Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 4d. 21:15

Williamas Powellas Frithas: tikslusis realybės piešėjas ir dvigubų žaidimų meistras

Williamо Powellо Frithо autoportretas
Vida Press nuotr. / Williamо Powellо Frithо autoportretas

Nesusipažinusiems su Anglijos istorija Viktorijos laikmetis gali atrodyti puritoniškas. Dorybė, skaistybė, švelnios žmonos, rūpestingi vyrai, kuklios mados: kur besi pirštu, ten pataikysi į kokį nors pamokomą pavyzdį.

Atrodo, vienintelis tos epochos nesusipratimas buvo Džekas Skerdikas. Plius vargšės jo aukos, kurios vertėsi prostitucija, o ne kurstė šeimos židinį. Dar galėtume pridėti Londono vyrus, nes be jų įgeidžių seniausia pasaulyje profesija būtų nunykusi. Na, o pabandę atsakyti į klausimą, ko tie vyrai nerimo, stipriai suabejosime visa Viktorijos amžiaus idile.

Williamas Powellas Frithas (1819–1909) labai pagelbėjo istorikams. Jis fiksavo savo metą nenuklysdamas į vaizduotės brūzgynus (taigi gana objektyviai), mėgo daugiafigūrius paveikslus, netingėjo tapyti. Jo įamžintos vietos, žmonės, anekdotai šiandien įgauna dokumentų vertę. Galėtume pridurti, kad Fritho gyvenimo būdas irgi šį tą pasako apie šią epochą. Tačiau pastaroji dalis rekomenduotina tik suaugusiesiems.

Vos sulaukęs Kristaus amžiaus Frithas gavo akademiko vardą, dar už poros metų tapo karalienės Viktorijos ir visos tautos numylėtiniu.

Kūrybinė Fritho biografija sklandi ir tvarkinga. Blaivaus proto vyras niekada nepretendavo į genijus, savo talentus vertino skeptiškai, bet ir neapsimetė vargšu. („Gerai žinau, kad niekada nebuvau ir jokiomis aplinkybėmis netapsiu didžiu dailininku, bet man sekasi.“)

Sėkmė jam išties pataikavo: vos sulaukęs Kristaus amžiaus Frithas gavo akademiko vardą, dar už poros metų tapo karalienės Viktorijos ir visos tautos numylėtiniu.

Vida Press nuotr./GELEŽINKELIO STOTIS. 1862
Vida Press nuotr./GELEŽINKELIO STOTIS. 1862

Tiesa, pirmas sandoris su karaliene truputį nudilgino dailininką. Mat vyras, lengva ranka pardavęs Jos Šviesybei paveikslą „Ramsgeito pajūris“, nepasirūpino autoriaus teisėmis. Tad nieko negalėjo pakeisti, kai po šalį pasklido tūkstančiai šio kūrinio graviūrų ir ėmė byrėti pinigai, kurie teko visiems, išskyrus mūsų akademiką. Tai buvo klaida, kurios Frithas nebekartojo.

Dėl kitų karališkųjų malonių jam irgi buvo daugiau vargo nei laimės. Ypač brangiai tapytojui kainavo drobė, 1865 m. monarchės užsakyta Velso princo ir danų princesės Aleksandros vestuvių proga. Net už ją pažadėti trys tūkstančiai anuometinių svarų sterlingų neatpirko košmaro, kuriam menininkas buvo pasmerktas. Paveikslui turėjo pozuoti minia tituluotų personų. Aikštingi, ambicingi, aptingę dvariškiai lankytis pas dailininką nepageidavo, turėjo savo nuomonę apie seansų trukmę ir meną, buvo nepagaunami, nepriviliojami, nesutramdomi. Dailininkas, iš pradžių mėginęs elgtis maloniai ir apeliuoti į sąžinę, ilgainiui ėmė žvėrėti: nepaklusnius pozuotojus gąsdino, kad bus priverstas informuoti karalienę apie sabotažą. Metus prasikankinęs prie paveikslo, Frithas visam gyvenimui įgijo įtakingų priešų. Beje, jo karjerai tai nekenkė.

Graviūros, raižytos iš dailininko paveikslų, virto privaloma Londono namų detale. Kiekviena nauja Fritho drobė tapdavo sensacija.

Graviūros, raižytos iš dailininko paveikslų, virto privaloma Londono namų detale. Kiekviena nauja Fritho drobė tapdavo sensacija. Prie kai kurių, rodomų viešose vietose, net teko statyti turėklus, kad euforijos apimta publika gabalais neišnešiotų paveikslų. Žiūrovų entuziazmą kurstė atpažinimo reakcija: matyta vieta, matytas veidas, gėlėmis apkaišyta skrybėlaitė, kokią vakar teko kiloti parduotuvėje už kampo.

Frithą galėjai kaltinti kuo nori, tik ne vaizduotės pertekliumi. Geležinkelio stotį jis tapė taip, kad niekam nekilo abejonė, jog tai Padingtono stotis. Žirgų lenktynėms įamžinti naudojosi Epsome darytomis nuotraukomis. Visi jo masinių scenų herojai buvo realūs žmonės: pradedant Oscaru Wilde’u, baigiant atsitiktiniu nepažįstamu veidu.

