Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 4d. 11:00

6 toksiškų tėvų tipai: elgiasi taip, kad trauma jaučiama ir vaikui suaugus

Tėvų konfliktas.
123RF.com nuotr. / Tėvų konfliktas.

Toksiškų tėvų vaikai paprastai kaltina save dėl prasto tėvų elgesio. Kai tokie vaikai užauga, niekur nedingsta jų atsakomybės ir kaltės jausmas. O juk iš tiesų problemos esmė ne jie, o tėvai. Kaip išgyventi su gimdytojais, kurie griauna jūsų gyvenimą?

Knygos „Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti gyvenimą“ („Vaga“, 2016) autorė, taip pat filosofijos daktarė ir psichoterapeutė Susan Forward teigia, kad toksiški tėvai traumuoja savo vaikus, elgiasi su jais šiurkščiai, žemina, kenkia. Ir ne tik fizinė žala jaučiama, bet ir emocinė. Jie taip elgiasi net tada, kai vaikai užauga.

1. Neklystantys tėvai

Tokie tėvai bet kokį vaiko nepaklusnumą, menkiausią individualumo pasireiškimą laiko išpuoliu prieš juos pačius, todėl ir ginasi. Jie užgaulioja ir žemina vaiką, menkina jo savivertę, prisidengdami kilnia misija – „grūdiname charakterį“.

Koks poveikis vaikui?

Vaikai paprastai tokius neklystančius tėvus laiko tobulybėmis. Jie tuoj pat įjungia psichologinę gynybą.

  • Neigimas. Vaikas susigalvoja kitą realybę, kurioje tėvai jį myli. Neigimas suteikia laikino palengvėjimo, kuris brangiai kainuoja: anksčiau ar vėliau tai perauga į emocinę krizę. Pavyzdys: „Iš tikrųjų mama mane ne įžeidinėja, o tobulina: ji atveria akis nemaloniai tiesai.“
  • Apvilta viltis. Vaikai visomis išgalėmis laikosi įsikibę mito apie tėvų tobulumą ir kaltina save dėl visų nelaimių. Pavyzdys: „Aš nevertas geresnio elgesio, mama ir tėtis nori man gero, o aš to nevertinu.“
  • Racionalizacija. Tai ieškojimas svarbių priežasčių, kurios paaiškintų dabartinę situaciją, kad vaikui būtų ne taip skaudu. Pavyzdys: „Mano tėvas mušė mane ne tam, kad man pakenktų, o kad suteiktų man gyvenimo pamoką.“

Ką daryti?

Įsisąmoninti, kad nėra jūsų kaltės, jei tėvai nuolat įžeidinėja ir žemina. Todėl stengtis ką nors įrodyti toksiškiems tėvams netgi nėra prasmės. Geras būdas išbristi iš tos situacijos – pažvelgti pašalinio žmogaus akimis. Tai leis suvokti, kad tėvai ne tokie jau ir neklystantys, kad jų elgesys nėra pateisinamas.

2. Neadekvatūs tėvai

Nustatyti toksiškumą ir adekvatumą tėvų, kurie nemuša ir negniuždo vaiko, gerokai sudėtingiau. Juk čia žalingas poveikis daromas ne veiksmu, o nieko nedarymu. Dažnai tokie tėvai patys elgiasi kaip bejėgiai ir neatsakingi vaikai. Jie verčia vaiką greičiau suaugti ir tenkinti jų poreikius.

Koks poveikis vaikui?

  • Vaikas tampa tėvais sau, savo broliams ir seserims, savo tėvui ir motinai. Jis neturi vaikystės. Pavyzdys: „Kaip tu gali eiti į lauką žaisti, kai tavo mama nespėja su skalbiniais ir vakarienės gaminimu?“
  • Toksiškų tėvų aukos jaučia kaltės ir nusivylimo jausmą, kai negali padaryti ko nors dėl šeimos gerovės. Pavyzdys: „Aš negaliu užmigdyti jaunesnės sesutės, ji visą laiką verkia. Aš blogas sūnus.“
  • Vaikui gali neišsivystyti emocijos dėl tėvų emocinio palaikymo stygiaus. Užaugęs jis turi problemų dėl savęs suvokimo, identiteto: kas jis, ko nori iš gyvenimo ir artimų santykių. Pavyzdys: „Įstojau į universitetą, bet manau, kad tai ne ta specialybė, kuri man patinka. Ir apskritai aš nežinau, kuo noriu būti.“

Ką daryti?

