Laiškas tėvams: Nesakykite, kad technologijos sugriovė mūsų vidinį gyvenimą

Ekranas turi galios paslėpti tuos, kurie yra anapus jo. Sakoma, kad žmonės slepiasi už ekranų, kad šitaip tampa anonimais. Net tai, kaip ekranas atrodo – blyškus, žvilgantis, panašus į ploną ledą ir pusiau permatomą vandens paviršių – mums asocijuojasi su barjeru, riba, atskirtimi.

Mūsų telefonai yra tarsi mūsų kūno tąsa, ir jiems taip sunku atsispirti. Algoritmai mus maitina mums patinkančiomis nuotraukomis. Mes bakstelime. Slenkame pirštu. Spūstelime. Praryjame jauką. Sekame, atnaujiname. Ateiname į tradicinius šeimos ar bendruomenės susibūrimus tik tam, kad nulindę į kampą galėtume naršyti instagramą. Negalime mėgautis saulėlydžiu nepaskelbę vaizdo „Snapchat“ programėlėje, ir net neužsiminkite apie vakarienę „be telefono“.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Socialiniai tinklai

Z karta yra išlepusi, prislėgta, be tikslo, priklausoma ir apatiška. Ar bent jau taip apie mus atsiliepia suaugusieji.

Tačiau paaugliai nenaudoja socialinių tinklų vien tik socialiniams ryšiams megzti. Jų prasmė gilesnė. Socialinės tinklų platformos mums yra vienas iš būdų susikurti ir suformuoti savęs pajautimą.

Socialiniuose tinkluose jaučiamės matomi. Instagramo „biografijas“ mes nuspalviname jausmaženkliais, atspindinčiais mūsų aistras ir pomėgius: slidinėjimą, meną, pokalbius, lenktynes. Ten paskelbiame apie savo didžiausius laimėjimus ir ypatingus įvykius. Sukuriame netikras „finsta“ paskyras, kad galėtume pasidalyti savo kasdienybės akimirkomis ir silpnybėmis su artimais draugais. Susirandame savo nišinių „YouTube“ vartotojų, kurių skonis panašus į mūsų, bendruomenių.

Tiesa, nuolatinis idealizuotų vaizdų srautas socialiniuose tinkluose labai įtakoja psichinę sveikatą, savivoką ir socialinį gyvenimą. Galų gale, mūsų santykiai su technologijomis yra daugialypiai – jos mums tampa ir ramsčiu, įkvėpimu, ir atima iš mūsų saugumo jausmą.

Jei suaugusieji jaudinasi dėl socialinių tinklų, jie turėtų labiau įtraukti paauglius į pokalbius apie technologijas.

Bet jei suaugusieji jaudinasi dėl socialinių tinklų, jie turėtų labiau įtraukti paauglius į pokalbius apie technologijas. Jie turėtų įsiklausyti į paauglių idėjas ir vizijas apie teigiamus pokyčius skaitmeninėje erdvėje. Jie turėtų mums nurodyti alternatyvių būdų būti išgirstiems.

Kalbu iš savo patirties. Kai vidurinėje mokykloje susikūriau savo pirmąją socialinių tinklų paskyrą, maždaug metais vėliau, nei daugelis mano klasės draugų, aš pirmiausia norėjau būti tokia, kaip visi.

Vis dėlto netrukus atradau, kaip smagu rinkti „patiktukus“ po savo nuotraukomis. Mano gyvenimas tapo svarbus! Mano antraštės tapo svarbios! Mano filtrai! Mano istorijos! Mano sekėjai!

Aš ieškojau ne tik auditorijos patvirtinimo, kad esu įdomi ir šauni, bet ir būdo save išreikšti. Klausiau savęs – kaip aš noriu būti matoma? Internete neklykavau į tuštumą – pirmą kartą jaučiausi iš tiesų matoma.

Aš pavargau nuo jausmo, kad kažką vis praleidžiu.

Vis dėlto vidurinėje mokykloje šis nuglaistytų savo versijų afišavimas ėmė mane varginti. Aš pavargau nuo jausmo, kad kažką vis praleidžiu. Aš pavargau laikytis perdėtų socialinių kodų ir normų. 10 klasėje aš socialinius tinklus jau naudojau tik retkarčiais. Daugelis mano draugių panašiai pakeitė savo požiūrį į socialinius tinklus.

Man svarbiausia buvo tai, kad radau kitą būdą išreikšti save: kūrybinį rašymą. Pradėjau rašyti poeziją, sekdama poetus tviteryje (savo sklaidos kanale eilėraščiais pakeičiau nuotraukas ir naujienas) ir didžiąją savo laisvo laiko dalį praleidau rašydama lauke į sąsiuvinį. Nebejaučiau, kad man labai reikėtų feisbuko. Jei naudodavau socialinius tinklus, tai daugiausia tam, kad paskelbčiau trumpus linksmus įrašus. Tai nereiškia, kad kiekvienas paauglys turėtų tapti menininku. Arba, kad menas išspręs visas socialinių tinklų problemas.

Tačiau požiūris į technologiją per kūrybinį objektyvą yra efektyvesnis nei tik „sąmoningumo ugdymas“.

Bet net paprasčiausia „aš čia buvau“ asmenukė turi tiesos elementą.

Užuot matę paauglius kaip statistiką, turėtume užtikrinti, kad paaugliai turi galimybę kūrybingai išreikšti save ir kalbėti apie savo emocijas ir patirtį.

Paimkime asmenukių pavyzdį. „Selfiai“, kaip juos mato daugelis suaugusiųjų, yra ne kas kita, kaip narcisistinės nuotraukos, kurias transliuojame visam pasauliui. Bet net paprasčiausia „aš čia buvau“ asmenukė turi tiesos elementą. Visai kaip Fridos Kahlo piešti autoportretai, mūsų asmenukės atspindi dalelę to, kas esame. Nors ir vienmatės, mums jos yra reikšmingos.

123RF.com nuotr./Besišypsantis vyras

Šiuo labai svarbiu savo gyvenimo laikotarpiu visi norime jaustis mažiau vieniši ir jaustis svarbūs. Paaugliai kritikuojami, kad yra „atitrūkę nuo pasaulio“. Bet technologijų dėka mes jaučiamės pastebimi. Mūsų „selfiai“ nėra tik paveikslėliai, jie atspindi mūsų savivoką. Tik pakeisdami savo nuomonę apie asmenukes ir suvokdami jas kaip prasmingą savęs vaizdavimo būdą, suaugusieji galės suprasti, kaip ir kodėl paaugliai naudojasi socialiniais tinklais. Požiūrio pakeitimas yra pirmas žingsnis supratimo link.

Tai reiškia – nors gal skamba bauginančiai – kad reikia imti klausytis paniurusių, į vaizdo žaidimus savo atokiuose kampuose įnikusių paauglių. Nes mūsų kūrybinis savęs ieškojimas nesiskiria nuo ankstesnių kartų. Augdamas su technologijomis, kaip mano karta, turi nuolat kvestionuoti save, nagrinėti savo asmenybės sudedamąsias dalis, bandyti sutaikyti savo vidinius prieštaravimus.

Dainoje „Apie save“ (angl. „Song of Myself“) Waltas Whitmanas garsiai pasakė, kad prieštarauja pats sau. Pasak jo, jis yra didelis ir jo viduje slypi daugybė žmonių. Bet kas yra šiuolaikinės technologijos, jei ne minios subūrimo mechanizmas?

Nesakykite, kad technologijos sugriovė mūsų vidinį gyvenimą.

Taigi nesakykite, kad technologijos sugriovė mūsų vidinį gyvenimą. Paraginkite mus parašyti eilėraštį. Arba nupiešti eskizą. Arba kartu pasiūkime skiautinį. O gal tiesiog pasikalbėkite su mumis apie tai, kaip socialinė žiniasklaida padeda mums įprasminti pasaulį ir aplinkinius.

Turbūt socialinės žiniasklaidos asmenukės nėra tiksliausias ir visapusiškiausias būdas atspindėti save, kaip asmenybę. Bet mes dar tik mokomės konstruoti savo tapatybę. Siekiame ne tik būti matomi, bet ir išmokti regėti savo akimis.