Ir aš nežinau, kas atsitiko, bet ilgai dėkingai kračiusi daktaro ranką pasilenkiau ir pabučiavau tuos plonus stebuklingus pirščiukus. Gink Dieve, to nebuvau sugalvojusi iš anksto. Na, kad, kai jis mane pagydys, aš jam išbučiuosiu rankas. Tiesiog spontaniškai. Ir pasimetėm abu. Jis išraudo ir pasijuto nepatogiai, o aš dar nepatogiau, kad jis taip pasijuto. O tada pasakiau kvailystę, kad aš pajuokavau. Jis apsimetė, kad tai pateisino situaciją, nors supratau, kad tai visiška nesąmonė.
Graužiau savo sąžinės likučius, mindžiau juos medinėm klumpėm ir ieškojau atsakymo, kas čia įvyko.
