Šiandien ta diena iš daugelio kitų, kai pasižadu sau – viskas, užteks. Pakaks to savęs žeminimo, savivertės naikinimo, bereikalingų depresuotų vakarų prie televizoriaus ir abejingumo viskam, kas susiję ne su JUO.
Juk žmonės pagyja nuo alkoholizmo, išlipa iš narkotikų liūno, pakeičia savo gyvenimą taip, lyg gimtų iš naujo. Tik praeities randai galbūt neišnyks ir visada primins, kad negalima grįžti atgal... Kliūtis esi tik tu pats.
Ir aš turiu priklausomybę. Bet begalinėje visatoje ji visiškai nematoma, neįdomi, nepastebima ir nereikšminga. Svarbi tik vienam žmogui – man. Duosiu sau vardą šiame laiške. Būsiu Kiti. Kas skaitė „Ana Kareniną“, supras, kodėl. Šiandien aš, Kiti, pripažįstu sau – esu priklausoma nuo kito žmogaus, nuo vyriškos giminės atstovo. Jau daug metų užmiegu ir prabundu su mintimi apie Jį, netgi miegodama šalia kito vyro.
Duosiu ir jam vardą – Vronskis. Tikiuosi, Levas Tolstojus neužpyktų ant manęs. Noriu viską jums papasakoti apie Kiti ir Vronskį, kad nusimesčiau naštą ir atleisčiau pati sau.
Beveik prieš devynerius metus mano gyvenime atsirado vyras Vronskis. Jis buvo labai gražus, taktiškas, mandagus, turėjo visas savybes, dėl kurių negalėjai neįsimylėti jo. Mūsų pasimatymai buvo aistringi, laukiami. Dar niekada nebuvau tokia laiminga. Bet kaip žmonės sako: „Nesidžiauk radęs – neverk pametęs.“ Susitikimai, atėjus žiemai, vis retėjo, tačiau aistra neblėso.
Man reikėjo jo kaip narkomanui dozės, be kurios prasidėtų lomkės. Laikui bėgant, nuojauta kuždėjo, kad be manęs jo gyvenime yra kažkas daug svarbiau už mane. Bet meilė juk yra akla... Ir tai šventa teisybė!!!! Užsimečiau ant savęs kantrybės skarą, nusprendžiau plaukti pasroviui. Praėjo ketveri metai, o mūsų santykiai buvo lygiai tokie patys, kaip ta metalinė liniuotė – konkretūs, aiškūs ir nekintantys.
Ir tada prasidėjo tikra melodrama. Išsivystė scenarijus, vertas pačios geriausios muilo operos. Į scenarijaus smulkmenas nesigilinsiu, nes skaitytojui tai tikriausiai neįdomu.
Kaip dabar pamenu, po šios žinios galvoje ir mintyse stojo visiška tyla, aplinka išnyko, širdis spardėsi stipriau nei koks gongas, strigo didelis gumulas gerklėje, o ašaros kaupėsi lyg pati srauniausia upė prie netvirtos užtvankos.
Trumpai:
Atsitiktinai susipažinau su viena mergina. Ne paslaptis, kad mergaitės prie vyno taurės mėgsta pasipasakoti ir apie savo meilės nuotykius. Likimo ironija, bet, pasirodo, mano naujoji draugė ir aš susitikinėjome su tuo pačiu Vronskiu. Suradome jo anketą viename pažinčių portale. Taip, mūsų, merginų, grupelė, bendravusių su tuo pačiu vyru, tuo pačiu metu didėjo... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Finišas buvo žinia – Vronskis jau trys metai kaip vedęs, turi vaiką ir nemenką būrį meilužių. Kaip dabar pamenu, po šios žinios galvoje ir mintyse stojo visiška tyla, aplinka išnyko, širdis spardėsi stipriau nei koks gongas, strigo didelis gumulas gerklėje, o ašaros kaupėsi lyg pati srauniausia upė prie netvirtos užtvankos. Gerai, kad buvo darbo pabaiga.
Parbėgau namo, uždariau duris ir sukniubau. Toliau savaitė lyg sulėtintame kine – alkoholis, guodžiančios, draugės, trankūs vakarėliai ir visiška tuštuma.
Bendravimas kuriam laikui su šiuo žmogumi nutrūko. Praėjo ilgi trys mėnesiai tylos, kol vėlyvą vakarą gavau jo SMS: „Labas, kaip gyveni? :)“ „Dozė“ vėl buvo suleista į mano širdį. Santykiai atsinaujino. Tik dabar tapau paprasta vedusio vyro meiluže, nors niekada sau šito „statuso“ neįvardijau ir nepripažinau. Praėjo dar ketveri aistringų pasimatymų metai. Iki nelemto 2013 m. sausio, kada Facebooke, beieškant kurso draugės, akį patraukė vienos moters anketa, tiksliau – nuotrauka. Joje stovėjo JIS, apkabinęs savo žmoną, jų vaikai. Atrodo, ir žinojau viską, bet ši netiesioginė akistata, tos moters akys mane sukaustė. Vėl sukniubau, bet šį kartą protingai. Noriu dėti tašką šioje istorijoje. Myliu tą vyrą be proto ir jokių sąlygų, bet būtent dėl to ir dedu tašką. Nenoriu būti ta sterva... Dieve, duok man stiprybės viską pamiršti ir atsispirti pagundai. Uždegsiu savo širdyje tūkstantį žvakučių dėl dvasinės ramybės ir stiprybės. Pasimelsiu ir už JĮ.
Kiti,
Linkime Jums kuo didžiausios stiprybės. Savo viduje visi mes esame daug stipresni nei kartais manome. Gyvenimas yra begalinis, kupinas tūkstančių nuostabiausių dalykų ir meile vyrui jis tikrai nesibaigia. Atsispausdinkite šį mums siųstą laišką, suglamžykite jį ir sudeginkite. Ir tegul Jūsų gyvenimas po jo tampa baltu neprirašytu popieriumi arba nauju laišku, kurį pradėsite rašyti. Ar jo pabaiga bus laiminga? Tai priklauso tik nuo Jūsų....
Taip pat norime Jums įteikti simbolinę dovanėlę: stilingą C&D STYLE papuošalų dėžutę ir žvakidę. Sėkmės!
P. S. Kiekvieno autoriaus, kurio istorija bus publikuota JI24.lt, taip pat lauks dovanėlė.
