funkciją. Mama sėsdavo už viliuko vairo, o tėtis – už plūgo. Taip ir dirbome žemę. Kiekvienas vaikas namuose turėdavome savo tvarką ir darbą – kas gyvuliams lapų prilaužydavo, kas šieno atnešdavo, kas runkelius tarkuodavo.
Dar prisimenu, kad niekas iš mūsų, vietinių, nemėgdavo po namus vaikščioti prastai apsirengęs. Kadangi nebuvo nei telefono, nei interneto – svečias galėjo bet kada atvažiuoti. Jeigu matai, kad jau kažkas per pievą ateina (gyvenome vienkiemyje), visi darbai stoja, net nelaukdavome, kada prieis prie namų, mesdavome kibirus į šoną – taigi svečias ateina, jį reikės pasitikti.
Dažniausiai tai kokia giminė iš Vilniaus ar Kauno atvažiuodavo. Tai puldavome rankas plauti, tvarkytis, ieškoti vaišių. Skirdavome tam svečiui visą savo dėmesį. O kai patys nuvažiuodavome kur į svečius, tai ir mus lygiai taip pat priimdavo. Prisimenu, lankėmės pas Jurgschat, tai ten namai svečiams atvykus namai visada kvepėdavo kava ir pyragais. Mes kavos namie neturėjome, o jiems giminės iš Vokietijos tikros kavos atsiųsdavo. Tas tikros kavos kvapas man labai įsiminė, labai patikdavo. Tai matyt iš to ir atsirado mūsų dabartinis kavos verslas.
– Kas Jums yra ryškiausias Klaipėdos krašto simbolis?
– Jeigu be tų, kas jau yra, tai man išskirtinis šio krašto simbolis yra švyturys (šviesa, pajūris, krantas), didžiulis lauko šviestuvas (kaip kandeliabras), kuris būdavo kiekvienoje miesto aikštėje ir knyga (šviesa, pajūris, raštas).
– Kodėl šišioniškiai įdomūs? Ką jie savimi ir savo istorija suteikia Lietuvai?
– Manau, mes suteikiame pirmiausia žinias, kad tokie buvome ir esame, kad ne visi, kurie čia gyveno iki karo pabaigos, buvo vokiečiai, kad mes taip pat esame lietuviai, ne vokiečiai. Mes kviečiame priimti liuteronybę kaip savą, ne kaip svetimą religiją. Nes vis dar yra užstrigusi propaganda, kad net ir tos raudonos plytos – svetima, nes ne mūsų, vokiška, todėl kažkoks blogis.
Šitas kraštas buvo pažangus, daug metų priekyje, negu už Klaipėdos krašto sienos esanti Žemaitija, bet yra nepatogu taip sakyti, nors tokie yra faktai. Į Plaškius pokariu atvykę žmonės stebėjosi, kad čia turime elektrą, kad gatvės grįstos, kad mūriniai namai.
Idėjine prasme Mažoji Lietuva turėtų būti vadinama Didžiąja, nes iš čia atėjo ir mūsų kalba, ir raštas – indėlis į Lietuvos kultūrą ir istoriją ir neginčytinas. Tuo reikėtų didžiuotis ir didžiuotis.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