Buitis vaiko gyvenime neturi užimti daugiau laiko nei mokslai, žaidimai, pasivaikščiojimai, draugai. Toksiškiems tėvams tai sudėtinga įrodyti, bet įmanoma. Galima tėkšti faktus: „Aš blogiau mokysiuosi, jei nuolat vakarienę gaminsiu“, „Gydytojas man patarė daugiau laiko praleisti lauke ar užsiimti kokia sporto šaka.“

3. Kontroliuojantys tėvai

Kontrolė gali būti pateikta kaip atsargumas, rūpestis, apdairumas, tačiau esminis skirtumas – toksiški tėvai kontroliuodami rūpinasi tik savimi. Jie baiminasi būti nereikalingi, baiminasi, kad nervinsis dėl vaiko, todėl visomis išgalėmis daro viską, kad tik vaikas maksimaliai nuo jų priklausytų, jaustųsi bejėgis.

Toksiškų kontroliuojančių tėvų frazės:

  • „Aš darau tai tik dėl tavęs ir tavo gerovės“;
  • „Aš taip elgiuosi todėl, kad tave labai myliu“;
  • „Padaryk tai tuojau, nes kitaip nesikalbėsiu su tavimi“;
  • „Jei tu su draugais išvažiuosi, man padaugės žilų plaukų, gal net infarktas ištiks“;
  • „Jei taip pasielgsi, žinok, kad nebesi šios šeimos narys.“

Visos šios frazės reiškia viena: „Aš taip elgiuosi todėl, jog baimė tave prarasti tokia didelė, kad esu pasirengusi(-ęs) padaryti tave nelaimingą.“

Aš visuomet jaučiausi „purvina“ dėl to, ką vaikystėje man padarė tėvas. Nueiti į pirmąjį pasimatymą ryžausi sulaukusi 30-ies, kai buvau praėjusi jau kelis psichoterapijos kursus.

Tėvai-manipuliuotojai, kurie naudoja tokią užslėptą kontrolę, pasiekia savo tikslo ne tiesioginėmis priemonėmis – prašymais ar įsakymais, o tyliai, mandagiai įteigdami vaikui kaltės jausmą. Jie taip veikia vaiką, taip pateikia tą „nesavanaudišką“ pagalbą, kad vaiką ilgam traumuoja – išsivysto perdėtas pareigos tėvams jausmas.

Koks poveikis vaikui?

  • Toksiškų tėvų kontroliuojami vaikai užauga perdėtai nerimastingi ir bailūs. Jų troškimas būti aktyviems užmuštas, jie nenori tyrinėti pasaulio, nugalėti sunkumų. Pavyzdys: „Aš labai bijau keliauti automobiliu, nes mama nuolat tvirtino, kad tai pavojinga.“
  • Jei vaikas pamėgina ginčytis su tėvais, jiems nepaklusti, tai jam sukelia kaltės, išdavystės jausmą. Pavyzdys: „Aš tėvų neatsiklausęs likau nakvoti pas draugą, o ryte mamą išvežė į ligoninę. Niekada sau to neatleisiu, jei jai kas nors nutiks.“
  • Kai kurie tėvai itin mėgsta lyginti vaikus, sužadina tokią nesveiką piktumo ir pavydo atmosferą šeimoje. Pavyzdys: „Tavo sesuo protingesnė už tave. Su ja – jokio vargo. Ir į ką tu atsigimei?“
  • Vaikas nuolat jaučiasi neužtektinai geras, jis siekia įrodyti savo reikšmingumą. Pavyzdys: „Aš visuomet siekiau tapti panašiu į savo vyresnįjį brolį, netgi įstojau į mediciną, kaip jis, nors iš tiesų svajojau apie programavimą.“

Ką daryti?

Dingti iš kontrolės lauko, nesibaiminant visų galimų padarinių. Aišku, tai šantažas. Kai suvoksite, kad nesate tėvų dalis, reikšmingoji tąsa, liausitės nuo jų priklausę.

4. Geriantys tėvai

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Alkoholis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Alkoholis

Tėvai-alkoholikai dažniausiai neigia savo elgesio padarinius. Mama, kenčianti dėl sutuoktinio girtuoklysčių, nuolat jį teisina, suteikia n-tąją galimybę. Priežastis gerti jiems yra visuomet: dėl nenusisekusio gyvenimo, dėl nesupratingo viršininko, dėl blogų vaikų ir pan.

Vaikui tokie tėvai paprastai įteigia, kad purvinų skalbinių nėra reikalo nešti iš šeimos, todėl vaikas gyvena nuolat jausdamas įtampą ir baimę netyčia išduoti šeimą, atskleisti paslaptį.

Koks poveikis vaikui?

  • Alkoholikų vaikai dažnai užauga vienišiai. Jie nesugeba užmegzti bei kurti draugiškų ir artimų santykių, kenčia nuo savo pavydo ir įtarinėjimų. Pavyzdys: „Aš visada bijau, kad mylimas žmogus suteiks man skausmo, todėl išvis nemezgu rimtų santykių.“
  • Tokioje šeimoje vaikas gali užaugti hiperatsakingas ir nepasitikintis savimi. Pavyzdys: „Aš nuolat mamai padėdavau nurengti girtą tėvą. Man būdavo baisu, kad jis mirs, krimtausi, kad nieko negaliu padaryti.“
  • Dar viena tėvų toksiško elgesio apraiška – paverčia vaiką „nematomu“. Pavyzdys: „Mama mėgino auklėti tėvą, kad negertų, siuntė koduotis, ieškojo vaistų. O mes, vaikai, buvome palikti nuošaly, niekas ir neklausinėdavo, ar mes pavalgę, kaip sekėsi mokykloje, kuo domimės.“
  • Vaikai kenčia, jausdami kaltę. Pavyzdys: „Vaikystėje man nuolat kartojo: „Jeigu būtum gerai elgęsis, tėvas nebūtų prasigėręs.“

Remiantis statistika, kas ketvirtas vaikas iš alkoholikų šeimos pats tampa alkoholiku.

Ką daryti?

Neprisiimti atsakomybės dėl to, kad tėvai geria. Jei pavyks juos įtikinti, jog problema vis dėlto yra, turite galimybių, kad jie pagalvos apie gydymąsi. Bendraukite su darniomis šeimomis, neleiskite sau gyventi mintimis, kad visi suaugusieji yra vienodi.

5. Žeminantys tėvai

Tokie tėvai nuolat įžeidinėja ir kritikuoja vaiką, dažnai be jokio pagrindo, arba šaiposi iš jo. Tai gali būti sarkazmas, pajuokos, patyčios, įžeidžios pravardės, žeminimas, kuris neva rodo rūpestį vaiku: „Aš noriu padėti tau pasitaisyti“, „Reikia paruošti tave žiauriam gyvenimui.“ Tėvai gali paversti vaiką proceso bendrininku: „Jis gi supranta, kad visa tai tik juokai, mes pokštaujame.“

Kartais žeminimas susijęs su konkurencija. Tėvai jaučia, kad vaikas kelia jiems nemalonių jausmų, ir ima šį spausti: „Tu nepasieksi daugiau nei aš pasiekiau, pamatysi.“

Koks poveikis vaikui?

  • Toks elgesys sugriauna vaiko savivertę ir palieka gilių emocinių randų. Pavyzdys: „Aš ilgą laiką negalėjau patikėti, kad sugebu kai ką daugiau nei vien tik išnešti šiukšles, kaip kartodavo man tėvas. Nekenčiau savęs už tai.“
  • Tėvų-konkurentų vaikai moka už savo sielos ramybę savo pasiekimų sabotažu. Jie linkę nuvertinti savo realius gebėjimus. Pavyzdys: „Aš norėjau dalyvauti šokių konkurse, gerai pasiruošiau, tačiau taip ir nenuėjau. Mama visuomet sakė, kad man nepavyks taip gerai šokti, kaip jai.“
  • Tėvai įžeidinėjimų atakomis gali vaikui užkrauti nerealių lūkesčių. Būtent jis kenčia, kai tos iliuzijos dūžta. Pavyzdys: „Tėvas buvo tikras, kad tapsiu garsiu krepšininku. Kai mane vėl išmetė iš krepšinio būrelio (man nepatiko nei žaidimas, nei mėtyti į krepšį), jis dar ilgai mane vadino nevykėliu ir nieko nesugebančiu.“
  • Vaikų nesėkmės toksiškiems tėvams neretai net sukelia absurdiškus jausmus. Pavyzdys: „Aš nuolat girdėdavau: „Geriau tu nebūtum gimęs.“ Ir tai vien dėl to, kad matematikos olimpiadoje neužėmiau pirmosios vietos.“

Užaugę tokioje šeimoje vaikai dažnai būna linkę į savižudybę.

Ką daryti?

Raskite būdų neprisileisti įžeidinėjimų ir žeminimų, saugokitės, kad jie jūsų nežeistų. Kai vyksta pokalbis, neleiskite iniciatyvos perimti tėvams. Jei kalbėtis su tėvais sudėtinga, matote, kad jie įtraukia į tą juodą liūną, nepasiduokite manipuliacijoms, kad toksiški tėvai nepasiektų savo tikslų. Įsisąmoninkite: jūs neprivalote jiems nieko įrodyti. Nutraukite bendravimą dar toli iki to, kai imate jaustis nemaloniai.

6. Smurtaujantys tėvai

Fotolia nuotr./Emocinis smurtas
Fotolia nuotr./Emocinis smurtas

Tie tėvai, kurie vaikus auklėja naudodami smurtą, tikėtina, ir patys buvo taip auklėjami. Smurtas jiems yra vienintelė priemonė nepasitenkinimui, pykčiui išreikšti, susidoroti su užgriuvusiomis problemomis ir neigiamomis emocijomis.

Fizinis smurtas. Šio smurto šalininkai paprastai perkelia ant vaikų savo baimes, kompleksus arba nuoširdžiai tiki, kad vaiko mušimas pasitarnaus paties vaiko labui, jį užgrūdins, sustiprins. O tikrovėje viskas atvirkščiai: fizinės bausmės vaiką žeidžia stipriausiai visuose lygmenyse – mentaliniame, emociniame ir kūniškame.

Seksualinis smurtas. S. Forward incestą apibūdina kaip „emocinę griaunančią pamatinio pasitikėjimo tarp vaiko ir tėvų išdavystę, visiško išsigimimo aktą“. Mažosios aukos yra absoliučioje agresoriaus valdžioje, jos neturi kur eiti ar kreiptis pagalbos.

90 proc. vaikų, kurie patyrė seksualinį smurtą, niekam apie tai nepasakoja.

Koks poveikis vaikui?

  • Vaikas jaučia nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą, juk kreipimasis pagalbos gali atsigręžti prieš jį patį, tėvai vėl pyks ir baus. Pavyzdys: „Aš beveik iki pilnametystės niekam nepasakojau, kad mane muša mama. Nesakiau, nes žinojau: niekas nepatikės. Mėlynės ant mano rankų ir kojų buvo paaiškinamos kitaip – esu judrus vaikas, mėgstu lakstyti ir šokinėti.“
  • Vaikai pradeda savęs nekęsti, jų emocijos – nuolatinis pyktis ir fantazijos keršto tema. Pavyzdys: „Ilgai negalėjau sau pripažinti, bet vaikystėje tiesiog apie tai ir galvodavau, kaip naktį įslenku į tėvo kambarį ir jį uždusinu. Jis mušė mano mamą, jaunesniąją seserį. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau jį pasodino.“
  • Seksualinis smurtas ne visada apibūdinamas kaip kontaktas su vaiko kūnu, tačiau tai irgi žaloja vaiką. Vaikai jaučiasi kalti, jiems gėda, jie bijo kam nors pasipasakoti, kas vyksta. Pavyzdys: „Aš buvau pati tyliausia mokinė klasėje, nuolat baiminausi, kad į mokyklą iškvies mano tėvus ir paslaptis išaiškės. Jis nuolat mane gąsdindavo: vis kartojo, kad jeigu tai nutiks, aš pasisakysiu, visi manys, kad išsikrausčiau iš proto, ir mane uždarys į psichiatrinę.“
  • Vaikai skausmingus išgyvenimus laiko savyje, kad tik neiširtų šeima. Pavyzdys: „Aš mačiau, kaip stipriai mama myli patėvį. Kartą mėginau jai užsiminti, kad jis į mane žiūri ne kaip į podukrą, o kaip į suaugusią moterį. Tačiau ji apsiverkė, tad aš daugiau ir nesiryžau apie tai kalbėti.“
  • Žmogus, kuris vaikystėje patyrė smurtą, dažnai gyvena dvigubą gyvenimą. Jis pats sau atrodo baisus, atgrasus, tačiau vaidina sėkmingą, visavertę asmenybę. Jis nesugeba kurti normalių santykių, mano, kad nevertas meilės. Tai žaizda, kuri gyja labai lėtai. Pavyzdys: „Aš visuomet jaučiausi "purvina" dėl to, ką vaikystėje man padarė tėvas. Nueiti į pirmąjį pasimatymą ryžausi sulaukusi 30-ies, kai buvau praėjusi jau kelis psichoterapijos kursus.“

Ką daryti?

Vienintelis būdas išsigelbėti nuo smurtautojo – laikytis atstumo, bėgti. Neužsisklęsti savyje, kreiptis į gimines, draugus, kuriais galite pasitikėti, kreiptis į policiją, psichologus.

Kaip elgtis su toksiškais tėvais?

  1. Susitaikykite su šiuo faktu. Ir supraskite, kad pakeisti tėvus vargu ar galėsite. Tačiau save ir savo santykį su gyvenimu – taip.
  2. Atminkite, kad jų toksiškas elgesys – ne jūsų kaltė. Nesate atsakingas už tai, kaip jie elgiasi.
  3. Bendravimas su jais vargu ar taps kitoks, todėl jį paprasčiausiai apribokite. Pradėkite pokalbį iš anksto žinodami, kad jis gali baigtis jums nemalonia gaida.
  4. Jei esate priversti gyventi su tėvais, raskite galimybių „nuleisti garą“. Sportuokite. Rašykite dienoraštį, aprašykite ne tik blogus nutikimus, bet ir teigiamus momentus, kad save pastiprintumėte ir turėtumėte kuo pasidžiaugti. Skaitykite literatūrą apie toksiškus žmones.
  5. Neieškokite pateisinimo tėvų poelgiams. Jūsų gerovė – jūsų prioritetas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką