Savivertė formuojasi santykyje su aplinka, ji negali atsirasti be tam tikro pagrindo, o tas pagrindas – tai pasitikėjimas kitais žmonėmis ir supančiu pasauliu. Tai skamba neįprastai, nes atrodo, kad visų pirma turime pasitikėti savimi, o tik tada jau galėsime pasitikėti kitais, jaustis saugiai. Tačiau prisiminkime žmogaus raidą.
Kai kūdikis gimsta, jis negali savimi pasirūpinti, yra priklausomas nuo kitų ir turi pasitikėti aplinkiniais žmonėmis. Taigi, savivertė formuojasi santykyje. Pirmiausiai – su tėvais, kai esame maži, vėliau, kai jau nebesame globojami tėvų, save matome tarsi jų akimis.
Jei šiame ankstyvosios raidos etape kažkas vyko ne taip, jei negavome bazinio saugumo jausmo, jei neturime savasties pamato, labai sunku auginti ir puoselėti savo savivertę. Jei negalime pasitikėti kitais, nuolat turėsime budėti ir stebėti, ar mums negresia kažkoks pavojus ir bus sunku pereiti prie savęs, savo stiprių ir silpnų pusių pažinimo, savęs tobulinimo.
Be to, jei ankstyvame amžiuje suvokiame, kad negalime pasitikėti kitais, bandome viską daryti patys, kliautis tik savimi, pasirūpinti viskuo vieni patys, o tai yra neįmanoma užduotis, dėl ko patiriame nesėkmes ir šalia to, kad nepasitikime kitais, pradedame nepasitikėti dar ir savimi.