Vida Press nuotr./METINĖS RISTŪNŲ LENKTYNĖS EPSOME (DERBY DAY). 1856–1858
Vida Press nuotr./METINĖS RISTŪNŲ LENKTYNĖS EPSOME (DERBY DAY). 1856–1858

Frithas ne visada galynėjosi su fotografija, fiksuodamas gatvių scenas ar aukštuomenės pramogas. Kartais tapė rimtus vyrus ir gražias moteris... Kartais moralizavo: sugalvodavo kokį nors vizualų anekdotą, rodantį, kaip negerai būti godžiam ar lošti. Tapė tvarkingai, tradiciškai (nors yra palikęs labai gyvų didžiųjų paveikslų eskizų); vainojo prerafaelitus, o impresionizmą vadino „pavojingu pamišimu“. Žodžiu, turime visą komplektą dorybių, kurios leidžia spėti, kad Frithas buvo nuobodokas, rizikos bijantis tipas. Oi, kaip klystame…

Iš pažiūros dailininko gyvenimas buvo toks pat pavyzdinis, kaip tapyba. Namai, tarnai, puiki žmona Isabelle, dvylika vaikučių: po lygiai sūnų ir dukrų. Pastarieji vėliau mielai dalijosi atsiminimais ir pasakojo apie šeimos idilę: neva nebuvo atvejo, kad namie kas nors būtų pakėlęs balsą. Paradui vadovavo mama; tėvelis dieną tapydavo, o vakarais ilgam išeidavo pasivaikščioti.

Per tuos pasivaikščiojimus Frithas toli nenueidavo. Kirsdavo porą gatvelių ir atsidurdavo savo meilužės Mary Alford glėbyje. Su ja dailininkas susilaukė dar septynių vaikų. Tai byloja ne tik apie kontraceptinių priemonių nebuvimą, bet ir apie stiprų, ilgalaikį ryšį... Čia beveik galėtume išspausti ašarą: gaila apgautos Isabelle, gaila Mary, ypač paskaičius apie tai, koks baisus likimas Viktorijos laikais ištikdavo vienišas mamas ir pavainikius. Tačiau mūsų istorija veikiau melodramatiška nei tragiška.

Vida Press nuotr./ATSTUMTAS POETAS
Vida Press nuotr./ATSTUMTAS POETAS

Vieniša mamytė Mary su tuntu pametinukų nebuvo nei atskirta nuo bažnyčios, nei kentė kaimynų patyčias: gyveno su tolima giminaite, kuri padėjo prižiūrėti „vaikų darželį“, ir visai pakenčiamai vertėsi. Isabelle irgi nesikankino. Ji mėgo pavyduliauti, net bandė išardyti Fritho draugystę su palaidūnu Charlesu Dickensu (kad sutuoktinis nesektų blogu pavyzdžiu), bet visa tai buvo „profilaktika“ be jokio realaus pagrindo. Rimčiau dailininkas įkliuvo tik vieną sykį, kai žmona jį, neva išvykusį į Braitoną, sutiko Londone. Tačiau Frithas (beje, išties dažnai ir daug keliavęs) ir šiuokart kažkaip išsisuko. Apie jo dvejopą gyvenimą žinojo tik keli bičiuliai, bet jie tylėjo kaip žemė.

Neatsispirsime pagundai patikslinti, kas buvo tie paslapties sergėtojai. Žinoma, minėtasis Dickensas, ne blogesnis konspiratorius už Frithą, pats baiminęsis, kad nebūtų atskleisti jo santykiai su Ellen Ternan. Antras bičiulis, dailininkas, literatas ir dendis Thomas Wainewrightas, nieko nesibaimino. Pagarsėjo jis ne kūryba, o tuo, kad milžiniška suma apdraudė savo brolienės gyvybę ir pavaišino moteriškę strichninu; vėliau paaiškėjo, kad panašus likimas ištiko jo dėdę, uošvę, dar kažką. Trečias Fritho draugas Richardas Daddas, artimas nuo studijų metų, nudūrė tėvą: išgirdo balsą, kad šėtonas įgijo jo gimdytojo pavidalą, ir nutarė išvaduoti žmoniją...

Vida Press nuotr./GATVĖS ŠLAVĖJAS
Vida Press nuotr./GATVĖS ŠLAVĖJAS

Palyginti su bičiuliais, Frithas beveik galėjo pretenduoti į šventuosius. Vienintelė jo nuodėmė buvo amžinas melas, kartais įgaudavęs itin atgrasių formų. Pavyzdžiui, tą dieną, kai pasaulį išvydo Fritho ir Mary pirmagimis, visuomenei buvo pristatytas paveikslas „Su gimimo diena!“, kuriame autorius vaizdavo save, Isabelle, vaikučius – kaip jaukių namų ir darnios šeimos idealą...

Kita kalba, kad garbus akademikas ne prasčiau už Figaro laviravo tarp dviejų damų, stengdamasis nė vienos nenuskriausti. Isabelle taip ir nepavyko demaskuoti vyro; net prieš mirtį dailininkas jai prisiekė ištikimybę. Mary irgi buvo atlyginta: Frithas ją vedė praėjus lygiai dvylikai mėnesių po žmonos mirties, kai tik buvo galima nusisegti gedulo kaspiną. Ir juodu smagiai pagyveno dar kone trisdešimtį metų. Taigi vilkas buvo sotus ir patenkintas, avys sveikos, o tauriems Viktorijos laikų idealams Frithas atidavė duoklę paveikslais.

Temos: 1 Meistras
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką