Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ji24.lt skaitytojos išpažintis: kaip aš bandžiau susirasti vyrą pajūryje (I)

Moteris pajūryje
Fotolia nuotr. / Moteris pajūryje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Portalo Ji24.lt redakcija sulaukia vis daugiau skaitytojų patirčių, kuriomis negalime nepasidalinti. Šį kartą jūsų dėmesiui komiški žavios, turinčios puikų humoro jausmą skaitytojos atradimai apie tai, kaip ji ieškojo simpatijos pajūryje… Autorės anonimiškumą pažadėjome išsaugoti.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šiaip aš tikrai faina moteriškaitė, nors jau įkopiau į ketvirtą dešimtį, kažkodėl neturiu rimtos simpatijos, o širdis reikalauja, šaukia, rankos pačios tiesasi perbraukti kokiam saldainiukui per plaukus ar kurs nors žemiau... Taigi, aš visai nenorėčiau likti sena merga, auginančia katinus ir alijošius ant palangės, kuriuos gaubia ne itin švarios užuolaidos, rėkauti apie politiką ir poliklinikoje savo lazdele pakišinėti koją jaunoms merginoms, kurių nekęsčiau iš visos širdies, bedante burna rėkdama, kokie visi dabar pasileidę. Už tai aš čia, pajūryje, ir ieškau vyro, ar kokios simpatijos įdomiam vakarui. Ne seksui, o rimtiems santykiams, jeigu ką.

Keista, kad prie mano šviesių garbanotų plaukų, raudonų lūpų ir kuklios juodos suknelės prilipinta etiketė: „Traukiu kaimiečius ir visus kitus lochus.“ Tikrai! Jeigu jau koks pasižiūrės, tai būtinai su baltom kojinėmis iki pusės blauzdų, sandalais ar dar baisiau – paplūdimio „tapkėmis“, šortais, užsmauktais gerokai virš juosmens ir baisia grandine ant kaklo. Apie bendravimą jau net nekalbu: „Mergike, gal alučio“... Tikrai? Gal ne. Nereikia net kalbėti apie garsų pupulio žvengimą, nuo kurio pakraupsta net varnos ir skuba pasislėpti kuo giliau nuo tokių kaimo karalių. Žodžiu, simpatijos teks palūkėti...

Skambina draugė, sako, kad Leonardas čia. Koks dar? Kas? DiCaprio gal? Ne, pasirodo, kad jos draugelis, kažkoks nepakartojamai dailus, protingas ir išsilavinęs džentelmenas, kuris neturi ką veikti, tad ji suorganizavo mums vakarienę. Tinka, išmėgsinsim.

Ateinu pasipuošusi ir švytinti, ir net nustembu, kad šįkart draugė neprašovė pro šalį, nes vyrukas tikrai dailus! Pokalbis lyg ir vystosi visai neblogai, kol nusprendžiu užsisakyti taurės vyno ir picos. O ką? Derinukas man visai patinka. Tačiau ponas Leonardas pasibaisi mano neišlavintu skoniu ir pradeda burbuliuoti lyg kalakutas, kad sustorėsiu. Ką?! Aš, kurios liemens apimtis 60, o apatinės formos dar ir dabar gniaužia kvapą gerokai jausnesniems jaunikaičiams nei šis pižonas? Sustorėsiu? Žinoma, nesiginu, kad tai neįmanoma, tačiau pirmojo pasimatymo metu tokie žodžiai kaip reikiant priverčia akis iššokti iš akiduobių.

Važiuojam toliau. Leo skuba priminti, kad už mano pasirinkimą tikrai nemokės, mat nėra čia ko savęs naikinti tokiu baisiu maistu. O ne, ir vėl ant žaliavalgio triušio pataikiau? Na, ir nesiseka, o mintyse sukasi tik viena idėja – dar daugiau vyno, kad netektų klausyti paskaitos apie tai, kokia aš antižalioji pabaisa... Skubu sušlamšti savo maistą ir kuo greičiau pasipustyti padus, nes Leonardas, žavusis džentelmenas, pradeda paskaitą apie tai, kad pasaulis kupinas blogio, o tokios kaip aš, kurios šlamščia picas ir vaikšto su tikros odos rankinėmis (mano, beje, tokia nebuvo), yra blogis!

Nubraukiu plaukus nuo veido ir jaučiu, kad tuoj pratrūksiu. Staiga mano palydovas atsiprašo, o aš per tas kelias minutes, kol jis turkšis, nusprendžiu susiversti taurę vyno. Staiga išgirstu krizenimą.

– Nevykęs pasimatymas? – klausia manęs erotiškas ir vyriškas balsas.

Mmmm? Atsisuku ir manimi perbėga tikra elektros iškrova. Oho! Šalia manęs įsitaisęs tikras žaltys, kuriam ir obuolio nereikia, kad mane sugundytų.

– Ar mes nebuvome susitikę? – klausiu aš.

– Gal ir ne, bet tikrai mane matei, tačiau neatkreipei dėmesio – šiandien pajūryje stebėjau tavo tobulas formas. Neįmanoma atitraukti akių! – šnabdža jis.

– Gal tu maniakas koks? Persekioji mane? – surimtėju.

Deja, pokalbį kol kas tenka atidėti, nes grįžta žavusis triušis ir, galantiškai susidėjęs rankas, nori man papasakoti apie kažkokias budistines meditacijas, nuo kurių jam atsivėrė akys. Klapt klapt, klapsi mano sunkios blakstienos, kurios nėra priaugintos, o žiovulys pasiekia aukščiausią įtampos tašką. Jaučiu, kad mūsų bioenergetiniai laukai nutolę per šviesmečius, todėl kukliai išeinu pasipudruoti nosytės ir dingstu. Sąskaitą sumokėta, todėl nesijaučiu skolinga ir, įkvėpusi jūros prisotinto oro, skubu ant Palangos tilto pasigėrėti tobulu vakaru. Daugybė žmonių, minia, judanti išsvajoto reginio link, mane įkvepia ir aš, atstačiusi savo privalumus, skubu į svajingiausą vietą.

Kažkas sugriebia mane už rankos. O! Tai žavus nepažįstamasis iš restorano.

– Nori mano pasimatymą pakelti į aukštesnį lygį? – klausiu.

– Visada pasiruošęs, – užtikrintai atsako jis.

Palauk. Reikia pažiūrėti, ar tau nebūdingas „tapkių ir kojinių sindromas“. Na, pliusas jau yra. Pažiūrėsim, kas šito vyriškio galvoje gyvena. Praktika jau seniai įrodė, kad pasipūtėlių dendžių neįmanoma atpažinti iš pirmo žvilgsnio, o šis, atrodo, nebus su tuščia smegenine. Pajuokaudami skubame palydėti saulės, tačiau pusiaukelėje suprantu, kad kažkas ne taip. Štai kas! Ranka ant mano užpakalio ir kyla vis aukščiau.

– Ką čia darai? – klausiu jo.

Sutrinka mano palydovas, nežino kur akis dėti, gal į jūrą išmesti, žuvims sušerti. Na, žinote, mielieji, tie grabaliojimaisi tai jau vemti verčia. Toks įspūdis, kad rankas jūs mokate laikyti tik vienoje vietoje. Žvilgteliu dar kartelį. Ak, štai kas! Nepastebėjau vakarėjančiame mieste to tobulo įdegio, dendiškai paturbintų antakių, gal net pudros sluoksnis užteptas? Įpratęs gauti ko nori ir negirdėti jokio atsisakymo? Žodžio NE? Nusprendžiu, kad vakaras nepataisomai sugadintas ir sprunku nuo dar vieno lopelio kuo toliau.

– Kvaiša tu, nežinai, ką prarandi! – rėkia jis.

Patikėk, žinau, kad tokiems vyrams kaip tu, rūpi tik viena. Trofėjus tikrai nebūsiu. Ak, verčiau parymosiu viešbučio terasoje. Joje pilna gėlių, kurios taip užburia savo kvapais, kad man norisi lyg kokiai kumelaitei po pievas palakstyti ir rasa nusiprausti. Gerai, kad Ievos kostiumu nepasileidžiu per laukus, kadangi tuo pat metu ateina vyriškis ir prisėda šalia.

– Kažko laukiate?

– Ne, – atsakau. – Tiesiog rymau ir mąstau, kad šiandien nesėkmingų pasimatymų diena.

Deivydas (toks jo vardas) nepatiki, kaip taip gali būti. Ak, mielas Deivydai, kad tu žinotum! Tuos nepavykusius pasimatymus sudėti į knygą galima, o apie tai, kad pirmas įspūdis klaidingas dažniau nei 10 kartų iš 10, – taip pat.

Smagu, kad su šiuo vyriškiu kalba pasisuka įdomia linkme, o ir pats Deivydas – įdomus pašnekovas. O naktie, neapgauk manęs! Žinau tavo kėslus, kaip apsukti galvas, o ryto šviesoje suduoti dar vieną smūgį... Lyg ir norime pasikeisti kontaktais, kai atšuoliuoja tikra stirna ilgomis lyg dangoraižiai kojomis, plaukų kupeta, spindinčia kur kas labiau nei mėnulis, silikonų ir botulinų pripumuotu veidu bei kūnu ir sumurkia: „Deivyduk“...

Pašoka bernelis lyg negavęs jau mėnesį ir lekia paskui tą damą, iki kurios man – lyg iki kosmoso. Na, aš bent jau natūrali, o šita vis tiek vieną dieną subliukš ir išsiners iš odos.

Visgi vakaras pilnas nuotykių, mintyse kvatoju vis isteriškesniu juoku. Dabar žinau, kad tarp vyno ir vyro yra didžiulis skirtumas, ir šiandien renkuosi Dioniso draugiją!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką