Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 6d. 15:53

Kaip įsidarbinti po 50-ies: dažniausias atsakymas – „mes jums paskambinsime“

„Labai praverčia kompetencijos iš ankstesnio darbo: galiu patarti dėl maisto produktų ir galimų alerginių reakcijų“, –akušerijai atiduotų metų slėpti nė nemano Vilhelmina Eidukynienė 
Asmeninio archyvo nuotr. / „Labai praverčia kompetencijos iš ankstesnio darbo: galiu patarti dėl maisto produktų ir galimų alerginių reakcijų“, –akušerijai atiduotų metų slėpti nė nemano Vilhelmina Eidukynienė 

„Dėmesys detalėms kuria pridėtinę vertę, tik jomis ir parodome žmogui, kad dėl jo stengiamės, kad jis mums rūpi“, – įsitikinusi anksčiau naujagimiais ir gimdyvėmis besirūpinusi akušerė Vilhelmina Eidukynienė (68 m.). Penkiasdešimties gyvenimo kryptį pakeitusi ir dirbti pardavėja nusprendusi pašnekovė, daugeliui iki šiol – lyg neįminta mįslė. Tačiau, kaip sako ji pati, „kodėl turėčiau prašyti išmaldos ir laukti kompensacijos už butą, kai galiu užsidirbti pati?“

Vilhelmina neslepia, atrasti save 50-ies, gerokai sunkiau.

„Išsiuntus gyvenimo aprašymą, nuolat išgirsti: „Ačiū, mes jums paskambinsime“. Ir viskas. Bet skambučio taip ir nėra. Laimei, „Maximoje“ niekas neklausė, kiek man metų! Čia sukaupta patirtis privalumas, ne minusas. Šioje įmonėje dirba žmonės, įgiję įvairios patirties, ir būtent ji leidžia pasirūpinti pirkėjais geriau ir dėmesingiau",- įsitikinusi moteris.

Verkti nežada

„Kas dirbs, jei visi verksime?“, – savo išmintimi ir stiprybe nuginkluoja šiandien Kaune, Pramonės prospekte „Maxima XXX“ parduotuvėje pirkėjus aptarnaujanti V. Eidukynienė.

Dėl alergijos cheminėms medžiagoms baltą chalatą nusivilkti turėjusi moteris karjeros posūkio nedramatizuoja. Priešingai, į parduotuvę užsukančių žmonių neeiline pardavėja praminta Vilhelmina didžiuojasi galinti šiuos aptarnauti.

„Anądien paprašė manęs viena ponia, matyt, į gamtą susiruošusi, supjaustyti mėsos vyniotinį riekelėmis. Nepriklausė man, bet negi sunku? Supjausčiau, dar ir pomidoriuku su petražolės lapeliu papuošiau. Ji nusišypsojo. Štai kas mane šiame darbe „veža“, – daugelio primirštu žmogiškumu ir paslaugumu spinduliuoja pakaitomis kulinarijos ir desertų skyriuose dirbanti pardavėja.

Asmeninio archyvo nuotr./„Kiekvienam pirkėjui atiduodu daug savęs, bet ir iš jų ne mažiau gaunu“, – apie bendravimo malonumą kalbėjo iš Kėdainių kilusi Vilhelmina
Asmeninio archyvo nuotr./„Kiekvienam pirkėjui atiduodu daug savęs, bet ir iš jų ne mažiau gaunu“, – apie bendravimo malonumą kalbėjo iš Kėdainių kilusi Vilhelmina

Švelnumas ir dėmesingumas aplinkiniams, akivaizdu, – jūsų prigimtyje, ne veltui buvote išrinkta klientų mėnesio heroje „Maximos“ organizuotoje kampanijoje. Smalsu, ar pati sulaukiate iš pirkėjų atgalinio ryšio?

– Bendrauti su žmonėmis man išties labai patinka. Esu įvertinta už paslaugumą ir dėmesingumą detalėms. Taip pat žinau, kad geras žodis skatina žmonių atvirumą, jį išgirdę žmonės atsiveria.

Kaskart, žiūrėdama pirkėjui į akis, stengiuosi jį pažinti, o dažnai ir matau, kur link krypsta jo žvilgsnis, taigi, ir esamus norus numanau - žvilgsnis parodo, ko žmogus dairosi: sotesnių ar lengvesnių mišrainių.

