– Lauko reklama formuoja viso miesto veidą, veikia mūsų sąmonę ir pasąmonę kartais labiau, nei matoma televizijoje. Taigi žmogui, kuris ja rūpinasi, tenka didelė atsakomybė.
– Per trylika darbo reklamoje metų pastebėjau į gera besikeičiantį žmonių skonį ir augančius jų estetinius poreikius. Vartojimo kultūra pasiekė tokį lygį, kai jų, šiuo atveju ir manęs, jau nebetenkina primityvi reklama. Todėl dažnai mūsų įmonės sukurti objektai tampa šiuolaikinio meno kūriniais. Pasaulio miestų, tarp jų ir Vilniaus, įvaizdį šiandien kuria tokie architektai, kaip Normanas Fosteris, Philippeʼas Starckas ar Patrickas Jouinas.
Paradoksas: aš ir pati per pastarąjį dešimtmetį pasidariau mažesnė, bet išrankesnė vartotoja nei anksčiau. Televizorius mūsų namuose beveik niekada neįjungiamas, išskyrus kai kurias sporto varžybas, ir atlieka labiau meno kūrinio ar dekoro elemento funkciją. Pavyzdžiui, ir manęs, ir mano vaikų niekada nepaveiks nesveikų maisto produktų reklama. Tačiau visada stabteliu prie išradingai sukurtų reklamos plakatų ir tų, kurie skelbia kokius nors miesto įvykius: spektaklius, parodas, koncertus, festivalius ir pan.
Neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti kompanijoje, kurios prioritetas nebūtų moralios reklamos principai. „JC Decaux“ jų paiso daugiau nei penkiasdešimt metų. Nuo tada, kai vienas keturiolikmetis prancūzų berniukas, vasarą dirbdamas tėvų batų krautuvėlėje Bovė mieste, nusprendė paspartinti verslą. Prekyba sunkiai judėjo, tad vaikas sumanė ant A5 formato lapų parašyti ir nupiešti reklaminių skelbimų ir išklijavo juos mūrinėse miesto transporto stotelėse. Jau nuo kitos dienos batų verslas tiesiog klestėjo, o meras stvėrėsi už galvos, kad reklamos akcija – nesankcionuota, ir rudenį tėvams teko sumokėti nemažai mokesčių. Taip gimė Jeano Claude’o Decaux reklamos verslo legenda. Būtent ši jautri paauglio istorija buvo viena iš svarbių priežasčių, nulėmusių renkantis naują darbą.
Gal jau esu užsigrūdinusi, gal ramaus (ne plėšraus!) pasitikėjimo savimi išmokau prieš tai vadovaudama kitoms įmonėms, tačiau natūralus elgesys, kai nesidraskai ir nenori pasirodyti kitokia, nei esi, visada gelbsti.
Kai prieš devynerius metus patekau į skelbto konkurso finalą ir jau skridau į pokalbį su kompanijos valdybos nariu Londone, jaučiausi kaip niekada rami. Neslėgė net mintis, kad pretenduoju dirbti vienoje didžiausių reklamos įmonių pasaulyje. Gal jau esu užsigrūdinusi, gal ramaus (ne plėšraus!) pasitikėjimo savimi išmokau prieš tai vadovaudama kitoms įmonėms, tačiau natūralus elgesys, kai nesidraskai ir nenori pasirodyti kitokia, nei esi, visada gelbsti. Nepavyks – na ir kas, neturiu, ką prarasti... Pasivaikščiosiu palei Bakingamo rūmus ir – namo. Tiesa, važiuodama iš oro uosto traukiniu dar atsiverčiau savo būsimos kalbos užrašus, tačiau tuoj pat įkišau juos į rankinę, nes pajutau, kad tai šiek tiek dirgina. Bendravimas su bosu prasidėjo nuo mano mandagaus atsiprašymo, kad tobulai nekalbu angliškai, o jis atsiprašė, kad tobulai nekalba lietuviškai, ir abu nusijuokėme. Pokalbis truko gerą valandą, bet apie darbą šnekėjome gal tik dešimt minučių, visą kitą laiką – apie gyvenimą. Būtent tokiomis akimirkomis ir supranti, kad baigti du su ekonomika susijusius aukštuosius (mano atveju – verslo administravimą ir tarptautinį verslą ir teisę) – per maža. Reikia tokio išsilavinimo, kuris tave darytų eruditą. Taigi šiandieninės mano šiuolaikinio meno studijos yra ir galimybė „persijungti“ į kitokią, skirtingą nuo verslo, aplinką, ir intelektinė nauda.
