Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 6d. 19:00

VU profesorė – apie iššūkius pensijoje: „Yra žmonių, kurie nenori prižiūrėti anūkų, ir tai visai normalu“

Pensininkų pora
123RF.com nuotr. / Pensininkų pora

Nors kai kuriose valstybėse išėjimas į pensiją sutinkamas kaip „aukso amžius“, Lietuvoje šis gyvenimo etapas neretai priimamas skausmingai – pastebima, jog senyvo amžiaus žmonės yra viena pagrindinių rizikos grupių, patiriančių psichologinių problemų.

15min GYVENIMAS interviu su Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesore, dr. Laima Bulotaite apie tai, kokie sunkumai lydi išėjus į pensiją, kas nulemia senyviems žmonėms priskiriamus stereotipus bei ko reikia, kad senatvę pasitiktume ir išgyventume laimingi.

– Ar išskirtumėte, su kokiais iššūkiais susiduria žmonės senstant?

– Iš tikrųjų tų iššūkių, su kuriais susiduriama senstant, yra labai daug.

Vienas pagrindinių yra pasirengimas pensijai, susijęs su pajamų sumažėjimu ir statuso pasikeitimu. Pavyzdžiui, jei buvai vadovaujantis darbuotojas, kurio kiti klausė, staiga tampi tik pensininku. Jei nebūni apgalvojęs, ką toliau veiksi gyvenime, gali būti labai sunku.

Asmeninio archyvo nuotr./Dr. Laima Bulotaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Dr. Laima Bulotaitė

Kitas dalykas, ne paslaptis, kad su amžiumi prastėja sveikata. Nemažai žmonių susiduria su įvairiomis ligomis, prie kurių vėlgi reikia prisitaikyti. Senstant organizmas nusidėvi, todėl žmogaus mobilumas, gebėjimas greitai atlikti visokius veiksmus – silpnėja. Ir net jeigu darbe, pavyzdžiui, dirbant protinį darbą, tai neišryškėja, – praleidžiant daugiau laiko namuose, vis labiau pastebima, jog tų fizinių jėgų yra mažiau.

Be to, prisideda ir netektys. Žinome, kad Lietuvos gyventojų trukmė yra viena mažiausių Europoje, tad natūralu, jog nuo 65 metų amžiaus vis dažniau susiduriama su artimųjų netektimis. Jeigu žmogus tam visiškai nepasirengęs, negalvojo apie tai – išgyventi artimojo mirtį būna sudėtinga.

– O kokie psichologiniai potyriai įprastai lydi šiuos iššūkius?

– Na, žmonės gali jaustis nelaimingi, niekam nereikalingi, neįvertinti. Žinoma, ne visi: reikia pasidžiaugti, kad vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių randa tą gyvenimo prasmę ir susikuria naujus tikslus.

Prieš pusę amžiaus žmonės pensijoje išgyvendavo 10–15 metų. Dabar pensijoje išgyvenama kad ir tris dešimtmečius.

Bet, aišku, pagal statistiką, išėjus į pensiją, neretai pasireiškia nerimas, liūdesys, netgi depresija, kuri, beje, yra dažna pensinio amžiaus žmonių palydovė.

Deja, kai kurie pensinio amžiaus žmonės, patirdami sunkumus, pradeda piktnaudžiauti vaistais, tam tikra dalis – alkoholiu.

– Taigi jūs teigiate, jog pagrindinis dalykas, trukdantis pasitikti senatvę pozityviems, yra psichologinis nepasiruošimas?

– Taip. Ir nors dažnai nuogąstaujama, kad Lietuvoje maži pensijų fondai, ne vien piniguose yra laimė.

Tų psichologinių sunkumų priežastys dažniausiai yra susijusios su tuo, kad pensiniame amžiuje atsiranda labai daug laiko. Juk nėra taip, kaip prieš penkiasdešimt metų, kada žmonės pensijoje išgyvendavo 10–15 metų. Dabar pensijoje išgyvenama kad ir tris dešimtmečius. Galbūt tas laikotarpis bus netgi ilgesnis, nei praleistas dirbant.

