Kai karvė gromuliuoja, nes atryja jau apvirškintą maistą ir vėl jį kramto, tai yra normalu ir reikalinga. Minčių „gromuliavimas“ atrodo labai panašiai – mes „atryjame“ senus prisiminimus, mintis ir mėginame jas dar kartą „sukramtyti“. Bet mums tai nėra labai reikalinga ar naudinga, o net atvirkščiai – žalinga.
Ką pasakoja žmonės, varginami ruminavimo? „Mane išvargino minčių perteklius galvoje. Nėra nė minutės, kad kažko negalvočiau, nenagrinėčiau, nepergyvenčiau. Vis iš naujo ir iš naujo galvoju, ką galėjau pasakyti kolegei, nemandagiai pakomentavusiai mano išvaizdą. Vis analizuoju, kaip galėjo būti, jei nebūčiau apsiverkusi, kai ginčijausi su drauge.