– Tavo karta buvo bene pirmoji, susidūrusi su labai ryškia emancipacijos banga: merginoms žiniasklaida ir sociumas primygtinai piršo karjeros, be kurios tarsi būtų nevisavertės, kultą.
– Su tuo susidūriau dar pirmaisiais studijų metais. Tačiau namie mačiau kitokį gyvenimą ir buvau auklėjama visai kitokiais pavyzdžiais: mama, pianistė ir akordeonininkė, Lvovo konservatorijos absolventė, atvyko į Kauną, ištekėjo už tėčio, kuris vėliau tapo didelės gamyklos direktoriumi, ir visą gyvenimą paskyrė (nedrįsčiau sakyti – paaukojo) šeimai – atsidėjo auklėti mane su aštuoneriais jaunesne seserimi Olga. Be to, gimdytojos pareiga buvo nuolat priimti ir užimti aukštas pareigas visuomenėje einančius svečius, palaikyti su jais pokalbį, domėtis, kas dedasi pasaulyje...
Tokia aplinka man darė didelę įtaką. Ypač senelis, į kurį lygiavosi visi šeimos nariai. Jis Kaune vadovavo stambiai metalo gamyklai, tačiau, skirtingai nuo kai kurių kitų sovietmečio įmonių vadovų, buvo aukštos moralės žmogus ir nemokėjo naudotis jokiomis nomenklatūros privilegijomis. Mes, aštuoni trijų kartų atstovai, gyvenome penkiasdešimties kvadratinių metrų dviejų kambarių bute. Kai valdžia gavo pramanytą skundą, kad turime didelį namą, o atvažiavusi patikrinti komisija pamatė realias generalinio direktoriaus gyvenimo sąlygas (aplinkui – vien skalbiniai, o kreida baltintos sienos mudviejų su pussesere aplaižytos, nes, matyt, organizmui trūko medžiagų), jau po kelių dienų šeimai skyrė erdvų keturių kambarių butą.
Moteriai būtina turėti savo finansų, kad jai neoru nuolat atsiskaityti vyrui.
Būdama paauglė supratau, kad nenorėčiau sekti šeimos moterų pėdomis ir atsidėti vien tik namams. Man kur kas įdomiau būdavo su tėčiu važinėti į visokius verslo susitikimus (Lietuvoje tuomet buvo pirmi laisvosios ekonomikos žingsniai) ir stebėti, kaip aptariamos ir pasirašomos verslo sutartys, kaip kuriami ir paleidžiami į rinką nauji produktai, nei klausytis mamos, kaip gaminami vienokie ar kitokie patiekalai ir serviruojamas stalas. Tačiau jos nepaisyti irgi negalėjau. Taigi emancipacija aplankė gana anksti ir sukėlė begalę prieštaravimų. Septyniolikmetė jau supratau, kad moteriai būtina turėti savo finansų, kad jai neoru nuolat atsiskaityti vyrui: štai vakar nusipirkau rankinę, šiandien – lūpų dažus, o rytoj norėčiau kvepalų, ateityje ketinu apsilankyti pas kosmetologę, užsirašyti į sporto klubą ir italų kalbos kursus. Tai daugiau nei žema!
– Vaiko akimis matei, kaip verslo pirmeiviai Lietuvoje susiduria su kriminaliniais elementais.
– Anksti nebebuvau vaikas. Šešiolikos baigiau vidurinę – eksternu, o jau septyniolikos pasiprašiau administratore į tėčio Aleksote atidarytą kavinę „Žaneta“, kurią išlaikėme trejus metus, kol atsirado kitų verslo prioritetų. Štai tada toje kavinėje ir susidūriau su „stogų“ reiškiniu: vieną dieną, nuo atidarymo praėjus gal mėnesiui, sulaukiau būrelio vaikinų. Išlipę iš dvejų durelių „Lincoln“, pareiškė: „Mes esame jūsų „stogas“, ir jūs privalėsite mokėti po tūkstantį dolerių kas mėnesį.“ Neišsigandau, nors toliau labai atvirai, be užuolankų, aiškino, kad, nesutikus mokėti, gali įvykti įvairių nelaimingų atsitikimų šeimos nariams, gali sudegti pastatas, automobiliai ir pan. Po akimirkos prisistatęs tėtis reikalo ėmėsi šaltai ir griežtai: liepė lygiai per dvi minutes apleisti patalpą, nes kitaip į darbą paleisiąs vinčesterį (kurio, žinoma, gyvenime nebuvo turėjęs ir šaudyti nemokėjo, o aš savo tėtį tą akimirką pamačiau kitomis akimis – kaip be galo drąsų vyrą).
Kitą dieną užsuko pats Kauno mafijos vadeiva Henrikas Daktaras, kažką pasikalbėjo su tėčiu, matyt, įsitikino, kad čia ne ta verslo rūšis, kur „greitai, lengvai ir daug“, ir galiausiai paliko mus ramybėje. Taigi mano lietuviškos ekonomikos supratimas prasidėjo nuo tokių pamokų. Jos ne išgąsdino, o leido dar labiau pajusti itin svarbų dalyką: kad ir kokios būtų aplinkybės, kad ir su kokiais reketininkais susidurtum, vis dėlto sąžiningo verslo principas visuomenėje veikia.
– Tiesa ar melas, kai žiniasklaida kai kurias vadoves ar šiaip karjeros siekiančias moteris tiesiog idealizuoja ir kuria iš jų tobulas herojes: kokios jos profesionalios lyderės, puikios žmonos, mamos, keliautojos, virtuvės meistrės, rašytojos, maratonų dalyvės...
– Toks moters pateikimas visuomenei primena muilo operas, kuriomis patiki, į kurias įsijaučia kiek siauresnio akiračio žmonės. Matyt, jiems reikia tokių superherojų, kad būtų į ką lygiuotis ir iš ko mokytis. Kita vertus, tie žiniasklaidos herojai nori patys atrodyti nepriekaištingi ir sukurti tobulo žmogaus legendą, nes yra įsitikinę, kad su sėkmės palytėtais visi nori bendrauti, nori prie jų šlietis. Ar tas tobulojo mitas padeda siekti gyvenimo aukštumų, sunku pasakyti. Jei ir taip, vadinasi, labai trumpai, nes idealizavimas gerokai prasilenkia su realybe ir paskui visi pamato, kad karalius nuogas. Juk nesi Dievas: jei tau lemta būti profesionaliai vadovei, komandos sielai, žiūrėk, šeimoje kyla nesklandumų, ima trupėti santykiai su mylimuoju, atsiranda rūpesčių dėl vaikų, o jei namie įsivyrauja harmonija, tada pajunti nepasitenkinimą tuo, ką darai profesinėje srityje. Nebijokime pripažinti: ir šeimoje, ir darbe mus nuolat lydi pakilimai ir nuopuoliai. Ir su vienais, ir su kitais turime mokėti susidoroti: atlaikyti sėkmės valandas nėra lengviau, nei kilti iš prarajos.
– Kartais nuversti kalnus siekiant profesinių aukštumų, atrodo, vieni niekai, palyginti su gyvenimo siunčiamais egzaminais šeimoje.
Sulaukusi dvidešimt vienų jaučiausi tokia brandi asmenybė, kad net nedvejojau, jog tikrai metas kurti šeimą.
– Prisimenu, man buvo aštuoniolika ir tėtis pavedė sutvarkyti kelių vilkikų, gabenančių autobusų „Ikarus“ padangas, muitinės dokumentus. Važiuoju su vairuotoju į muitinę ir jaučiuosi tokia protinga, tokia savimi pasitikinti ir patenkinta, nes aš tai galiu! O jau sulaukusi dvidešimt vienų jaučiausi tokia brandi asmenybė, kad net nedvejojau, jog tikrai metas kurti šeimą. Jeigu jau „išmuitinau“ tas padangas, tai susitvarkyti šeimyninį gyvenimą, atrodė, vieni niekai (kvatoja). Deja, deja... Net lyginti nederėtų.
Tekėjau iš meilės, iš didelio susižavėjimo, bet kai susidūriau, kad tarpusavio santykiams kartu kuriant namus reikia ir kantrybės, ir diplomatijos, ir pasiaukojimo, ir begalės kompromisų, nes, pavyzdžiui, skiriasi požiūriai į vaiko auklėjimą, pasaulis man nusidažė visai kitomis spalvomis, toli gražu ne rožinėmis. O nuėjusi į darbą (tuomet buvau draudimo kompanijos „Seesam Lietuva“ regiono vadovė), bendraudama verslo klausimais su aukšto rango pareigūnais, politikais, juk negalėjau atrodyti prislėgta ir nesusidorojanti su šeimos problemomis.
Pirmoji mano santuoka truko tik dvejus metus – netgi trumpiau, nei prancūzų rašytojo Frederico Beigbederio aprašoma meilė, kuri, anot autoriaus, paprastai trunka trejus metus, bet aš kalbu apie santuoką, ji gali būti ir trumpesnė (juokiasi). Tiesa, tada nebuvo juokinga: taip, su žmogumi, su kuriuo negera būti kartu, skiriesi, tačiau lieka neatsakyti klausimai, o kodėl gi man nepavyko, o kaipgi gyventi toliau, juolab kad pirmojoje santuokoje gimė sūnus Artūras. Tada aiškiai supratau, kodėl močiutė ir mama aukojo savo karjerą tik dėl šeimos. Tai, ką mama parsinešė iš konservatorijos, viskas liko tarp namų sienų; maža to, namie nebuvo pianino, tad svečius ji tegalėjo džiuginti tik akordeonu. O aš nenorėjau, kad paaugusiam sūnui tektų aiškinti: „Žinai, aukojau savo profesiją dėl tavęs, gyvenau su nemylimu vyru, kentėjau, kad tik šeima nesugriūtų...“ Tokiu atveju vaiko vietoje atsakyčiau: „Mama, bet aš neprašiau, kad tu taip darytum ir dabar jaustumeisi nelaiminga, niekam neįdomi – net sau...“ Ir tai būtų tiesa.
Jei tarp sutuoktinių nebelieka karštų diskusijų apie gyvenimą, jei drauge nebelankomos parodos, teatras, nebeinama į kiną, jei įsivyrauja nuostata „mes jau viską vienas kitam pasakėme“, dar baisiau, jei kiekvienas skirtinguose kambariuose po vakarienės žiūri televizorių, vadinasi, metas ištarti „sudie“.
– Nusivylimas santykiais neretai keičia požiūrį į pačią šeimą, atbaido nuo bet kokio šanso mėginti laimę dar kartą.
– O aš mėginau. Būdama arti trisdešimties ir trejus metus pažindama žmogų kaip puikų kolegą tikėjau, kad kartu galime būti laimingi. Mane vedė jau ne tiek emocijos, kiek protu labai pasvertas antrasis šansas, sutampančios vertybės, bendri pomėgiai, ypač keliauti. Mano šešiolikmečiam sūnui Artūrui gal ir nepatiktų ši frazė, tačiau turiu prisipažinti, kad pirmosios santuokos šiandien jau net nevadinčiau santuoka – labiau tai buvo mano dar vienas noras, tiesa, itin impulsyvus, dar viena ambicija įsitvirtinti ir įrodyti sau, kad sėkmės kūdikis galiu būti ne tik darbe, bet ir šeimoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kipre gyvenanti rašytoja Dalia Staponkutė: „Mišrioms šeimoms vertėtų pasirinkti gyventi trečią šalį“
Su antruoju sutuoktiniu mudu siejo bene esminis jausmas – norėjome turėti vaikų. Tačiau gyvenime gali planuoti ar kokiais nors skaičiavimais garantuoti būsimą verslą, numatyti kūrybinę sėkmę, o santykiai šeimoje yra pats nenuspėjamiausias ir pats netikėčiausias dalykas. Kai po dvejų metų gimė Aleksandras, pasaulį buvo apėmusi ekonomikos krizė, stojo vyro statybos verslas, o man nusišypsojo laimė dirbti perspektyvioje ir ekonomiškai stiprioje lauko reklamos kompanijoje „JC Decaux“ – mūsų šeimą ištiko krizė. Nuoširdžiai stengiausi sutuoktinį palaikyti, bet to buvo per maža. Galiausiai nusprendėme kurį laiką pagyventi atskirai. Aštuonis kartus jis išėjo ir grįžo. Tokią šeimos situaciją matė ir labai išgyveno paauglys sūnus, ir man dėl to taip pat buvo baisiai skaudu. Artūrą su patėviu siejo itin šilti santykiai.
Džiaugiuosi, kad antrasis vyras, priešingai nei Artūro tėtis, šiandien labai aktyviai dalyvauja auklėjant ir ugdant Aleksandrą: skiria jam kas antrą savaitgalį, rūpinasi būreliais, lanko tėvų susirinkimus mokykloje...
Gyvenimo pamokos mane išmokė labai svarbių dalykų – nieko nekaltinti ir nesmerkti.
Tos dvi gyvenimo pamokos mane išmokė labai svarbių dalykų – nieko nekaltinti ir nesmerkti. O veiksmingiausia terapija vaduojantis nuo skyrybų streso buvo kelionės – tiek verslo, tiek poilsinės ar pažintinės su abiem vaikais. Jos leido užsimiršti, paskęsti tarp begalės įspūdžių. Kaip kalnai ir slidės, kaip mano papildoma veikla: ėmiau mokytis prancūzų kalbos, pradėjau studijuoti meno istoriją, kur profesorė Raminta Jurėnaitė, be profesinių žinių, teikia nepakartojamos gyvenimo išminties. Pritariu jos genialiai frazei: „Vienos moterys senstančią veido odą gelbsti grožio salonuose, o kitos ją skaistina į galvą kimšdamos meno žinių.“
Kita mano bičiulė, fotomenininkė ir biologijos mokslų daktarė iš Minsko Aliona Adamčyk, rašydama daktaro darbą apie moterų senėjimo procesus priėjo mokslinę išvadą, kad dirbančios intelektinį darbą sensta lėčiau. Ir tai mane labai guodžia (šypsosi). O energijos šiandien teikia pastarųjų metų aistra – konkūras. Įsigijau kumelaitę, vardu Kaspija, ir būtinai bent tris kartus per savaitę šokinėju su ja per kliūtis ar tiesiog išlekiu su trenere pajodinėti gamtoje. Pievos, miškeliai, upeliai... Keliaudama automobiliu niekada jų nepastebėjau ir netikėjau, kad Lietuva gali būti panaši į Šveicarijos Alpes.