Ties kuria akys nusišypso, tos jam ir reikia, o jei nereikia, išlieka abejingas. Atidžiam pardavėjui ir pirkėjo žvilgsnis - iškalbingas informacijos šaltinis. O malonų ir nuoširdų bendravimą žmonės labai greitai pastebi ir vėl sugrįžta, net, jei tu ir eilinė pardavėja.

Pirkėjo žvilgsnis atidžiam pardavėjui pasako, ko jam reikia.

Matyt, tai ir yra raktas į jums mojančių pirkėjų širdis?

– Mano darbe būtina įsiklausyti į žmogaus norus. Tam ir kalba nebūtina: su nebyliais susikalbu ženklais. Viena mano skyriuje nuolat apsiperkanti senutė yra pamokiusi mane, kaip pirštais apibūdinti žuvį, grybą, kalakutą ir vištą. Ji žiūri į mišraines, o aš jau suprantu, kokių ingredientų norėtų. Kuo daugiau ženklų žinau, tuo maloniau mums bendraujasi. Dažnai mane aplanko ir tamsesnio gymio pirkėjai.

Vienas vyrukas iš Venesuelos apsipirkinėdamas visad ranka pamoja, kitas su savo žmona ir dviejų savaičių sūnumi Mykolu-Antonio supažindinęs yra. Bendravimas su žmonėmis – didžiausia dovana šiame darbe. Kartais pakanka pamoti šalia esančiai pirkėjo atžalai ranka ar pagirti jo kepurytę, o kiek laimės iš to gimsta.

Asmeninio archyvo nuotr./ „Eiti rytais į darbą, šalia jausti palaikantį kolektyvą, girdėti mažybiniu vardu besikreipiančią vadovę. Man tai yra laimė“, – sako V.Eidukynienė
Asmeninio archyvo nuotr./ „Eiti rytais į darbą, šalia jausti palaikantį kolektyvą, girdėti mažybiniu vardu besikreipiančią vadovę. Man tai yra laimė“, – sako V.Eidukynienė

Akušerės kompetencijos pasitarnauja ir šiandien

Kaip jaučiatės, darbe nuolat bendraudama su nepažįstamais žmonėmis?

– Nebijau jų užkalbinti, pasiteirauti, pasiūlyti. Kartą nugirdau naujagimį dar savo pienu maitinančios moters ir jos vyro pokalbį. Ši svarstė, ar galėtų valgyti mišrainės, ar nebūtų vaikui dieglių?

Išdrįsau įsiterpti, pasisakiau, jog esu dirbusi su naujagimiais, pasisiūliau patarti. Po kurio laiko jos vyras grįžo pirkti tos pačios rūšies mišrainės: žmonai pasirinkimas tiko.

Kaskart siūlydama kažką atsižvelgiu į žmogaus norus ir galimybes. Vieni alergiški, kiti netoleruojantys laktozės ir pan. Išmanant gausų prekių asortimentą patarti nėra sunku, juolab, kad ir kolegės pasiryžusios pagelbėti, jei pati kažko nežinau, visad galima jų paklausti. Gurmaniškų atradimų esu padariusi ir pati.

Kartą pasišildžiau pusryčiams rytietiškų salotų su makaronais. Jos atsiskleidė visai kitu skoniu. Visa virtuvė taip nuostabiai kvepėjo. Dabar ir pirkėjams siūlau palyginimui paragauti jų šaltų ir šiltų. Kai kas susigundo, pamėgina ir patikina, kad šiltos išties skaniau.

Minėjote, kad po darbo akušere jūsų gyvenimas smarkiai keitėsi. Ar nebuvo sunku darbintis naujoje sferoje?

– Taip, mano gyvenimas kardinaliai keitėsi, tačiau nereikia savęs tapatinti su savo profesija. Gyvenimui keičiantis būtina ir mums keistis.

Aštuonerius metus pradirbau akušere, tuomet keičiau gyvenamąją vietą. Naujoje tokio pat darbo neberadau, kurį laiką dirbau stomatologo padėjėja. Bet prasidėjus alergijoms nuo chemikalų, teko atsisveikinti su baltu chalatu.

Visą tą laiką jutau stiprią paramą jutau iš savo vaikų (vyras seniai miręs, gyvenu viena). Bet iššūkiai mums reikalingi: jie suteikia pilnatvės ir džiaugsmo.

Žinoma, būna, užlipa kažkas ant „mazoliuko“ (pirkėjas ką nors nemalonaus pasako), bet atsidūsti, apsisuki ir vėl eini. Nesureikšminu tokių dalykų, žinau, kur dirbti ėjau. Bet šiame darbe už vieną nuoskaudą dešimt gerų emocijų gaunu, ir mane tai „veža“.

Asmeninio archyvo nuotr./„Kiekvienam pirkėjui atiduodu daug savęs, bet ir iš jų ne mažiau gaunu“, – apie bendravimo malonumą kalbėjo iš Kėdainių kilusi Vilhelmina
Asmeninio archyvo nuotr./„Kiekvienam pirkėjui atiduodu daug savęs, bet ir iš jų ne mažiau gaunu“, – apie bendravimo malonumą kalbėjo iš Kėdainių kilusi Vilhelmina

Atradusi save antrąkart

Daliai visuomenės patogiau tvirtinti, kad neranda darbo pagal įsigytą išsilavinimą. Bet ne jums?

– Kodėl turėčiau prašyti išmaldos? Aš noriu dirbti, realizuoti save, bendrauti su žmonėmis. Man malonu būti naudingai. Žinoma, galėčiau ir aš prašyti kompensacijos už butą: pensija nėra didelė. Bet kol galiu būti naudinga, dirbu ir džiaugiuosi, „Maximoje“ jaučiuosi atradusi save. Kadangi jaučiu malonumą bendraudama su žmonėmis, pardavėjos darbas man atrodo natūralus pasirinkimas.

Tik štai pradžia nebuvo lengva. Kai tau 50, išsiuntus gyvenimo aprašymą, nuolat išgirsti: „Ačiū, mes jums paskambinsime“. Ir viskas. Bet skambučio taip ir nėra. Laimei, „Maximoje“ niekas neklausė, kiek man metų! Čia sukaupta patirtis privalumas, ne minusas. Ir be manęs šioje parduotuvėje daug žmonių, anksčiau ėjusių atsakingas pareigas, o šiandien aptarnauja kitus. Gyvenimo patirtis ir komunikabilumas jiems leidžia tuo užsiimti.

Minėjote, kad susikalbate su ispanakalbiais, angliakalbiais, ukraniečiais. Jūs poliglotė?

– Kadangi gyvenau Kėdainiuose, Radvilų mieste, lenkiškai kalbu gana gerai. Man ši kalba kažkuo panaši į rusų ir ukrainiečių, tad vertėjo ir darbe nereikia. O pirkėjai ne menkai nustemba suvokę, kad aš juos suprantu.

Jei atėjusio žmogaus žvilgsnis bėgioja po vitriną, tada ir pašnekinu, gal jis kažko nemato ar neranda.

Kaip atgaunate jėgas po darbų?

– Aš labai gerai pailsiu vairuodama, galiu pasigirti 43 metų patirtimi prie vairo. Prisimenu, vairuoti norėjau taip, kad net rankos drebėjo. Tai – vienas iš mano malonumų.

Bet mėgstu ir vakarais melodramą įsijungti, girdėti pozityvų foną, tai padeda su giedra nuotaika užmigti ir pabusti. Per laisvadienius džiaugiuosi gamta, dirbu sode. Mane tai motyvuoja ir atpalaiduoja. Kaip ir darbas su žeme. Labai sveika jausti tvirtą pagrindą po kojomis.

Visi turėtume vaikščioti, o ne padebesiais skraidyti. Dažnai sau kartoju: tu gali, tu privalai, tu tikrai gali. Mėgstu tai ir savo anūkams priminti. Būtina vaikus drąsinti ir būti šalia, kol jie bandys. Kartais galvoju, kad žmonių galimybės beribės, tik jie per daug bijo.

Ką jums reiškia dirbti viename didžiausių Kauno prekybos centrų?

– Eiti rytais į darbą, šalia jausti palaikantį kolektyvą, girdėti mažybiniu vardu besikreipiančią vadovę. Man tai yra laimė. Kaip ir tai, kad dar yra sveikatos dirbti.

Remiamas turinys
Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:01
00:53
00:54

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką