Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vieni iš mūsų. Pranciškonas Antanas Blužas: „Kartais mes painiojame laimę su lengvu gyvenimu“

Antanas Blužas Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Antanas Blužas
Šaltinis: 15min
0
A A

15min tęsia pasakojimų ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Apie pašaukimą, brolių kasdienybę ir pomėgius šįkart pasakoja pranciškonas Antanas Blužas iš Kretingos.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Užaugote Šiluvoje. Kokią įtaką tai turėjo jūsų ateities pasirinkimui?

– Taip, augau Šiluvoje, kuri tiek tikintiems, tiek netikintiems žmonėms yra žinoma kaip piligrimų traukos centras. Ypač ryšku tai buvo sovietmečiu, kai būdavo organizuojamos maldininkų ir patriotų eisenos į Šiluvą. Tai buvo jų kovos už laisvę išraiška. Tačiau gyvenant Šiluvoje jautėsi ir kita pusė: tarybinė švietimo sistema, pasyvi rezistencija prieš tikėjimą, prieš tai, kas lietuviška ir patriotiška.

Mano močiutė, kuri keturiolikos metų buvo ištremta į Sibirą, ten ištekėjo, pagimdė mano mamą, nuo vaikystės kartodavo, kad mes esame katalikai. O jei katalikai, vadinasi, mylim Tėvynę, mylim Dievą, norim to, kas gera, kas gražu, gyventi nesavanaudiškai, dorai ir mylint kitus žmones. Tokia sėkla buvo pasėta į mano širdį nuo mažumės.

Pradėjau patarnauti šventoms Mišioms 1989 metų vasario 16 dieną. Tą pačią dieną pirmą kartą iškėlėme trispalvę prie savo namų. Man tada buvo aštuoneri. Nuo to laiko patarnavimas Mišioms mane labai ugdė, nes Šiluvoje aš augau tarp šventų kunigų.

Mūsų kaimynas buvo kunigas Edvardas Semaška, kuris dešimt metų praleido Sibire, prie Uralo, tiesdamas geležinkelį per kalnus. Kartais jis per tikybos pamokas papasakodavo, ką yra išgyvenęs. Tad turėjau pavyzdį kunigo, kuris gyvena tuo, ką pamokslauja. Patarnavimas Mišiose leido man dažniau su juo bendrauti ir matyti gerą pavyzdį.

Šiluvoje taip pat tarnavo ir brolis jėzuitas Vladas Alesius. Jis mane savaitei išprašydavo iš mokyklos, kad rugsėjo pradžioje galėčiau patarnauti per atlaidus. Man tuo metu buvo apie 12 metų, o jam – 91. Patarnaudamas patyriau didžiulę šio vienuolio pagarbą kitam žmogui, nes tai buvo pirmas žmogus gyvenime, kuris į mane kreipėsi „jūs“, ta pagarbiąja forma. Mane labai uždegė jo meilė ir autoritetas.

Buvo kalbama, kad reikia pasidaryti greitą „biznį“, pasistatyti namą, susirasti žmoną ir tai bus tavo laimė. Tačiau manęs visiškai neįtikino, kad tai bus mano laimė.

Į atlaidus su grupėmis atvykdavo ir kitų visko mačiusių senų kunigų – išgyvenusių ir Sibirą, ir persekiojimus, ir KGB tardymus – jų ištikimybė ir pasiaukojimas man buvo didžiulis pavyzdys. Taip palaipsniui atėjo ir pirmos mintys apie kunigystę.

Puikiai atsimenu tai, kokias vertybes siūlė mokykla. Tada „ant bangos“ buvo Gariūnai, prekyba, greita spekuliacija, mašinų varymas iš užsienio. Buvo kalbama, kad reikia pasidaryti greitą „biznį“, pasistatyti namą, susirasti žmoną ir tai bus tavo laimė. Tačiau manęs visiškai neįtikino, kad tai bus mano laimė. Kažkaip mano viduje tokia perspektyva neužkabino jokios stygos.

Asmeninio albumo nuotr./Antanas Blužas Šventojoje žemėje
Asmeninio albumo nuotr./Antanas Blužas Šventojoje žemėje

– Kada pradėjote galvoti vienuolystę?

– Klebonas man duodavo komiksų knygučių apie šventąjį Joną Boską. Taip būdamas trylikos metų pradėjau domėtis šventųjų gyvenimais. Pabaigęs visas knygas apie kunigą Boską, pradėjau jų ieškoti apie kitus šventuosius ir taip atradau šventąjį Dominyką, dominikonų įkūrėją. Perskaičiau, kad jis buvo laisvas, keliaujantis pamokslininkas be turto, be prisirišimo prie vietos ir jo istorija užgavo mano viduje stygas, kad ir aš to norėčiau. Tada ir gimė noras būti vienuoliu.

Neilgai trukus man į rankas papuolė knyga „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“, kurią brolis parvežė iš seminarijos. Perskaitęs apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo brolius pamačiau, kad tai jie buvo šventieji. Ir tada, būdamas maždaug 16 metų, užsinorėjau tapti pranciškonu. Tas noras, kaip matote, nepraėjo iki šiolei.

