Į „kairę“ dar neina, bet pavojus jau matomas: santykių ekspertas įvardijo svarbų ženklą

N.Straussas atkreipė dėmesį į psichologijoje vadinamą susiliejimą – santykių modelį, kai asmeninės ir emocinės žmonių ribos tampa neaiškios, rašo „Mirror“.

Toks modelis gali susiformuoti dar vaikystėje, kai vaikas jaučiasi atsakingas už vieno iš tėvų savijautą, nuotaikas ar problemas. Užuot sulaukęs suaugusiojo rūpesčio, jis pats ima tenkinti tėvų emocinius poreikius.

Kai meilė virsta gelbėjimo misija

N.Strausso teigimu, tokį santykių modelį patyrę žmonės suaugę gali rinktis partnerius, kuriems, jų manymu, reikia pagalbos. Jie stengiasi kitą žmogų išgelbėti, pakeisti ar išspręsti jo problemas, nes būtent taip jaučiasi reikalingi ir vertingi.

Iš pradžių tokie santykiai gali atrodyti itin artimi: vienas partneris nuolat rūpinasi, aukojasi ir prisiima atsakomybę už kitą. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad žmogaus neįmanoma pakeisti, jeigu jis pats to nenori.

Tuomet gelbėtojo vaidmenį prisiėmęs partneris gali nusivilti, pradėti jausti pyktį ir nuoskaudą. Santykiai, kuriuose anksčiau jautėsi reikalingas, ima atrodyti kaip spąstai. N.Strausso vertinimu, kai kurie žmonės tokioje situacijoje emociškai atsitraukia, ima destruktyviai elgtis arba ieško artumo už santykių ribų.

Shutterstock nuotr./Emocinis šaltumas, abejingumas (asociatyvinė nuotr.)

Taigi, galimu įspėjamuoju ženklu jis laiko ne patį norą padėti mylimam žmogui, o nuolatinį poreikį jį gelbėti ir keisti. Ypač tuomet, kai partnerio problemos tampa pagrindiniu santykių pamatu.

Tai dar nereiškia, kad žmogus išduos

Vis dėlto vieno patikimo ženklo, leidžiančio iš anksto numatyti neištikimybę, nėra. Žmogus, kuris pernelyg rūpinasi partneriu ar prisiima atsakomybę už jo problemas, nebūtinai bus neištikimas.

N.Strausso mintys sulaukė ir kritikos. Kai kurie žmonės teigė, kad „gelbėtojai“ dažniau pernelyg ilgai pasilieka juos skaudinančiuose santykiuose, o ne ieško naujo partnerio. Kiti atkreipė dėmesį, kad autoriaus aprašytas vaikystės modelis gali būti artimesnis parentifikacijai – situacijai, kai vaikas priverstas prisiimti suaugusiojo emocines ar praktines pareigas.

Todėl svarbiausia stebėti ne vieną partnerio savybę, bet visą santykių dinamiką. Nerimą gali kelti tai, jei vienas žmogus nuolat gelbsti, o kitas leidžiasi gelbėjamas, pora atvirai nekalba apie nusivylimą, kaupiasi nuoskaudos, o artumą pakeičia pyktis ir atsiribojimas.

Tokiais atvejais verta nelaukti išdavystės ar santykių krizės, bet aptarti tarpusavio ribas, atsakomybę ir tai, ko kiekvienas tikisi iš partnerystės.