Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 1d. 20:58

Norėdamas įveikti atmetimo baimę, J.Jiangas sugalvojo eksperimentą: prašė pačių keisčiausių dalykų

Jia Jiangas pasakojo apie atmetimo terapijos eksperimentą
A.Filipavičiūtės-Navikauskės nuotr. / Jia Jiangas pasakojo apie atmetimo terapijos eksperimentą

Sunku patikėti, jog rašytojos J.K.Rowling pirmoji „Hario Poterio“ knyga net dvylika kartų buvo atmesta publikuoti, kol galiausiai vienas leidėjas sutiko ją išleisti. „Atmetimas yra skaičių žaidimas: kad išgirstum teigiamą atsakymą, pirmiau turi išgirsti daug neigiamų“, – šiųmetėje Pasaulinėje lyderystės konferencijoje teigė tinklaraštininkas ir verslininkas Jia Jiangas, kurio pranešimo susirinkusieji klausėsi vaizdo formatu.

J.Jiangas neslepia, jog atmetimo baimė jį lydėjo nuo pat vaikystės. Tačiau su žmona susilaukęs vaiko ir išėjęs iš darbo korporacijoje, jis pabandė pažvelgti savo baimei į akis. Atlikęs šimto dienų eksperimentą, J.Jiangas pajuto įveikęs tai, nuo ko taip ilgai bėgo.

Šiandien jis yra knygos „Atmetimo įrodymai“ („Rejection Proof“) autorius, įmonės „Wuju Learning“ generalinis direktorius ir atmetimo terapijos („Rejection Therapy“) kūrėjas, per savo patirtį mokantis kitus žmones atsikratyti atmetimo baimės.

Renginyje verslininkas pristatė pranešimą apie tai, kaip baimė išgirsti neigiamą atsakymą stabdo nuo asmeninio progreso ir kokiais būdais ji yra įveikiama.

Apie vaikystės patirtį, įsirėžusią visam gyvenimui

„Užaugau Pekine,. Vieną dieną mano pirmos klasės mokytojai į galvą šovė geniali mintis. Ji nupirko mums visiems po dovaną ir sudėjo klasės kampe. Tada pasakė: „Noriu, kad kiekvienas iš jūsų išeitų į priekį ir pasakytų ką nors gero apie savo klasės draugą. Kai į priekį išėjęs vaikas ištars jūsų vardą, pasiimkite dovaną ir grįžkite į savo vietą.“

Idėja skambėjo puikiai. Bet kaskart išgirdęs klasės draugo vardą, pagalvodavau, kada gi bus mano eilė. Liko dvidešimt, dešimt vaikų, galiausiai likome stovėti trise. Daugiau niekas nesakė jokių pagyrimų. Tą akimirką nenorėjau nei dovanų, nei komplimentų. Pravirkau. Nežinojau, kodėl nei vienas vaikas nepasakė apie mane gero žodžio: maniau, kad esu šaunus ir nestokojantis populiarumo.

Sulaukęs dvidešimt penkerių, jau būsiu įkūręs didžiausią kompaniją pasaulyje ir tuomet įsigysiu „Microsoft“.

Mokytoja nežinojo, ką daryti. Ji pasakė: „Vaje, nejaugi niekas nepagirs šių likusių vaikų? Na, pasiimkite po dovaną ir sėskite, o kitais metais pasistenkite būti geresni.“

Po to įvykio supratau, kad verčiau jau mirsiu, nei dar kart atsidursiu panašioje situacijoje. Nebenorėjau patirti atmetimo“, – vienu ryškiausiu vaikystės prisiminimu dalijosi J.Jiangas.

Keturiolikos metų susigalvojo svajonę

Tačiau šešiametis Jia, išgyvenęs skaudžią patirtį, vyro teigimu, buvo „pirmoji jo versija“. Po aštuonerių metų, sulaukęs keturiolikos, jis teigė buvęs patobulintas iki „antrosios savo versijos“.

„Mane patobulinęs vyrukas buvo Billas Gatesas. Išgirdau jo kalbą Kinijoje, kur jis atvyko reklamuoti „Windows 95”. Man patiko viskas, ką jis daro. Sužavėjo jo verslo idėja, kaip naudojant technologijas galima pakeisti pasaulį.

Tą vakarą parašiau savo šeimai laišką, kuris skambėjo maždaug taip: „Nesijaudinkite dėl savo sūnaus, jau žinau, ko gyvenime noriu. Sulaukęs dvidešimt penkerių, jau būsiu įkūręs didžiausią kompaniją pasaulyje ir tuomet įsigysiu „Microsoft“. Vieną dieną atvyksiu į JAV išpildyti savo svajonių ir įveiksiu B.Gatesą jo namų aikštėleje.“

Išsipildžiusi „amerikietiška svajonė“ – nedžiugino

Kai J.Jiangui sukako šešiolika, jis pagal studentų mainų programą išvyko į JAV miestą Luizianą. Toje šalyje jis pasiliko gyventi.

Kaip pasakojo J.Jiangas, praėjus keturiolikai metų, kartą jis pabudo ir suprato, kad jam jau trisdešimt. Vyras nebuvo įkūręs didžiausios kompanijos pasaulyje, tačiau turėjo gerą darbą vienoje įmonėje, buvo susituokęs ir įsigijęs namą, šunį, automobilį.

„Atrodytų, jog išsipildė amerikietiška svajonė. Na, bet ji nebuvo mano. Tuo laiku aš dariau viską, ko iš manęs tikėjosi kiti. Net darbe jaučiausi priėjęs aklagatvį ir netobulėjantis. Paklausiau savęs, kas nutiko? Pažvelgiau atgal ir supratau, kad kaskart, kai man gimdavo nauja idėja, kai norėjau būti lyderiu ir kalbėti prieš auditoriją – kildavo kova tarp šešiamečio ir keturiolikmečio. Vienas norėjo pakeisti pasaulį, o kitas – bijojo atmetimo. Kaskart laimėdavo šešiametis“, – kalbėjo J.Jiangas.

Žmonos patarimas paskatino imtis pokyčių

Būdamas trisdešimties, J.Jiangas sužinojo, kad jie su žmona laukiasi kūdikio. Pasak vyro, jis suprato, kad tapus tėvu, galimybė tapti pasaulį keičiančiu verslininku smarkiai sumažėjo. Sau jis pasakė, jog nuo šiol bus atsakingu ir geru tėvu.

Jei iškart negaudavau teigiamo atsakymo, man tik reikėjo tęsti tai, ką darau, ir galiausiai kas nors pasakydavo „taip“.

Tačiau jo žmona matė, kad jos vyras nelaimingas. Ji jam priminė, jog nuo pirmo karto, kada jie susitiko mokykloje, J.Jiangas tik ir kalbėjo apie savo verslo idėjas. Ji pasiūlė vyrui mesti tuometinį darbą ir pusę metų skirti savo sumanymams: jei juos pasieks – tęs toliau, jei ne – susiras kitą darbą.

Jia taip ir padarė: likus keturioms dienoms iki vaiko gimimo, metė savo darbą.

„Kai ėjau iš biuro, viena mano pusė džiūgavo, kad pagaliau galėsiu siekti savo tikslų. Kita mano pusė buvo išsigandusi; jaučiausi nuogas. Iki tos dienos turėjau daug pasiteisinimų, kodėl nesiekiu svajonės, tačiau tuomet tų pasiteisinimų neliko. Turėjau tą padaryti“, – sakė jis.

A.Filipavičiūtės-Navikauskės nuotr./Jia Jiangas
A.Filipavičiūtės-Navikauskės nuotr./Jia Jiangas

Neplanuota nesėkmė

J.Jiangas, metęs darbą įmonėje, netrukus subūrė keturių inžinierių komandą ir pradėjo kurti mobilios programėlės prototipą.

Po keturių mėnesių darbo jo komanda susidomėjo vienas investuotojas. Jia buvo įsitikinęs, kad jis investuos į naująjį projektą.

„Kartą sėdėjome restorane ir šventėme draugo gimtadienį. Suvibravo mano telefonas. Pamačiau, kad gavau investuotojo laišką. Susijaudinau ir jį atsidariau, vos valdydamas teigiamas emocijas. Tačiau laiške buvo tik vienas – nieko gero nežadantis – sakinys: „Ne, mes to nedarysime.“

Nebuvo parašyta, nei kodėl, nei kaip, tiesiog – „ne“. Tą akimirką turėjau pakilti ir išeiti iš restorano, nes nenorėjau, kad žmonės mane matytų verkiantį. Nežinojau, kodėl man taip skaudėjo; maniau, kad esu kietas ir pasiruošęs, pakankamai išsilavinęs. Tačiau tą kartą man ant peties vėl atsisėdo šešiametis, šnabždėdamas, kas manau esantis; kad mesčiau verslo idėją, kol dar labiau neapsijuokiau“, – pasakojo jis.

Nutarė žaisti atmetimo žaidimą

Tačiau po įvykio restorane, anot J.Jiango, jį tarsi aplankė nušvitimas. Jis paklausė savęs, ar bent vienas sėkmingas žmogus pasiduotų po patirtos nesėkmės, ir suprato, kad ne.

„Pamaniau, kad galiu žengti toliau ir sukurti geresnį produktą, suburti geresnę komandą. Neabejojau, kad galiu tapti geresniu, tačiau turėjau kartą ir visiems laikams išspręsti atmetimo problemą, kad šešiametis daugiau man netrukdytų“, – komentavo lektorius.

Jis pradėjo ieškoti informacijos apie tai, kaip įveikti atmetimo baimę. Krūva straipsnių ir patarimų, šaukiančių, kad nereikėtų asmeniškai priimti atmetimo, J.Jiango neįtikino: „Pagalvojau, jei tai būtų taip paprasta, kodėl vis dar bijau?“

Tačiau netikėtai jis atrado tinklalapį apie atmetimo žaidimą. Žaidime yra trisdešimt kortų: kiekvienoje pavaizduota tai, dėl ko galima pajusti atmetimą. Idėjos autorius teigia, kad jei ieškosi atmetimo, užuot nuo jo bėgęs, galiausiai po trisdešimties dienų užsiauginsi storą odą ir nebereaguosi neigiamai į atmetimą.

„Pagalvojau, kad tai geriausia idėja, kokią esu girdėjęs. Nusprendžiau tai padaryti, tačiau pagalvojau, kad skirsiu tam ne trisdešimt, o šimtą dienų“, – teigė Dž.Džiangas.

Jei ieškosi atmetimo, užuot nuo jo bėgęs, galiausiai po trisdešimties dienų užsiauginsi storą odą ir nebereaguosi neigiamai į atmetimą.

Eksperimentas pasisuko netikėta linkme

Iš pradžių jis pasakojo patyręs vieną atmetimą po kito. Pavyzdžiui, kai užsibrėžė pasiskolinti šimtą dolerių iš nepažįstamo žmogaus ar paprašyti nemokamo mėsainio.

Tačiau, jo teigimu, tęsiant eksperimentą, pradėjo vykti keisti dalykai. Staiga žmonės – vienas po kito – jam pradėjo sakyti „taip“.

„Kartą pasiėmiau futbolo kamuolį ir pasibeldžiau į nepažįstamo žmogaus duris. Jas atidarė stambus vyrukas, kurio paklausiau, ar galiu jo kieme pažaisti futbolą. Jis matė, kad buvau su atitinkama apranga ir nustebęs pasakė, kad užeičiau.

Tuomet pagalvojau – o kas dabar? Kaip man vienam žaisti futbolą nepažįstamojo kieme? Nebuvau iki galo visko apgalvojęs. Taigi nuėjau į jo kiemą, paspardžiau kamuolį. Jis dar mane nufotografavo. Prieš išeidamas paklausiau, kodėl sutiko mane įsileisti. Jis atsakė: „Žmogau, tai buvo labai keistas prašymas. Negalėjau atsisakyti.“

Kitą dieną važiavau greitkeliu ir pamačiau policijos automobilį. Pamojavau policininkui, prašydamas sustoti. Paklausiau: „Pareigūne, ar galiu pavairuoti jūsų automobilį?“. Jis atsakė: „Nieko panašaus gyvenime nesu girdėjęs.“ Tą dieną važiavau policijos mašina sėdėdamas priekyje, o ne gale“, – ironizavo Jia.

Mažiausiai įtikinamas prašymas buvo įvykdytas

Jiangas toliau pasakojo, kad jis sutriko, mat eksperimentui tęsiantis, atmetimo terapija virto priėmimo terapija.

„Norėjau patirti tikrą atmetimą ir sugalvojau prašymą, kurio niekada niekas nepatenkintų. Nusprendžiau paprašyti papilotuoti lėktuvą, nors neturiu žalio supratimo, kaip tą daryti. Tiesiog norėjau, kad kažkas man pasakytų „ne“.

Nuvykęs į Hiustono oro uostą, koridoriuje pamačiau vyrą, kuris atrodė kaip pilotas. Sužinojęs, kad jis turi lėktuvą, paklausiau, ar galiu jį papilotuoti. Kai jis paklausė, ar moku, pasakiau, kad ne. O jis atsakė: „Nieko tokio, išmokysiu.“

Visiškai sutrikau ir nesupratau, kas vyksta. Pasirodo, vyrukas pilotavo ne komercinį keleivinį lėktuvą, o buvo įsigijęs naują nedidelį sraigtaspartį ir norėjo visiems parodyti, koks nuostabus jo pomėgis. Jis mane išmokė juo skraidyti – buvo nuostabu“, – dalijosi pranešėjas.

A.Filipavičiūtės-Navikauskės nuotr./Eksperimentas su spurgomis
A.Filipavičiūtės-Navikauskės nuotr./Eksperimentas su spurgomis

Jis papasakojo ir įdomų nutikimą, kai kavinėje pateikė, regis, neįmanomą užsakymą – iškepti spurgas, sulipusias kaip olimpiniai žiedai. Tačiau tą keistą iššūkį kepėja, gerai viską pasvarsčiusi, visgi priėmė – pagamino J.Jiangui tuos valgomus olimpinius žiedus!

Atmetimas yra galimybė augti

Viso eksperimento metu atmetimo istorijomis J.Jiangas dalijosi socialiniame tinkle. Anksčiau jis teigė manęs, kad turbūt tik jis ir dar keli žmonės bijo atmetimo, tačiau jam išaiškėjo, kad to bijo beveik visi.

„Ko gero išmokau per šimto dienų eksperimentą? Pasirodo, atmetimas yra skaičių žaidimas. Jei iškart negaudavau teigiamo atsakymo, man tik reikėjo tęsti tai, ką darau, ir galiausiai kas nors pasakydavo „taip“. Taigi pagalvokime, kiek neigiamų atsakymų turime išgirsti, kad kas nors finansuotų mūsų verslą ar pritartų mūsų idėjai.

Atmetimas taip pat yra nuomonė, daugiau pasakanti apie nuomonės reiškėją, o ne apie tą, kuriam ta nuomonė skirta.

Atmetimas taip pat yra nuomonė, daugiau pasakanti apie nuomonės reiškėją, o ne apie tą, kuriam ta nuomonė skirta. Todėl patiriant atmetimą, nereikėtų galvoti, kad tai dėl mūsų pačių kaltės.

Galiausiai, atmetimas yra galimybė augti. Perskaičiau daugybę asmeninio tobulėjimo knygų ir išklausiau kursų, peržiūrėjau įvairiausių motyvacinių vaizdo įrašų, bet man tai nepadėjo įveikti baimės. Baimė metų metus laikė mane sukaustytą ir neleido siekti savo svajonių.

Tačiau kai nustojau bėgti nuo atmetimo ir jam priešintis, kai sutikau daug žmonių ir patyriau daug atmetimų, įgijau pasitikėjimo ir galiausiai pajutau, kad galiu prašyti bet ko ir bet kur. Tai tinka ne tik man, bet ir visiems – mes pasikeičiame tik tuomet, kai nebėgame nuo savo baimių“, – pabrėžė J.Jiangas.

Anot jo, galime perskaityti įvairiausių knygų ir dalyvauti daugybėje mokymų, tačiau iš tikrųjų žinios įsisavinamos tik jas praktikuojant.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

21:34
06:33
01:02

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką