Laba diena. Galvoju, kad dažniausiai žmogus pradeda rašyti, kai jam būna sunku... Iš džiaugsmo mažai kas išlieja savo mintis popieriuje. Krizė... Sunkus žodis, keliantis abejonių, ar dar įmanoma išbristi. Atrodo, „paskendome“ labai giliai. Mūsų santuokai – 22 metai. Regis, turėtų būti jau užgrūdinta, užauginta, tvirta. Deja, taip nėra. Daug pykčių dėl smulkmenų, „nekalbadienių“, pagalvojimų, kad išvis mes netinkame vienas kitam, verčia galvoti, jog kitaip jau nebus. Taip ir nesugebėjome prisiderinti vienas prie kito. Viskas pasikeitė į blogąją pusę, kai prieš penkerius metus išvykome kartu gyventi į užsienį. Kol buvau Lietuvoje, o vyras – tai užsienyje, tai namuose kaip vakarinis svečias, gal ir buvo mažiau nesutarimų. Tiesa, jau tada galvodavau, kad esu tik vaikų auklė ir namų tvarkytoja, bet skirtis stabdė mintis: „O ką darysiu, jei liksiu viena?“
Dabar dukra studijuoja Lietuvoje, jau beveik savarankiškai gyvena. Šešiolikmetis sūnus yra su mumis, bet jau irgi nemažas. Nežinau, kaip mes čia gyvename... Ar taip dar įmanoma? Pasirodo, taip. „Nekalbadieniai“ tęsiasi jau keturias savaites, apsimetame, kad nematome vienas kito, elgiamės kaip svetimi. Viskas prasidėjo nuo eilinio barnio. Vyras tuo momentu matė tik save ir kaip mažas vaikas negavo pinigine prasme. Įsiuto, susibarėme ir baigėsi mūsų bendravimas. Pastaruoju metu man apskritai atrodo, kad menkiausias konfliktas perauga į didelę audrą. Visą laiką galvoju, kad man trūko žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, nes vyrui pokalbiai visada atrodė tarsi santykių aiškinimaisi ar savotiškos ataskaitos. Tokie mėginimai pasikalbėti tik peraugdavo į dar didesnį konfliktą. Išvada – tikriausiai nemokame kalbėti. Galvoju, kad galbūt tai yra vaikystės pasekmė: jis nejautė meilės šeimoje, gal dėl to taip ir sunku išsakyti jausmus. Anksčiau esu ištvėrusi ir smūgių į galvą, bet visą laiką galvojau, kad gal pati išprovokavau tą jo pyktį.
Kai dar draugavome, nežiūrėjau nei į jo šeimą, nei į ateitį. Tuo momentu priėmiau jį vargšą – tiek finansine, tiek dvasine prasme. Jis tada buvo vos 19 metų, bet mama jį vijo iš namų lauk, nes niekur nedirbo ir nesimokė. Na, o aš, užsidėjusi rožinius akinius, priėmiau jį, pagailo. Tačiau jau pavargau nuo tokio gyvenimo ir išbristi iš viso to ar kažką daryti turbūt nėra prasmės. Per daug nuoskaudų susikaupė per tuos metus. Be to, kad ir kiek bandyčiau su juo pasikalbėti, jam to nereikia. Sako, kad negalima žvalgytis į tai, kas buvo, negalvoti, žiūrėti tik į priekį. Bet, atrodo, niekas nesikeičia – viskas tas pats. Telieka apgailestauti, kad per tiek metų mums nepavyko...
Su pagarba R. V.
Sveiki. Vargu ar pasakysime ką nors nauja, ko pati nežinojote ir nematote. Greičiau tik patvirtinsime jūsų mintis ir abejones. Jūsų pavyzdys ir klausimas gali padėti ir kitoms skaitytojoms, kurios dar tik pradeda kurti santykius arba yra toje vietoje, kurioje buvote prieš kelis ar keliolika metų jūs, kai nesiryžote skyryboms ar stipresniam santykių supurtymui bei savo norų išsakymui dėl patogaus gyvenimo.
Jūsų santykiai, regis, numirė jau seniai, ir tai jums taip pat neturėtų būti paslaptis. Konfliktai paprastai yra gyvybės santykiuose indikatorius, tačiau jūsų atveju, greičiausiai, tai yra daugiau jūsų abiejų charakterių išraiška, o ne faktas, kad kažką vienas kitam reiškiate. Jei vyras nebūtų toks ūmus, tikėtina, jog nebūtų nei konfliktų, nei bendravimo apskritai. Liūdniausia žinia, kad santykių greičiausiai niekada ir nebuvo – tik susižavėjimas, sumišęs su fantazijomis apie vyrą ir galimą su juo šeimą. Faktas, kad priėmėte vyrą iš gailesčio, taip pat nėra pats geriausias potencialiai sveikų santykių indikatorius.
Vyras suinteresuotas santykiais būna tada, kai su moterimi jam yra geriau nei be jos, kai jis nesijaučia visiškai saugus ir tikras, kad ji visada bus šalia ir jis niekada nepraras jos.
Klausimas, kuris, ko gero, nulemtų, ar turite galimybę atkurti santykius ar ne, yra šis – ar yra į ką juos atkurti? Ar buvo laikas, kai, jau nukritus rožiniams akiniams, vis tiek buvote su sutuoktiniu laiminga? Ar yra laikas, kurį norėtumėte grąžinti, apie kurį galėtumėte pasakyti: „Noriu, kad ir vėl viskas būtų kaip tąsyk.“ Jei galite prisiminti tokį periodą savo poros gyvenime, šansą visgi turite, ir jis priklausys tik nuo jūsų abiejų suinteresuotumo ir įdėtų pastangų.
Pirmiausia atsakykite pati sau, ar dar norite suteikti savo santykiams antrąjį šansą? Ne vieno psichologo ar santykių konsultanto patirtis byloja, kad kai pora ar vienas iš poros kreipiasi pagalbos dėl santykių, dažniausiai kažkuris iš partnerių nebenori tęsti santykių. Atsakykite į šį klausimą sau, o vyro poziciją sužinoti galima vienu gana grubiu, bet veiksmingu metodu. Šį metodą taikykite tik tuomet, kai tvirtai apsispręsite, ko jūs norite, nes jo taikymas gali iškarto atvesti prie skyrybų slenksčio ir turite būti tam pasiruošusi. Metodas iš tikrųjų yra sąlygų iškėlimas vyrui: arba jis imasi kažką daryti dėl santykių ir pradedate juos tvarkyti, arba skiriatės ir išsivaikštote savais keliais.
Paprastai vyras rimtus, santykiams gresiančius pavojus pajunta tada, kai šie jau slysta pro pirštus, ir toks kategoriškas sąlygų iškėlimas gali būti vienintelė galimybė supurtyti vyrą, padėti jam pamatyti tikrąją situaciją. Net daug kartų girdėdamas, kad jums santykiuose nėra gerai, jis gali nesuvokti, kaip iš tiesų yra negerai. Kai pradėsite kalbą apie galimas skyrybas arba santykių koregavimą, kuo aiškiau išsakykite, kaip matote situaciją, ko norite ir kad jūsų ketinimas skirtis yra tikras bei gerai apgalvotas. Jei vyras nepatikės jūsų žodžiais, imkitės veiksmų ir atsiskirkite nuo jo, t. y. pagyvenkite kur nors kitur arba pradėkite skyrybų procesą. Taip sulauksite vyro dėmesio šiuo klausimu ir duosite jam galimybę susivokti, ko jis nori ir ką turės padaryti, jei visgi nuspręs, kad nenori jūsų prarasti. Būkite pasiruošusi ir tam, kad jis nebus suinteresuotas išsaugoti santykių, ir skyrybos gali tapti neišvengiamomis. Grįžti atgal pas vyrą po tokio ultimatumo iškėlimo, jei jis neparodys pastangų dėl geresnių santykių, nepatartina, nes sutuoktinis tik dar labiau atsipalaiduos ir bus ramus, kad, nepaisant nieko, jūs vis tiek būsite šalia ir niekur nedingsite.
Vyras suinteresuotas santykiais būna tada, kai su moterimi jam yra geriau nei be jos, kai jis nesijaučia visiškai saugus ir tikras, kad ji visada bus šalia ir jis niekada nepraras jos. Jei bent vienos šių sąlygų nėra, vyras vis tiek gali likti santykiuose, tačiau juose tik vegetuos arba atliks minimalias pareigas: aprūpins šeimą finansiškai, atliks ūkio darbus, pasirūpins vaikais, tačiau moteriai neskirs jokio didesnio dėmesio. Panašu, kad jūsų pora būtent taip ir gyveno daugelį santuokos metų, ir jūsų pasirinkimas gyventi iš inercijos, užuot leidus vyrui suprasti, kad jūsų toks gyvenimas netenkina, suteikė jam šansą toliau nesistengti nei dėl santykių, nei dėl jūsų.
Rekomenduojame jums bent kartą apsilankyti pas šeimos psichologą ar santykių konsultantą. Geriau net pas kelis skirtingus žmones, kad gautumėte atsakymą iš kelių šaltinių ir būtų lengviau nuspręsti, ko iš tikrųjų norite ir kokį kitą žingsnį žengsite. Žmonės, kurie sako, kad pavargo nuo vienokio ar kitokio gyvenimo, neretai dar ilgus metus, o kartais ir iki gyvenimo galo nežengia to lemiamo žingsnio ir nesiima veiksmų, kad kažką pakeistų. Nebūtinai tai jūsų istorija, bet linkime, kad ir nebūtų. Nėra nei lengva, nei paprasta pajudinti seniai nusistovėjusią, tegul ir varginančią, skausmingą, bet įprastą ir savotiškai patogią bei saugią situaciją iš mirties taško. Kaip tik todėl ir rekomenduojame pasikalbėti su daugiau žmonių, sužinoti jų nuomonę, pritarimą ir palaikymą, kad turėtumėte galimybę tokiems santykiams, kokių norite, nepriklausomai nuo to, ar su šiuo ar ateityje su kitu vyru juos sukurtumėte.
Tekstas – Silvijos Mažuolienės
DĖMESIO! Jums su partneriu kyla sunkumų, kurie kartina jūsų santykius? O gal neduoda ramybės kokie komplikuoti širdies reikalai (tarkime, nesiseka rasti antrosios pusės, užmegzti santykių ir pan.)? Drąsiai siųskite klausimą mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt. Santykių ekspertai Šarūnas ir Silvija Mažuoliai mielai atsakys.
P. S. LABAI PRAŠYTUME KLAUSIMUS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
