Sekite 15min Google
Į „Metų senjoro“ rinkimus Vitalija Teresa Jonušienė pateko visai netikėtai. Ją dalyvauti paragino Neringos socialinių paslaugų centro darbuotoja Elena Tarvainienė. „Aš labai abejojau, bet ji sako: „Vis tiek pabandyti galite“, – prisimena pašnekovė. Tuomet ji dar nežinojo, kad sulauks tokio didelio palaikymo.
„Aš nesitikėjau. Man atrodė, kad šokantys ir dainuojantys žmonės yra labiau matomi“, – sako Vitalija. Tačiau jos pačios gyvenimo istorija įrodo, kad reikšmingus darbus galima nuveikti ir tyliai, kasdien saugant žmonių atmintį, istoriją bei kultūrą.
Iš Vilniaus – į Nidos istoriją
1971 metais Vitalija paliko Vilnių ir išvyko gyventi į Nidą. Tuomet ji dar nežinojo, kad šis sprendimas nulems didžiąją jos gyvenimo dalį. Nida buvo kitokia – ramesnė, apsupta daugiau gamtos.
„Man ta Nida labiau patiko nei dabartinė. Buvo daug gamtos, ir tas man buvo labai svarbu. Ta romantiškoji Neringa išliko visam gyvenimui“, – pasakoja ji.
Nidoje Vitalija 25 metus dirbo istorijos mokytoja. Vėliau jos profesinis kelias pasuko į kultūrą ir muziejininkystę. 1995 metais ji tapo besikūrusio Thomo Manno kultūros centro vadove, o kartu rūpinosi ir rašytojo muziejumi.
Ilgus metus jos darbas buvo susijęs su Nidos kultūriniu gyvenimu ir Thomo Manno festivalio puoselėjimu. Šiandien ji tebėra muziejaus veikloje, veda ekskursijas apie rašytoją ir pamario krašto istoriją, taip pat rūpinasi vyro, tautodailininko Eduardo Jonušo, kūrybiniu palikimu.
Istorijos lūžyje
Svarbi Vitalijos gyvenimo dalis buvo ir Sąjūdžio veikla. Kartu su vyru ji prisidėjo organizuojant pirmąjį mitingą Neringoje, dalyvavo Sąjūdžio suvažiavime, buvo išrinkta Sąjūdžio Seimo nare. Šį laikotarpį ji prisimena kaip didžiulio džiaugsmo metą – Lietuvai atkuriant nepriklausomybę.
Sausio 13-osios įvykiai šeimai tapo ypač skaudžiu išgyvenimu. Jos vyras ir sūnus išvyko į Vilnių, prie televizijos bokšto, o Vitalija su dukra liko Nidoje. „Mes nežinojom, ar jie gyvi, ar negyvi“, – prisimena ji.
Smagiausia – nuveikti ką nors naudingo
Per gyvenimą buvo ir sunkių patirčių, ir akimirkų, kai jos bei vyro pastangos ne iš karto sulaukdavo supratimo. Tačiau Vitalija sako, kad tiesiog gyveno taip, kaip atrodė teisinga. Jai svarbu išlikti smalsiai ir jausti, kad jos darbas kam nors naudingas.
Paklausta, kas skatina eiti pirmyn, ji atsako: „Jeigu prarasčiau žingeidumą, turbūt jau žiūrėčiau iš dangaus į žemę. Turiu didelį džiaugsmą, jeigu galiu ką nors nuveikti naudingo.“
Galbūt būtent šis noras pažinti ir prasmingai veikti geriausiai apibūdina Vitalijos kelią – nuo istorijos pamokų Nidos mokykloje iki ilgamečio darbo, padėjusio išsaugoti Kuršių nerijos kultūrinę atmintį.
Pastebėkime tuos, kurie įkvepia
„Metų senjoro 2026“ rinkimai – ne vien konkursas. Tai kvietimas pastebėti šalia esančius žmones ir viešai jiems padėkoti. Kartais senjorui gali atrodyti, kad jo kasdieniai darbai nėra kuo nors ypatingi, tačiau rūpestis bendruomene, perduodamos žinios, savanorystė, kūryba ar gyvenimo džiaugsmas kitiems gali tapti stipriu įkvėpimu. Jeigu jūsų aplinkoje yra žmogus, kurio istoriją turėtų išgirsti visa Lietuva, registruokite jį „Metų senjoro 2026“ rinkimuose.
Registracijos nuoroda: https://www.15min.lt/media/konkursas/metu-senjoru-rinkimai