Tad jei būdamas darbingo amžiaus žmogus koncentruojasi tik į darbą, karjeros siekimą, neskiria laiko pomėgiams, hobiams, draugams, artimiesiems – senatvėje gali netikėtai susidurti su vienišumu. Iš to ir kyla tokie pasakymai, kaip „ir valstybei, ir aplinkiniams būtų geriau, jei numirčiau“ – neva niekam nerūpiu, esu nereikalingas. O tiesa yra ta, jog jausies reikalingas, jei pats būsi aktyvus ir kažkaip save įprasminsi.

– Kaip tą galima būtų padaryti?

– Labai gerai, jog dalis žmonių, artėjant pensijai, iš anksto tam pradeda ruoštis – atkuria senus ryšius, atranda naujų veiklų, tikslų. Pavyzdžiui, susidomi sodo darbais, maisto gamyba.

123RF.com nuotr./Senjorai
123RF.com nuotr./Senjorai

O dar geriau tiesiog visą gyvenimą skirti dėmesio savo pomėgiams, artimiesiems, lankytis įvairiuose būreliuose, užsiėmimuose, priklausyti kažkokioms bendruomenėms. Tada, atėjus pensijai, džiaugsies, jog turėsi daugiau laiko asmeniškai svarbiems dalykams, ir nereiks ieškoti, kuo čia užsiimti. Žinoma, naujų interesų galima atrasti ir išėjus į pensiją, bet tada būna sudėtingiau.

Beje, ką daro šiuo metu nemažai valstybių, tai padeda žmonėms nuo 55 metų amžiaus planuotis, kaip gyventi sulaukus pensijos. Juk jei tu apie tai galvosi ir tam ruošiesi, nepatirsi kažkokio siaubo, netikėtai „nukritusio ant galvos“. Būtų gerai tą pritaikyti ir Lietuvoje.

– O ar gali būti naudinga išėjus į pensiją pradėti daugiau remtis į šeimą, rūpintis anūkais?

– Taip. Iš tikrųjų, tyrimai rodo, kad senyvi žmonės, kurie daugiau laiko skiria anūkams, pasižymi geresne sveikata, jaučiasi labiau patenkinti gyvenimu, yra laimingesni, jaunatviškesni. Prisidėdamas prie anūkų auginimo, tu padedi ne tik jiems, bet taip pat ir savo vaikams – visa tai irgi suteikia prasmės.

Šiuo metu nemažai valstybių padeda žmonėms nuo 55 metų amžiaus planuotis, kaip gyventi sulaukus pensijos. Būtų gerai tą pritaikyti ir Lietuvoje.

Ne be reikalo senelių globos namai yra statomi šalia vaikų namų – ir vieni, ir kiti iš to gauna naudos. Būdami su vaikais, seni žmonės gali atsipalaiduoti, pagerėja jų nuotaika; tuo tarpu vaikams patinka, kai kažkas su jais ilgiau kalba, jų klausosi, neskuba ir turi daugiau laiko paaiškinti įvairius dalykus.

Tačiau nereikia manyti, kad dabar visiems senatvėje svarbu būti su vaikais – anaiptol. Yra žmonių, kurie nenori prižiūrėti savo anūkų, ir tai yra visiškai normalu.

123rf.com /Atostogaujanti močiutė su anūkais
123rf.com /Atostogaujanti močiutė su anūkais

Juk apskritai rūpinimasis vaikais reikalauja atsidavimo, gebėjimo juos mylėti, bendrauti su jais, tad jei nėra jaučiamas to poreikis, geriau atrasti kitų savęs įprasminimo būdų. Vaikai labai gerai pajaučia kitą žmogų ir greitai supras, kad jam buvimas su vaiku, – kančia ar prievolė. Tokiu atveju nei vienai pusei nebus naudos.

– Aptarkime stereotipus, būdingus senatvei. Pavyzdžiui, kodėl senatvėje žmonės tampa irzlesni, daug kas pradeda jiems neįtikti?

– Pagrindinė priežastis yra nepasiruošimas vaidmenų pokyčiams sulaukus senatvės. Pensinio amžiaus žmogus įprastai nebeturi tos finansinės, fizinės galios, kokią turėjo būdamas darbingo amžiaus, o dėl nesugebėjimo su tuo susitaikyti ir prasideda šios problemos.

Sakyčiau, jog dažniausiai senatvėje irzliais, „viskuo“ nepatenkintais tampa tie, kurie buvo įpratę vadovauti, prie kurių kiti prisitaikydavo, kurių kiti klausydavo, – bet atėjus pensijai nesugebėjo susitaikyti su tuo galios pokyčiu, atrasti sau naujo vaidmens.

Svarbu, kad jau nuo mažens vaikai bendrautų su senyvo amžiaus žmonėmis, suprastų ir pajustų jų sukauptos patirties svarbą ir naudą.

– Su kuo susiję tai, jog senatvėje paūmėja, išryškėja tos charakterio savybės, kuriomis žmogus pasižymėjo jaunystėje?

– Būdamas pensijoje žmogus ilgainiui praranda darbinius įgūdžius, įprastai sumažėja jo interesų ratas. Su šiais pokyčiais silpnėja ir tam tikros charakterio savybės, kurios atitinkamai iki tol „užmaskuodavo“ kitas.

Tad, pavyzdžiui, jei senatvėje žmogus tampa labiau egoistišku, tai nereiškia, kad jis netikėtai tokiu tapo – jis toks buvo visada, tiesiog anksčiau tam egoizmui nebuvo galimybių taip aiškiai skleistis. Kitaip tariant, skirtinguose gyvenimo fonuose paaštrėja skirtingos mūsų savybės.

Kitas dalykas, gali būti, jog namiškiai ar artimieji, žmogui išėjus į pensiją, tiesiog pradeda artimiau su juo bendrauti, kreipti daugiau dėmesio į jo charakterio savybes. Tada ir atrodo, kad, štai, žmogus kažkaip pasikeitė. Nors galbūt jis išliko tokiu pat, tačiau kiti iki tol nepastebėjo tam tikrų jo būdo savybių arba nesuteikė joms tiek reikšmės.

– Kodėl senatvėje žmonės vis daugiau kalba apie ankstyvą vaikystę, jaunystę, o rečiau – apie dabartį?

Su amžiumi, maždaug nuo 40 metų, apskritai pradedame vis dažniau prisiminti vaikystę, jaunystę, bet tai yra dėl to, kad žmones natūraliai vienija prisiminimai. Pavyzdžiui, susitinkame su draugais, aptariame kasdienybę ir prisimename tuos įsimintinesnius įvykius – iš mokyklos laikų, tam tikrų gyvenimo etapų.

Vida Press nuotr./Kryžiažodis
Vida Press nuotr./Kryžiažodis

Tuo tarpu senatvėje vis mažiau patiriame reikšmingų, ypatingų įvykių; kasdienybė tampa rutiniška ir dėl to nelabai fiksuojasi atmintyje – tai ir lemia, kad senyvi žmonės daug kalba apie vaikystę, jaunystę.

Aišku, neuromokslininkai pastebi ir tai, kad iš tikrųjų senatvėje atmintis pradeda veikti kiek kitaip, dėl ko dažnai išplaukia ankstyvos praeities įvykiai. Bet tai tikrai nėra kažkoks atminties sutrikimas.

– Jūs išskyrėte, kad sulaukus pensinio amžiaus labai svarbu atrasti interesų, išsikelti tikslų, kad žmogus jaustųsi laimingas. Ką dar patartumėte?

– Nors anksčiau buvo skatinama sulaukus senatvės ilsėtis – tai nebūtinai yra naudinga. Juk nuo ko galima ilsėtis dešimt, penkiolika metų ar dar daugiau? Tiesa yra ta, jog kuo žmogus aktyvesnis, tuo jo fizinė ir psichikos sveikata yra geresnė – taip pat ir senatvėje.

Yra pastebima, kad savanorystė arba tam tikri darbai, kurie nereikalauja spartos ar daug jėgų, gali tapti puikia veikla pensiniame amžiuje. Dirbdami pagal savo galimybes, lanksčiu grafiku, žmonės ne tik gali gauti papildomų pajamų, bet ir įprasminti save. Tai suteikia naudos ir visuomenei.

Nors anksčiau buvo skatinama sulaukus senatvės ilsėtis – tai nebūtinai yra naudinga. Juk nuo ko galima ilsėtis dešimt, penkiolika metų ar dar daugiau?

Žinoma, kalbant apie pensinio amžiaus žmonių socialinę integraciją, išties reikšmingas valstybės vaidmuo. Manau, jog labai svarbu, kad šiuo atveju būtų sudaromos palankios sąlygos senyvo amžiaus žmonių darbui, įsitraukimui į visuomeninę veiklą. Nes pensinio amžiaus žmonių daugėja, todėl valstybiniu mastu turime galvoti, kaip juos įtraukti į veiklas, kurios būtų jiems patiems, tuo pačiu ir visuomenei – naudingos.

– Kaip manote, ko labiausiai trūksta, kalbant apie valstybės suteikiamas sąlygas?

– Manau, kad visų pirma trūksta tinkamos infrastruktūros: atitinkamų transporto priemonių, viešųjų erdvių, patalpų išplanavimo, kad būtų kuo mažiau varžomas judėjimas.

Kitas dalykas, Vakarų valstybėse daug žmonių sako, kad atėjus pensijai prasideda jų „aukso amžius“, jie jaučiasi gerbiami, laisvi daryti ką nori. Ir tai ne vien dėl pinigų – kas, aišku, labai svarbu, – bet ir dėl požiūrio visuomenėje.

Paslaugos, skirtos pensinio amžiaus žmonėms, turėtų būti siūlomos, o dabar situacija tokia, kad patys žmonės turi ieškotis, kas čia jiems gali tikti.

Manau, kad mūsų šalyje vis dar trūksta programų, skirtų senyvo amžiaus žmonių socialinei integracijai, galimybių įsidarbinti ar savanoriauti – to tikrai turėtų būti daugiau.

Be to, problema ir ta, kad tu turi būti aktyvus, kad sužinotum apie valstybes suteikiamas galimybes. Neturėtų būti taip, kad paslaugos, skirtos pensinio amžiaus žmonėms, būtų sunkiai prieinamos – ta prasme, visa tai žmonėms turėtų būti siūloma, o dabar situacija tokia, kad patys žmonės turi ieškotis, kas čia jiems gali tikti.

123RF.com nuotr./Senjorai
123RF.com nuotr./Senjorai

– Kaip nebijoti artėjančios senatvės ir susitaikyti su jūsų minėtais senatviniais praradimais?

– Turime priimti senatvę kaip neišvengiamą gyvenimo etapą, natūralią jo eigos dalį. Būtent gyvenimo tėkmės suvokimas ir įsisąmoninimas gali sumažinti senatvės baimę.

Svarbu, kad jau nuo mažens vaikai bendrautų su senyvo amžiaus žmonėmis, suprastų ir pajustų jų sukauptos patirties svarbą ir naudą. Nereikia nuo vaikų slėpti ir problemų, su kuriomis susiduria seni žmonės, – sveikatos suprastėjimo, judesių sulėtėjimo ir pan. Augdami ir šalia matydami senus žmones, vaikai geriau pažins gyvenimo tėkmę.

Taip pat ir suaugus, naudinga dirbti kartu su įvairaus amžiaus žmonėmis. Aišku, svarbu ir neneigti to, kad pats pasensi – tai padės pasiruošti šiai gyvenimo eigos daliai. O pasiruošimas leis senatvę paversti naujų potyrių, naujų galimybių kupinu etapu, o ne varginančiu ir liūdnu pabaigos laukimu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

01:56
00:12
00:51

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką