Tikriausiai kiekviena bent kartą netikėtai sugebėjote įveikti vidinius barjerus ir labai ryžtingai priimti svarbų sprendimą. Tuo momentu netapote kitu žmogumi – jūs tik panaudojote geriausius savo bruožus. Greičiausiai tada pagalvojote: „Ech, kad taip būtų kasdien... Kad galėčiau atsikratyti liguisto paklusnumo, nekontroliuojamo nerimo ir naujus iššūkius sutikčiau ramiai ir drąsiai...“
Permainos – vidinės metamorfozės. Argi ne taip galvojame žiūrėdamos į vis gausėjančias psichologinės literatūros lentynas? Antraštės skambios: „Pakeiskite savo gyvenimą per 7 dienas!“, „Pasikeiskite, kad taptumėte laiminga!“, „Į gyvenimą žiūrėkite naujai“. Jeigu šiuos pažadus suprasime pažodžiui – padarysime didelę klaidą. Žmogaus fizinius duomenis, intelektualius gebėjimus, auklėjimą pakeisti labai sunku. Panašūs šūkiai – tėra blefas. Gyvename epochoje, kai bet kokios permainos atrodo įgyvendinamos. Ekranuose ir žurnaluose šmėžuoja žmonės, sugebėję išnirti iš niekur ir tapti populiarūs ir geidžiami. Didelės profesinės veiklos, meilės ar gyvenamosios vietos permainos tapo paprastu ir įprastu dalyku. Dėl to ir atsiranda jausmas, kad akimirksniu savo gyvenimą galima pasukti 180 laipsnių. Tačiau nereikia painioti fantazijų su realiomis permainomis, o gilių vidinių pokyčių su paviršutiniškais išorės permainų blyksniais.
Tapti ne kita, o kitokia
Psichoanalizė aiškiai nubrėžia ribas: negalime tapti tuo, kuo nesame. Užtat esame pajėgios pradėti gyventi kitaip. Tarkim, nugalėti baimes, kurios sunkina gyvenimą, įveikti nerimą ar išsivaduoti iš priklausomybės spąstų... Kiekvienas toks mažas žingsnelis – raktas į pokyčius. Pasikeisti reiškia ne tapti kitu, o, garsiojo filosofo F. Nietzsches žodžiais, tapti savimi... tik geresniu. Logiška. Žmogus – ne automobilis, kurį galite pakeisti nauju, gražesniu, modernesniu. Paklausite, ką tuomet patarti beviltiškai pesimistei, kuri nori tapti optimiste? Arba nerimastingai asmenybei, svajojančiai apie vidinę ramybę?
Psichoterapeutai teigia, kad viską, ką norime pakeisti savyje, mes jau turime, tik, veikiamos išorinių aplinkybių, pernelyg susitelkiame į vieną savo charakterio bruožą. Šis bruožas taip mumyse įsivyrauja, kad galiausiai patikime, jog jis yra prigimtinis ir nepakeičiamas. Bet net jeigu kenčiate nuo juodžiausios pasaulyje depresijos, galite būti tikra, kad jūsų gebėjimas džiaugtis tūno kažkur tolimame jūsų sielos kamputyje. Jei susivoktumėte, kaip jį iš ten iškrapštyti, jūsų gyvenimas pasikeistų iš esmės. Klausimas tik, kaip pakeisti savo nuostatas, požiūrį į situaciją ir į savo elgesį.
Permainos, padėsiančios atsikratyti depresijos ir priimti džiaugsmą, pareikalaus kitokio požiūrio į pasaulį, save ir aplinkinius. Įsivaizduokite svarstykles, kurių lėkštutė su depresija stipriai nusvėrusi lėkštutę su džiaugsmu. Tai štai, reikės išmokti prisiversti ir persverti lėkštučių svorį, bet taip, kad neatsisakytumėte ankstesnės savęs. Bruožai ir jausmai, nulėmę jūsų liūdesį, neapykantą, nerimą, niekur nedings ir gyvens jumyse toliau, tik nebus dominuojantys, o kokiu nors gyvenimo momentu gali pasirodyti esą net naudingi.
4 permainų proceso etapai
Kiekviena permaina reikalauja pastangų. Tai ištisas procesas. Nesvarbu, galvojate keisti darbą, kurti naujus santykius ar trokštate labiau pasitikėti savimi, – pirmiausia pokyčiai prasideda jūsų galvoje. Tai sudėtinga, dėl to gąsdina ir kartais atrodo paprasčiau viską palikti, kaip yra.