VIDEO: Vieni iš mūsų. Vienuolio kelią pasirinkęs A.Blužas: „Aš nežinau, kas yra rutina“

– O ar eiti pašaukimo keliu, netrukdė, pavyzdžiui, paaugliški įsimylėjimai?

– Įsimylėjimai žmogaus gyvenime vyksta, tačiau vienas dalykas yra įsimylėjimai, o kitas dalykas – meilė.

Aš dažnai mokykloje įsimylėdavau ir į šokius nueidavau tik tada, kai būdavau įsimylėjęs, nes tai būdavo proga pabendrauti, susipažinti artimiau. Tačiau žvelgdamas iš perspektyvos matau, jog tai, ką patyriau bendraudamas su tais senais kunigais, labiau pavadinčiau meile – ji buvo daug didesnė negu tos įsimylėjimo patirtys. Įsimylėjimas yra viena patirtis, bet meilė, paliečianti tave kaip žmogų iš esmės, yra daug daugiau. Išėjo taip, kad gyvenime man labiau norėjosi atsiliepti į tą meilę.

– Kas pranciškoniškame dvasingume jums brangiausia?

– Brangiausi man yra broliai. Net nepaisant to, kad ne visada lengva sugyventi, nes esame skirtingi. Tačiau dar būdamas klierikas ir stebėdamas pranciškonus iš šalies (baigęs mokyklą neišdrįsau iš karto stoti į vienuolyną, todėl įstojau į Kauno kunigų seminariją, kur su keliais pranciškonais buvome kursiokai) matydavau, kaip jie patraukia vienas kitą per dantį, pasierzina, bet vis tiek labai myli vienas kitą. Tas man yra labai brangu – kad būdami skirtingi, esame vieni kitiems reikalingi.

Asmeninio albumo nuotr./Antanas Blužas Pasaulio jaunimo dienose
Asmeninio albumo nuotr./Antanas Blužas Pasaulio jaunimo dienose

– Kaip apibūdintumėt brolių kasdienybę?

– Kai svarsčiau apie pašaukimą, bijojau papulti į rutiną. Mat žvelgiant į vienuolyną vaizduojančius paveikslėlius atrodo, kad į ją papulsi: keliamės tokią valandą, išsivalome dantis, pusryčiaujame, tada kažką padirbame, vėl meldžiamės ir taip toliau.

Kiekviena diena, net ir esant stabiliam maldos laikui, yra skirtinga. Broliu pranciškonu mane padaro maldos gyvenimas.

Tačiau dabar dažnai liudiju žmonėms, kad iki šiol nežinau, kas yra rutina. Mane broliu padaro ne dienotvarkė, nes gyvendamas Pakutuvėnuose aš turėdavau vienokią kasdienybę, o būdamas Kretingos klebonu turiu visai kitokią.

Kiekviena diena, net ir esant stabiliam maldos laikui, yra skirtinga. Broliu pranciškonu mane padaro maldos gyvenimas. Skaitant „Šv. Pranciškaus žiedelius“ mane labai sužavėjo, kad Pranciškaus broliai buvo maldos žmonės ir kovojo maldos kovą. Aš irgi noriu tą daryti.

– Ar pašaukimas jūsų neapribojo, neprivertė atsisakyti talentų ir pomėgių?

– Būdamas moksleivis mėgdavau piešti, bet paskutinėse klasėse atėjo krizė ­– nebesugalvodavau siužetų. Tačiau vėliau, jau būnant broliu, Dievas šį talentą išskleidė per ikonografiją.

Būdami paaugliai su broliu mėgdavome groti, eidavome į kultūros namus prašyti instrumentų, svajodavome apie muzikos grupę, koncertavimą, kurdavome vaizdo klipus.

Tą pomėgį muzikai turiu ir dabar, dažnai per Youtube žiūriu, kaip groja gitaristai, ir man net skanu klausytis geros muzikos. Šį talentą ypač dažnai galėdavau panaudoti gyvendamas Pakutuvėnuose, kai su broliais susikraudavome aparatūrą ir važiuodavome į evangelizacines misijas kultūros centruose. Grojimas šlovinimo grupėje man buvo tikras svajonės išsipildymas, tik kitokiu būdu ir daug įdomiau, negu galėjau įsivaizduoti.

Asmeninio albumo nuotr./Antanas Blužas
Asmeninio albumo nuotr./Antanas Blužas

– Ar galite tvirtai pasakyti, kad būdamas pranciškonu esate laimingas?

– Žinoma, esu. Laimė nebūtinai reiškia, kad visada bus lengva, nes kartais mes painiojame laimę su lengvu gyvenimu. Laimė – tai gyvenimo prasmės, tiesos, krypties turėjimas. Aš visa tai turiu. Turiu ir prasmę, ir kryptį, ir tiesą per Jėzų Kristų ir tai daro mane laimingą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką