Ir babytė gaudavo savo rajoninį laikraštį. Tėtė, jį duodamas babytei, kažkodėl sakydavo: „Prašom ponia, jūsų pletkininkas atkeliavo.“
Ir babytė, su palaima veide, pirmiausia atsiversdavo paskutinį laikraščio puslapį. Ji pradėdavo jį skaityti nuo pabaigos. Nuo... nekrologų.
Ilgiausiai ties jais apsistodavo. Burbuliuodavo panosėje, lankstydavo pirštus ir kažką skaičiuodavo. Tėtis juokdavosi, kad jis laikraštį savo motinai užsakė tam, kad ta sužinotų apie jai visai nepažįstamų žmonių mirtį. O šitoji pakinkuodavo galvą ir pasakydavo, kad jis per jaunas ją suprasti. Nors aš ir už tėtį buvau jaunesnė, bet irgi labai norėjau sužinoti kodėl ji taip daro. Kodėl laikraštį skaito nuo galo ir skaito apie tai, kas tikrai jos neturėtų dominti.
Ji atsakydavo, kad, kai užaugsiu, aš suprasiu. Užaugau – nesupratau. Pradėjau senti ir parėjo... Parėjo suvokimas, kam to babytei reikėjo.
Aš irgi pradėjau skaityti nekrologus. Atsargiai, kad niekas nematytų. Bet irgi burbuliuodama ir skaičiuodama metus. Man tapo svarbu sužinoti, kiek buvo metų žmogui, kuris mirė.