Pirmasis – praregėjimas
Permainų troškimas dažnai aplanko netikėtai, tačiau pokyčiams gali paskatinti ir rimti įvykiai – konfliktai, ligos, skyrybos, darbo praradimas ir pan. Prieš bet kokį pribrendimą permainoms eina ilgas apmąstymų laikotarpis, kurių kartais iki galo ir nesuvokiame – jie vyksta mūsų pasąmonėje. Ir štai koks nors įvykis supurto ir pasąmonėje glūdėjusios mintys kaip strėlės šauna į smegenis: „Reikia kažką keisti!“ Mes tarsi praregime.
Antrasis – abejonės
Po praregėjimo atsėlina abejonės. Jos tarsi išbando troškimus, suteikia galimybę pasverti visus „už“ ir „prieš“. Iškyla daugybė klausimų, kurie verčia abejoti savimi ir sumanymų sėkme: „Taip, bet...“, „O jeigu man nepavyks?“, „Ką pasakys draugai?“, „Ar aš būsiu laimingesnė?“ Būkime realistės, ką nors keisti – vadinasi, rizikuoti. Dėl to jaučiamės nedrąsiai – nežinomybė baugina. Tačiau abejonės būtinos, jos padeda suvokti, ar mūsų ketinimai rimti. Deja, yra ir blogoji pusė. Nors abejonės padeda išvengti klaidų, kurios paprastai lydi neapgalvotus veiksmus, jos gali užgesinti troškimus. Pernelyg ilgai abejodamos nustojame veikti, nuleidžiame rankas, o mūsų gyvenimas teka senąja vaga. Žinoma, stiprios abejonės gali reikšti ir tai, kad per aukštai išsikėlėme troškimų kartelę.
Trečiasis – priešinimasis
Abejones keičia mintys: „Aš nesugebėsiu“, „Man nepavyks“ ir pan. Jos tarsi apsauginiai filtrai, pro kuriuos žiūrime į situaciją. Vienose situacijose jie padeda, kitose – trukdo. Nesistenkite tų filtrų žūtbūt sunaikinti. Jei staiga nuspręsite nuo pirmadienio vieno kurio nors atsikratyti, pirmadienį atsiras dar vienas, kuris kontroliuos ankstesnįjį ir tik labiau jus stabdys. Mintį „Aš nesugebėsiu“ užgoš „Man tikrai nepavyks“. Blogai, jei tokios mintys tampa tvirtais įsitikinimais. Tarkim, prieš bet kokį naują veiksmą, užduotį ar sprendimą pirmiausia jums į galvą šauna mintis „Ne, aš tikrai nesugebėsiu“. Tai nuostata, blokuojanti net menkiausią pokytį, nes net nebandžiusi priešinatės. Labai svarbu kovoti su jus aplankiusiomis abejonėmis, padrąsinti save: „Bet ir praėjusį kartą buvau įsitikinusi, kad nepavyks, o visai neblogai viskas išėjo.“ Tik tada sugebėsite laisvai rinktis: elgtis taip, kaip esate įpratusi, ar į situaciją pažiūrėti kitomis akimis.
Ketvirtasis – įgyvendinimas
Dideli užmojai dar nereiškia, kad permainos prasidėjo. Tikrosios permainos slypi visiškai paprastuose dalykuose. Tai minutės, kurias praleisite galvodama apie save, kalbėdama su paaugliu sūnumi ar dukra, padėdama kolegei, padėkodama vyrui... Kasdien eiti kryptimi, kurią nusibrėžėte, – geriausias būdas pačioms didžiausioms permainoms. Nereikia užmiršti, kad atmintis smegenyse įrašytų ankstesnių elgesio schemų neištrina, bet čia gali būti įrašytos naujos, ilgainiui pakeisiančios senąsias. Žinoma, pokyčiai įvyks ne per kelias dienas. Nusiteikite – laukia ilgas procesas. Ką daryti, kad nepalūžtumėt pusiaukelėje? Padėkite sau. Džiaukitės kiekvienu padarytu žingsniu. Pagirkite save už įdėtas pastangas. Neskubinkite įvykių, duokite sau laiko. Jo reikia ir aplinkiniams, kad priprastų ir prisitaikytų prie naujojo jūsų „aš“. Kitaip artimieji jūsų siekius gali palaikyti kaprizu, bereikalingu pastangų švaistymu. Tokiu atveju žodžiai „Tu labai pasikeitei“ gali nuskambėti, kaip priekaištas, o ne kaip teigiamas įvertinimas.
Tekstas psichologės Rasos Aukštinaitytės
