Pirmą kartą susitikome gana neramiomis aplinkybėmis prie Pokrovsko. Neturėjome laiko pasikalbėti išsamiau, tad padarykime tai šaulių žurnalo puslapiuose. Kiek galite, papasakokite apie save: kur mokėtės, kaip tapote kariu?
Turiu civilinį išsilavinimą. Esu istorijos bakalauras ir viešųjų ryšių vadybos magistras. 2014 m. savanoriškai įstojau į Ukrainos nacionalinę gvardiją ir kovojau kaip žvalgas. Vėliau įgijau karinį išsilavinimą ir gavau karininko laipsnį Ukrainos nacionaliniame gynybos universitete. Studijų metais užsiiminėjau kovos menais, „airsofto“ žaidimais, profesionaliu turizmu. Treniravau vaikus. Nuo 2016 iki 2022 m. užsiiminėjau verslu ir buvau visiškai civilis žmogus. Tačiau, nujausdamas grėsmę, 2021 m. pasirašiau rezervisto sutartį.
Kas pakito nuo to meto? Kiek žinau, daugelis padėjo galvas, o toje vietoje dabar okupantai? Kaip bendrai vertinate situaciją?
Per mūsų paskutinį susitikimą jūs atvežėte savanorišką pagalbą – automobilius bei įrangą – ir susitikome Memriko kaime. Susidūrimo linija ėjo palei Netailovo ir Karlivkos ribą. Memrikas buvo gana atokus kaimas, vaikai atvykdavo pas močiutes padėti tvarkyti ūkį. Jei kalbėtume teritorijos požiūriu, dabar šis kaimas yra okupuotas. Jei turėtume galvoje technologijų pokyčius, jie yra radikalūs, nes dar prieš dvejus metus dronų grėsmė buvo pakankamai juntama, bet su jais buvo galima kovoti. Pavyzdžiui, aš galėjau atlikti personalo rotaciją gynybinėse pozicijose. Technika galėjo privažiuoti 3–5 kilometrus iki kovos linijos. Dabar „kill zone“ (liet. mirties zona) siekia iki 10 kilometrų. Ir viskas, ką dronai aptinka šioje zonoje, garantuotai yra sunaikinama. Logistika pagrindiniais judėjimo keliais naikinama iki 20 kilometrų atstumu. 30 kilometrų nuo susidūrimo linijos judėjimas turi būti greitas ir be sustojimų. Ešelonai apskritai naikinami 100–200 kilometrų gilumoje. Jau įprasta tapo atremti 500–600 savižudžių išpuolių per dieną giliai į Ukrainos teritoriją, 500 kilometrų nuo sienos. Žodžiu, pavojingi atstumai tik didėja.
Savo socialinio tinklo paskyroje paskelbėte patarimus lietuviams ir estams, ką reikėtų daryti ruošiantis dienai X. Jums leidus, norėčiau juos publikuoti, tačiau noriu paprašyti jūsų tai pakomentuoti. Kokie pagrindiniai akcentai?
Lietuva, Estija, Latvija – nedidelės šalys. Jums grėsmė, susijusi su dronų smūgiais, turės kur kas didesnį poveikį. Be to, kad ir kaip keistai skambėtų, Ukraina į karą įsitraukė „palaipsniui“, nuo 2014 m. Buvo tam tikras skaičius žmonių, turėjusių karo veiksmų patirties. Šalis patyrė pirmuosius nuostolius, todėl, kai 2022 m. prasidėjo plataus masto įsiveržimas, visuomenė sugebėjo ištverti didelius nuostolius. Dieve saugok, tačiau jei prasidės karo veiksmai Baltijos šalyse, tokio lygio nuostoliai, kokie buvo Ukrainoje karo pirmosiomis dienomis, bus nepaprastai didelis smūgis. Kai dalyvavau pratybose vienoje iš NATO šalių, pagal standartus mokėme, kad praradus 30 % padalinio personalo, prarandamas kovinis pajėgumas. Praktika parodė, kad turint 30 % personalo, tai vis dar yra pakankamai komplektuotas padalinys, galintis atremti priešo pranašumą.
Deja, jokie žodžiai neperteiks tikrosios karo veiksmų realybės. Pateiksiu pavyzdį. 2022 m. balandį rengiau ką tik mobilizuotą žvalgų būrį. Tai buvo iškart po kovų netoli Kyjivo. Visame būryje nebuvo nė vieno žmogaus, turinčio kovinės patirties, todėl stengiausi perduoti kuo daugiau žinių, kurias tuo metu žinojau iš praktikos. Maniau, kad klasikinės mokymo ir suderinimo programos neparengs jų realioms pirmųjų kovų sąlygoms. Įjungdavau įvairių rūšių artilerijos apšaudymo garso įrašus, mokiau šaudyti greitai iš artimo atstumo (vietoj klasikinių 100 ir daugiau metrų), naudotis pirmaisiais žvalgybiniais dronais. Tai pasiteisino, nes būtent šie vaikinai įrodė savo pranašumą palyginti su kitais bataliono kariais. Vėliau jie pasakojo, kad „nors ir klausėmės artilerijos apšaudymų įrašų bei mokėmės juos atskirti, realybėje vis tiek viskas pasirodė kitaip“. Mano patarimai yra pagrindas, jų tikslas – padėti sutrumpinti prisitaikymo prie realybės laiką (nuoširdžiai linkiu, kad to neprireiktų).
Mūsų viešojoje erdvėje nuolat kyla ginčai dėl bepiločių orlaivių. Egzistuoja dvi stovyklos: vieni šventai tiki, kad verta mesti viską ir prisipirkti, gaminti vien dronus. Suprask, Ukrainos pavyzdys tai įrodė. Kiti laikosi nuosaikesnės pozicijos – plėtoti reikia viską (artileriją, sunkiąją pėstininkų ginkluotę, oro gynybą ir t. t.) Koks jūsų požiūris? Kaip rasti balansą?
Svarbiausia, ką, mano nuomone, Europa turėtų išmokti iš karo Ukrainoje patirties, yra tai, kad karas yra labai dinamiškas, tapo technologinis, ir jam reikalingi ne brangūs bei itin tikslūs ištekliai, o gausūs, tačiau pigūs ir pakankamos kokybės. Būtina gebėti greitai prisitaikyti. Todėl turėti artilerijos ir šaudmenų atsargų yra puiku, priešlėktuvinės gynybos priemonės reikalingos, nė nekalbu apie sunkiosios pėstininkų ginkluotės komplektus.
Kitas klausimas dėl šarvuotų priemonių už šimtus tūkstančių dolerių. Regis, tai jau nebeaktualu. Kalbant apie dronus – čia būtina nuolat sekti naujausias tendencijas. Dronai ir technologijos mūšio lauke keičiasi labai greitai. Nėra geriausio ginklo modelio, kurį vertėtų kaupti sandėliuose, nes rytoj bus dar geresnis. Ukrainoje dabar yra šimtai dronų modelių, dešimtys antžeminių robotizuotų kompleksų, apie dešimt rūšių oro gynybos perimamųjų, jūrinių dronų. Ir visos šios dronų rūšys nuolat pritaikomos ir išbandomos kovinėmis sąlygomis. Lieka tik geriausi modeliai. Neįsivaizduoju, kaip taiki šalis gali pradėti kurti „geriausią droną“ jo neišbandžiusi mūšio lauke. Todėl protingas sprendimas – kurti partnerystę su Ukraina gamybos ir mokymo srityse.
Be dronų, labai svarbu turėti gerą mūšio valdymo sistemą, patikimą logistiką, nepamiršti apie elektronines kovos sistemas.
Į politiką labai nelįskime, bet negaliu nepaklausti: iš kur ukrainiečių kariai semiasi stiprybės? Tikėjimas? Auklėjimas? Vadinamasis patriotizmas?
Kalbėsiu atvirai. Masinės patriotiškai nusiteikusių savanorių, pasirengusių eiti į frontą, „bangos“ baigėsi dar 2022–2023 metais. Tačiau žmonės, kuriuos valstybė mobilizavo vėliau, po tinkamo parengimo, kovoja ne ką blogiau. Tiesa, jų motyvacijos lygis visiškai kitoks, jie daugiau atsakomybės priskiria valstybei nei sau, bet kovoja gerai. Jėgų semiasi iš supratimo, kad tai kova dėl išlikimo. Po to, ką matėme Bučoje, Irpinėje, Iziume, Chersone, visi supranta, kad jei pralaimėsime, priešas negailės nei moterų, nei vaikų.
Apibūdinkite gerą karį. Koks jis?
Fiziškai ir morališkai stiprus. Moka prisitaikyti, nori nuolat mokytis. Pasitiki savimi.
Lietuvoje jau per šimtą metų veikia Šaulių sąjunga – stipri sukarinta piliečių organizacija. Kiek patyriau, Ukrainoje gana stiprus savanorius vienijančių organizacijų tinklas. Kiek svarbu nevyriausybiniu lygiu palaikyti kovojančią kariuomenę? Gal turite kokių nors įkvepiančių pavyzdžių?
Aš pats buvau panašios patriotinės organizacijos Ukrainoje – kazokų draugijos „Spas“ – narys. 2014 ir 2022 m. mano broliai buvo vieni iš pirmųjų, kurie stojo ginti šalį. Prieš tai, 2006–2014 m., mes ruošėmės galimai Rusijos invazijai ir tuomet galvojome apie partizanų būrius, kurie priešinsis okupantui. Dabartinis karas visiškai paneigė tokį požiūrį.
Mano nuomone, būtent tokios organizacijos išlaiko patriotizmo ir pilietinės pareigos pusiausvyrą. Būtent tokios organizacijos, nesuvaržytos biurokratijos ir valstybinių apribojimų, gali greičiau prisitaikyti prie šiuolaikinio karo; būtent tokios organizacijos ar tiesiog pavieniai iniciatyvūs žmonės, nepriklausantys ginkluotųjų pajėgų struktūrai, atnešė į kariuomenę technologijų ir naujų požiūrių. Tai labai vertinga.
Pabandykime nuspėti ateitį. Kaip viskas baigsis arba nesibaigs? Kokius scenarijus įžvelgiate?
Prognozės – labai sudėtingas dalykas. Nors nelaikau savęs pesimistu, tačiau artimiausioje ateityje nematau jokių teigiamų scenarijų. Dėl planavimo pasakysiu taip: 2022 m. sausio mėnesį turėjau susikrovęs kuprinę su daiktais, o vasario pradžioje pasirašiau notaro patvirtintą įgaliojimą dėl turto ir verslo perdavimo savo žmonai.
Raginu visus laikyti kuprinę paruoštą. Nes atlaikyti smūgį geriau stovint ant kojų ir pasirengus.
KARIO PATARIMAI:
Suprasti akimirksniu
- Pradėčiau nuo to, kad su gerais draugais išvyktume išgerti alaus. Tada nuspręsčiau, kas ir kam tinkamas: kam tik alus, o su kuo galima eiti į kalnus. Aplink reikia patikimų žmonių.
- 1. Atsisiųsčiau reikiamų programų, eičiau į kursus ir išmokčiau valdyti FPV dronus. Paskui susiorganizuočiau „ekskursiją“ į Ukrainą ir išmokčiau skraidyti bei dirbti su dronais realybėje.
- 2. Būtina ruoštis fiziškai, šiek tiek treniruotis, periodiškai nuvykti į šaudyklą.
- 3. Ateinantį savaitgalį stovyklaučiau. Išbandyčiau miegmaišį ir kitą įrangą. Kliaučiausi profesionalų patarimais.
- 4. Taupyčiau maisto ir kuro atsargas. Nupirkčiau EcoFlow, nuosavą droną, galbūt automobilį, kurio negaila.
- 5. Raginčiau savo šalių vyriausybes viešai prašyti Ukrainos vyriausybės, Ukrainos nevyriausybinių organizacijų ir savanorių organizacijų pagalbos smogiamųjų dronų ir jų perėmėjų valdymo mokymams.
- 6. Taktinės medicinos kursai būtini. Namuose turėčiau du pirmosios pagalbos rinkinius. Vienas TCCC, kitas su įprastais vaistais ir kitais reikalingais dalykais.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Atsparumo kodas: šauliai 360° ir sąmoningumas informacinių grėsmių akivaizdoje“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
