Tokiu, kuriam visada reikia papasakoti, kur galima rasti kojines ir kas kur šaldytuve padėta, ir kurio negalima palikti vieno parai, nes numirs iš bado. Tokios moterys dejuoja, kad laiko visus keturis namų kampus, jaučiasi nelaimingos ir išnaudojamos, bet vis tiek negali atsiplėšti nuo vargšo vyrelio – juk jis be jos pražūtų.
Pirmiausia vertėtų pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad su vyru elgiatės kaip su vaikais. Ne geresnis variantas – visur ir visada siekti lygybės. Juk santuokoje vyras ir moteris atlieka skirtingas funkcijas, tad kažkieno žodis vis dėlto turėtų būti paskutinis. Ir, kad ir kaip spardytųsi feministės, vyras yra psichologiškai tinkamesnis šeimos galvos pareigoms.
Kad jis nesielgtų kaip vaikas, nereikėtų jam to leisti. Vyras turėtų prisiimti atsakomybę už šeimą, mąstyti strategiškai, planuoti bendrą ateitį, o žmona su jo sprendimais turėtų sutikti. Bus paprasčiau, jei manysite, kad vyras visuomet teisus (juk tokį, kokio norėjote, išsirinkote), o jei neteisus, gal jis ne jūsų žmogus? Ekspertų teigimu, jeigu šeimoje vyrauja toks nusiteikimas, dažniausiai visi joje jaučiasi laimingi, bet dabar tai – retenybė. Kodėl? Nes kiekvienas kovoja dėl valdžios.
Žmonės įsimyli, susituokia, susilaukia vaikų... Ir vieną diena moteris nustemba: „Palaukit palaukit! Kodėl maniškis toks infantilus? Kodėl jis nieko neveikia, niekuo nesidomi?“ Jis ir anksčiau nesidomėjo (na, nebent santykių pradžioje), bet moteris nekreipė į tai dėmesio, nes pasaulį ir vyrą matė pro rožinius akinius, arba naiviai manė, kad pati perauklės jį.
Stiprioji lytis turi du pasirinkimus: vieni vyrai visą gyvenimą lieka berniukais, kiti berniukai anksčiau ar vėliau vis dėlto tampa vyrais. O moteris irgi gali rinktis: būti vyrui žmona arba mama Nr. 2. Vaikus auklėja mama – tai normalu. Tačiau jei vis dar auklėjate suaugusį vyrą aiškindama, kaip jam gyventi, jis iškart užima berniuko poziciją – jam ji gana naudinga. Juk nieko pačiam jau nebereikia spręsti – tik vykdyti nurodymus.
Tad vertėtų prisiminti, kad būtų pravartu vengti santykių su dar nesubrendusiais vyrais (kai kurie bręsta iki senatvės) ir regzti planus, kaip juos išauklėti, priversti pamilti ir vesti jus. Jei jau pavyksta juo manipuliuoti, tai ženklas, kad jis dar nebrandus. Ieškokite brandžių – su jais jausitės moterimi, o auklėti galėsite TIK vaikus.
Beje, apie auklėjimą. Ar pastebėjote, kaip lengvai mamos išleidžia savo mokyklinio amžiaus dukras į vasaros stovyklas? Ir kaip rypuoja dėl sūnaitėlių: ar pavalgys, ar tinkamai apsirengs, ar nesušals, ar ten jam nebus liūdna? Tad jeigu auginate sūnų, pasistenkite, kad ateityje jo žmonai nereikėtų su juo vargti...
