Sekite 15min Google
„Labai daug skaitau, rašau, vis ką nors dirbu. Dabar renku eilėraščius trečiajai savo knygutei – vakar skambino iš Utenos spaustuvės, tai reikia skubėti. Pasižiūrėjau – kiek daug dar turiu naujų eilėraščių“, – 15min pasakoja senjorė.
Kūryba Moniką lydi nuo vaikystės. Per ilgą gyvenimą jai teko patirti skurdą, sunkiai dirbti, atsisakyti darbo dėl sergančio sūnaus, o vėliau vieną po kito laidoti artimiausius žmones.
Tačiau net ir šiandien, likusi gyventi viena, ji apie savo nelaimes ilgai kalbėti nenori: „Per daug verksi – numirsi“.
Neturėjo nei pieštuko, nei popieriaus
Monika gimė Ukmergės rajone, Bajorų kaime. Vaikystę, sutapusią su karo ir pokario metais, ji trumpai apibūdina – skurdas, vargas ir badas.
Buvau užguita vargo ir skurdo. Bet mokytis labai norėjau.
Piešti, pripažįsta, norėjo nuo mažens, tačiau šeimoje kartais nebuvo ne tik spalvotų pieštukų, bet ir paprasto pieštuko, trintuko ar popieriaus.
„Dabar vis pagalvoju...jeigu būčiau nors kiek lengviau gyvenusi, gal būčiau daugiau pasiekusi. Buvau užguita vargo ir skurdo. Bet mokytis labai norėjau, mokslo siekiau, nors kartais neturėjome ko valgyti“, – prisimena ji.
Šeimoje augo trys vaikai – už Moniką vyresnis brolis ir jaunesnė sesuo. Į pirmąją mokyklą reikėjo eiti kelis kilometrus, tačiau sunkiausia buvo ne pats atstumas – kelias vedė per mišką, o pokario metai buvo neramūs. Vėliau, pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, Monika kasdien sukardavo jau apie aštuonis, o vingiuotais to meto keliais – gal ir dešimt kilometrų.
Pakeliui, sako, gimdavo ir eilėraščiai. „Kiek visko prikurdavau galvoje. Užsirašyti negalėdavau, tai galvodavau: pareisiu, būtinai užsirašysiu. Bet pareini vakare pavargusi, dar mamai reikia padėti, laukia visi ūkio darbai“, – pasakoja Monika.
„Nepaliko nė grūdo“
Dar sunkiau šeimai tapo prasidėjus kolektyvizacijai. Pasak Monikos, buvo atimta žemė, ūkio padargai, gyvuliai, arklys, net apsėti laukai.
Ji iki šiol prisimena tėvo pasėtus rugius – gražiai sužėlusius visai prie namų. Tačiau šeimai jų nusipjauti neleido. „Atimdavo viską. Nepaliko nė grūdo. O valgyti juk reikėjo“, – liūdnais prisiminimiais dalinasi ukmergiškė.
Netrukus šeimą ištiko dar viena nelaimė – mirė vos 46-erių sulaukęs tėtis. Mama liko viena su trimis vaikais, todėl dirbti teko visiems. Reikėjo ravėti, kasti bulves, pasirūpinti kuru žiemai.
Monika prisimena, kaip paauglystėje su broliu važiuodavo į mišką malkų – per gilų sniegą, kai jame klimpo net arklys: „Šitaip vargom. Dirbom ir dirbom. Reikėjo kąsnio, kad būtų šilta, tai eini ir darai. Turbūt taip mūsų karta ir užsigrūdino“, – svarsto senjorė.
Nuo sodininkystės – iki meteorologijos
Baigusi vidurinę mokyklą Monika iš pradžių net nemanė, kad galės mokytis toliau. Eidavo į biblioteką, daug skaitė, ieškojo darbo. Galiausiai sužinojo apie galimybę mokytis sodininkystės ir daržininkystės. Augalai jai visada patiko, todėl ilgai nesvarsčiusi išvyko į Vilnių. Vėliau mokslus tęsė Kaune.
Dirbo agronomijos srityje, o paskui aštuonerius metus – hidrometeorologijoje.
„Mano darbas buvo susijęs su žemės ūkiu. Jeigu būdavo liūtys, šalnos, stiprūs vėjai ar kiti reiškiniai, reikėdavo važiuoti, žiūrėti, kiek pakenkta, surinkti duomenis, viską aprašyti ir perduoti toliau. Reikėjo labai atsakingai dirbti“, – pasakoja ji.
Tačiau įdomų darbą galiausiai jai teko palikti ne savo noru. Su vyru Monika susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Bet sūnaus sveikatos problemos prasidėjo dar kūdikystėje. Vėliau jo būklė tapo tokia sunki, kad berniukui reikėjo nuolatinės priežiūros.
Sūnus sunkiai sirgo daugelį metų ir mirė jaunas. Vėliau gyvenimas iš Monikos pareikalavo dar daugiau.
„Laidojau ir laidojau“
Galiausiai Monika neteko ir dukters – po sunkaus gripo kilo komplikacijų, išsivystė širdies raumens uždegimas, jos būklė vis blogėjo. Šį laikotarpį pašnekovei iki šiol sunku prisiminti – ypač jausmą, kad dukters sveikatos problemos ne visada buvo laiku išgirstos ir tinkamai įvertintos.
Žinai, kad kitaip nebus. Reikia vis tiek kažkaip gyventi.
Dar anksčiau šeima neteko vos kelių mėnesių anūkės. Bėgant metams mirė ir Monikos vyras, mama, sesuo, brolis ir žentas. Kai moteris ima vardyti išėjusius artimuosius, sąrašas atrodo nesibaigiantis.
„Laidojau ir laidojau. Nežinau, kaip žmogus gali tiek pakelti. Bet žinai, kad kitaip nebus. Reikia vis tiek kažkaip gyventi“, – sako ji.
Monika prisimena kartą net paklaususi kunigo, kodėl po tiek artimųjų netekčių ji pati vis dar gyva: „Jis pasakė: gal tam likai, kad už visus pasimelstum, jų neužmirštum, apraudotum ir kapus sutvarkytum. Taip ir likau viena iš giminės“, – susigraudina.
Eilėraščius pradėjo rašyti dar penktoje klasėje
Nuo sunkių minčių Moniką gelbėjo kryžiažodžiai. Tačiau dar svarbesnė jos gyvenime visada buvo kūryba. Eilėraščius ji pradėjo rašyti maždaug penktoje klasėje, vėliau kūrė ir prozą. Daugiausiai rašė apie gamtą, gyvenimą, žmogaus vidų.
Atgimimo metais, apie 1988-uosius, Monika per radiją išgirdo kalbant apie nykstančias lietuvių tarmes. Sovietmečiu, prisimena ji, tarmiškai kalbantys žmonės buvo taisomi, kartais iš jų net pasišaipoma.
Tuomet moteris nusprendė pradėti rašyti rytų aukštaičių tarme „Gyvenau kaime, aplink buvo daug žmonių, iš kurių girdėjau senųjų aukštaitiškų žodžių. Pagalvojau: bendrine kalba daug kas rašo, o taip jau beveik niekas neberašo. Juk turi kažkas likti ir ateities kartoms“, – aiškina ji.
Pirmąją savo poezijos knygą aukštaitiška tarme „Pa saulas žiedu“ Monika išleido 2016 metais. Leidybą finansavo pati. Pasak jos, tam prireikė ne mažiau kaip 2 tūkst. eurų – nemažos sumos, ypač gyvenant kukliai: „Labai sunku buvo. Teko gerokai pasispausti. Bet norėjau išleisti“.
Rengiant knygą daug padėjo jos redaktorius Vytautas Česnaitis. Didžiąją dalį išleistų knygų Monika išdovanojo. Po kelerių metų pasirodė ir antroji – jau prozos knyga „Givienima vaizdieliai“. Joje yra ir pačios autorės piešinių.
O piešimas ją traukė nuo tų laikų, kai namuose nebuvo net pieštuko. „Penktoje klasėje jau turėjau spalvotų pieštukų. Iš didžiausios laimės piešiau, tiek daug pripaišiau. Man taip patiko“, – prisimena ji.
Kadaise surengė apie 60 parodų
Rašymas – tik viena Monikos kūrybos dalis. Ji siuvinėjo, gamino verbas, kūrė įvairiausius rankdarbius, dekoravo kietus paviršius spalvotomis servetėlėmis. Ypač mėgsta gėlių motyvus.
Kai dar galėjo daugiau judėti, savo darbus rodydavo parodose. „Gal apie šešiasdešimt parodų esu turėjusi. Daug visokių rankdarbių darydavau – kur pasisuksi, paukščiukai, gėlės. Man patinka, vaizduotėje visko yra“, – pasakoja Monika. Dabar didelė dalis šių darbų likusi jos namuose.
Gryno oro – pro pravertą langą
Pastaraisiais metais M.Blauzdienės gyvenimą vis labiau riboja sveikata. Ji serga inkstų nepakankamumu, kamuoja nugaros skausmai ir kitos įvairių sveikatos problemos.
Prieš kelerius metus žiemą paslydusi ji smarkiai susižeidė stuburą. Skausmai, kaip pasakoja, buvo tokie stiprūs, kad kurį laiką negalėjo nei normaliai gulėti, nei miegoti.
Monika net yra parašiusi „Laišką skausmui“.
Šiandien per kambarį ji dar paeina, tačiau lipimas laiptais tampa didžiuliu išbandymu. „Oi, seniai lauke bebuvau. Atsidarau langą, pakvėpuoju grynu oru. Kaip yra, taip yra – reikia priprasti. Bet man yra ką veikti, aš dirbu“, – šypsosi Monika.
Jai padeda socialinė darbuotoja, kiti pažįstami žmonės. Rūpinasi ir Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai.
Mums besikalbant suskamba Monikos telefonas – skambina maltiečių atstovė, norinti pasiteirauti, kaip senjorė jaučiasi. Tačiau pokalbis greitai apsiverčia: pirmiausia pati ukmergiškė paklausia skambinančios moters, kaip ši laikosi. „Manimi ji visada pasirūpina, sriubos atveža“, – apie maltiečių pagalbą paskoja Monika.
„Reikia ne vien apie save galvoti“
Naktimis Monika miega nedaug – trukdo skausmai ir kitos sveikatos problemos. Tačiau rytais keliasi ir imasi savo įprastų darbų. Pusryčiams išsiverda košės, vėliau – sriubos. Skaito, rašo, tvarko eilėraščius, imasi rankdarbių.
Dabar svarbiausias darbas – trečioji knyga. Medžiagos sukaupusi daug: yra ir tarmiškų, ir bendrine kalba parašytų eilėraščių.
Todėl paklausta apie vienatvę Monika neskuba savęs gailėti.
„Aš turiu veiklos, negaliu galvoti apie jokias depresijas. Žmogui reikia norėti gero, galvoti ne vien apie save. Kai man blogai, aš vis tiek galvoju apie kitą. Turiu draugų, paskambinu jiems, paklausiu, kaip gyvena“, – pasakoja ji.
Ir po trumpos pauzės priduria: „Juk kitu reikia rūpintis. Kol dar yra gyvi.“
