Apie tai ir dar daugiau „Profesionalus kalbų rašymas“ kalbėjosi su lektoriumi, retorikos ir sąmoningo kvėpavimo specialistu Donaldu Duškinu, išleidusiu knygą „Retorika. Retoterapija“, kurioje galima rasti atsakymų ir efektyvių patarimų, kaip išdrįsti kalbėti viešai, sudominti auditoriją ir išmokti tai daryti įtaigiai.
– Pakalbėkime apie progines kalbas. Kaip dažnai jums jas tenka sakyti? Ar esate pirmasis didelėje kompanijoje, kuris stoja sakyti tostą, o gal visai priešingai – profesiniai įpročiai švenčiant tyko kažkur kamputy?
– Progines kalbas sakau, kai yra proga. Tai gali būti gimtadienis, vestuvės, krikštynos ar pan. Visuomet vykdamas į progines šventes, žinau, kad yra gero tono ženklas – palinkėti „kaltininkui (-ams)“ kažką prasminga ir nuoširdaus. Tad „sulaukęs sveikinančiųjų eilėje savo eilės“ mielai pasakau tostą ar palinkėjimą. Beje, jau iš anksto būnu jį apgalvojęs, nes pasiruošimas – viena svarbiausių gero oratoriaus savybių.
– Gera, efektyvi proginė kalba/tostas – kokia/koks ji(s) turėtų būti?
– Bet koks kalbėjimas prieš auditoriją – tai gebėjimas papasakoti istoriją. Istorijos gali būti labai įvairios tematikos, bet svarbu prisiminti tai, kad visais laikais žmonėms patikdavo klausytis istorijų. Ne išimtis ir proginė kalba. Tai – trumpa istorija/palinkėjimas. Pageidautina, kad būtų aiški istorijos struktūra: pradžia, dėstymas, pabaiga. Kad dominuotų paprasti, daugeliui suprantami sakiniai ir žodžiai. Tokioje kalboje tinka vaizdingos metaforos ir alegorijos, gali būti šiek tiek švelnaus humoro (tik jokiais būdais ne apie politiką, religiją ar seksą, nes juokauti šiomis temomis yra rizikinga) ir šiek tiek emocijų, kurios išspaustų ašarų. Tik svarbu įsisąmoninti: ši kalba skirta kitiems, be jūsų dar bus kalbėtojų, tad ši jūsų istorija/palinkėjimas/tostas – turi būti kiek įmanoma trumpesnė. Vėlgi, norint pasakyti tokią trumpą, bet įsimintiną kalbą, reikia ruoštis.
– Koks oratorius turėtų būti, kad jo klausanti auditorija liktų sužavėta?
– Kalbai reikia pasiruošti iš anksto. Pageidautina savo kalboje panaudoti tam tikras detales, liečiančias tik tuos, kam kalba yra skirta (taip proginė istorija tampa labiau suasmeninta), atlikti prieš kalbą balso apšilimo pratimus (jei leidžia galimybės), būti pozityviam ir savimi pasitikinčiam, panaudoti savo kūno kalbą – gestus, drąsiai laikyti pauzę (jei to reikalauja pasakojama istorija). Ir labai svarbu – būti 100 proc. nuoširdžiam bei tikėti, tuo, ką sakai.
– Savo naujausioje knygoje, kurią išleido Leidykla VAGA, kalbate apie tai, kad kiekviena kalba turi klausytojui atsakyti į klausimą, kokią naudą ji neša klausytojui. Ar šventinei kalbai galioja ši taisyklė, o gal taikomos kitos?
– Šventinėje kalboje svarbu, kokią žinutę transliuoja mano kalba. Kokią emociją, klausančiajam aš sukeliu. Ką aš noriu pasakyti kitiems, savo istorijoje. Tai yra padėka, komplimentas „kaltininkui (-ams)“. Tokia kalba klausančiajam turi sukelti gražias emocijas. Žmogus turi suprasti, kad yra mylimas ir turintis daug draugų. Tai yra nueito kelio ar pasiektų rezultatų įvertinimas. Tad žmogus, kuriam skirta kalba, turi suprasti, kad jis yra SVARBUS: svarbus kalbančiajam, svarbus visiems svečiams, svarbus pasauliui. Tai yra galinga vidinė motyvacija džiaugtis gyvenimu. Tai – labai stipri emocija. O juk emocijos – tai pats gyvenimas.
– Kiek svarbus asmeniškumo aspektas proginėje kalboje?
– Asmeniškumas (tik jokiais būdais ne pigus vulgarumas ir nešvankybės) visada kalbai suteikia daugiau žavesio ir gyvybės. Tai taip pat parodo ir kalbančiojo pasiruošimą kalbai.
– Jeigu šiandien švęstumėte savo gero bičiulio bernvakarį, koks trumpas tostas/palinkėjimas jam nuskambėtų iš jūsų lūpų?
– Visas gyvenimas – tai tam tikrų dėsnių visuma. O laimingo šeimyninio gyvenimo dėsnis skamba taip: „Happy wife – happy life“ (laiminga žmona – laimingas gyvenimas – liet.). Tad, kurdamas savo šeimyninę laimę, kiekvieną mielą dieną, paklausk savo žmonos: ką galėčiau padaryti, kad tavo diena būtų gražesnė? Ir padaryk!
