Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 birželio 3d. 18:00

Perfekcionisto sindromas: kodėl idealiems žmonėms sunku būti laimingiems?

Perfekcionistui viskas yra sistema, tam tikra tvarka
123RF.com nuotr. / Perfekcionistui viskas yra sistema, tam tikra tvarka

Siekyje būti tobulesniam nieko smerktino, svarbiausia nepersistengti. Perfekcionizmo pasekmes aprašo elle.ua.

Perfekcionizmas – tai ne tik troškimas padaryti kažką idealiai, bet ir baimė, kad to „idealiai“ nepavyks pasiekti. Psichologė Elizabeth Lombardo, knygos „Better than Perfect: 7 Strategies to Crush Your Inner Critic and Create a Life You Love“ autorė, perfekcionizmo pasekmėmis įvardija depresiją, stresą, nemigą, sunkumus darbe, sveikatos sutrikimus. Nuo perfekcionizmo gydoma, dauguma psichologų šią kryptį pasirenka savo specializacijos ašimi.

Tačiau iš esmės pati visuomenė propaguoja perfekcionizmą – ir net jei turite menkiausią polinkį į jį, tai mokykla, šeima ir visuomenės moralė padarys viską, kad visą likusį gyvenimą siektumėte idealo ir kankintumėtės nuo depresijos.

Pažiūrėkime, kas darosi mokykloje. Jei vaikui pasakysite, kad šios užduoties sprendimo būdai yra keli, jis paklaus, kuris teisingas. Jam (kai kuriems mokytojams, deja, irgi) visai nerūpi ieškojimas, kūrybingumas, saviraiška. Svarbiausia – gauti teisingą atsakymą. Nes jis bus įvertintas geru pažymiu.

Štai čia ir prasideda apgaulė. Būsimam perfekcionistui nuo pat vaikystės rašo pažymius ir tikina, kad galima būti „geru“, „pakankamai geru“ ir „nelabai geru“. Ir dar apgaudinėja, kad pasauliui tai labai svarbu. Taigi – spręsk teisingai, kas užduota, ir mokytoja bus tavimi patenkinta, mama puikuosis, o tėtis nupirks naują dviratį.

Kas dedasi po mokyklos, kai tokio išugdyto perfekcionisto darbai jau nevertinami pažymiais? Jis praranda orientyrus, nes iš išorės nebegauna jokių užduočių. Ką daryti? Ogi pačiam viską spręsti. Išoriniam pasauliui jau nebeįdomi jo veikla, perfekcionistas praranda interesą. Ir štai turime rezultatą – ką dabar jis bedarytų, ko bepasiektų, jis niekada nebus laimingas.

Klinikinis psichologas ir knygos „All or Nothing“ autorius Mike’as McKinney štai kaip aiškina šį fenomeną. Iš pradžių jūs gaunate palaiminimą, patvirtinimą, nusipelnote meilės ir patraukiate dėmesį tuo, kad gerai elgiatės. Būtent tokie poelgiai ir toks elgesys jums tampa standartu, norma. O gal galima padaryti dar geriau? – Reikia pabandyti dar pagerinti. Ar aš pasirengęs pokalbiui? – Reikėtų dar vienos dienos pasiruošti. Ar jau užtektinai numečiau kilogramų? – Reikėtų dar kelių atsikratyti.

Jūsų niekas neprašo, o jūs pats keliate sau kartelę. Dėl visa pikta. Kad jau dabar tikrai viskas būtų gerai. Ir taip elgiatės, kol įsivarote neurozių ir nemigą. Kad iš tiesų nėra net ką tobulinti, kažkam kažką atitikti, perfekcionistui aiškinti beprasmiška.

Perfekcionistas nežino tobulinimo ribų, jam vis negana. Užtat jis visuomet nepatenkintas ir visuomet nelaimingas. E.Lombardo teigia, kad čia slypi gudrybė. Manoma, kad perfekcionisto tikslas – būti savim patenkintu. Tačiau iš esmės viskas ne taip.

Tu nepakankamai geras/gražus/kompetentingas/patyręs – tai balsai, kuriuos perfekcionistas nuolat girdi savo galvoje. Net ir idealiose situacijoje, kai viskas pavyksta lengvai (tarkim, perfekcionistas yra talentingas kažkurioje srityje), vidinis balsas vis tiek transliuos nepasitenkinimą.

Jeigu taip lengvai viskas pavyko, vadinasi, nebuvo nieko sunkaus ir sudėtingo. Tai, ką padarei, nereikšminga. Tu – nevykėlis. Kiek galima slampinėti be darbo… O viskas dėl to, kad vaikystėje mums primelavo, kad reikia stengtis. Kuo daugiau stengsiesi – tuo geresnis rezultatas. Visada atiduok visas jėgas. Gyvenimas – sunkus dalykas. Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk. Galutinis rezultatas – perfekcionistas imasi ne savo darbų, nes gyvenimas – tai skausmas, reikia visur pirmauti ir būti geriausiam. Tai vienas variantas.

TAIP PAT SKAITYKITE: 9 ženklai, kad esate perfekcionistas

Kitas variantas – perfekcionistas tampa prokrastinacijos šalininku, t. y. atidėlioja darbus ir užsiima nereikalinga veikla. Nes – dar nepasirengęs, neatėjo tam laikas, dar šiek tiek – ir jau padarysiu viską idealiai… Šitą veiklą dažniausiai dar lydi nesibaigiantys sąrašai ir lentelės, kurių perfekcionistas nepavargsta daryti. Jis iki galvos skausmo (aplinkinių) žymės žemėlapyje vietas, kurias reikėtų aplankyti per atostogas.

Perfekcionistas nežino tobulinimo ribų, jam vis negana. Užtat jis visuomet nepatenkintas ir visuomet nelaimingas.

Taip pat nepertraukiamai sistematizuos ir perdėlios knygas namų bibliotekoje (taip pat vinilinių plokštelių kolekciją, akmenukus ar kriaukleles). Ta veikla leis jam tikėti, kad gyvenimą galima kontroliuoti, kad ne viskas dar prarasta, kad dar yra vilties viską sutvarkyti.

Jei tik liausis krauti į socialinių tinklų atskiras dėžutes nuotraukas ar tvarkyti grojaraščius mobiliajame telefone pagal abėcėlę, tai viskas ir sugrius – užklups tamsa, chaosas. Tai, jog pats pasaulis yra chaosas, perfekcionistui aiškinti beprasmiška. Jo gyvenime būtinai yra prasmė, sistema, teisingi dalykai ir neteisingi.

Psichologas ir knygos „The Pursuit of Perfect: How to Stop Chasing Perfection and Start Living a Richer, Happier Life“ Talis Ben-Shaharas pataria susitelkti į pustonius. Taip, mes žinome, kad yra juoda ir balta, tačiau visa esmė yra visas atspalvių spektras. Tą patį T.Ben-Shaharas kalba ir apie emocijas.

Perfekcionistai kažkodėl įsitikinę, kad jų gyvenimas turi būti tik džiaugsmingas. Ir kai to nėra, jie žiauriai nusimena, t. y. vėl panyra į kitą emocinę būseną, tik negatyvią. O paslaptis paprasta – tereikia išmokti vertinti visą emocijų spektrą.

Beje, visi tyrėjai sutaria, kad pagrindinė emocija, kurią jaučia perfekcionistas – baimė. Kitais žodžiais tariant, aš labai labai stengiuosi ne tam, kad užkariaučiau pasaulį ir patirčiau dėl to pasitenkinimą, o kad nekrisčiau veidu į purvą, kad neapsijuokčiau, kad nepaleisčiau vėjais gyvenimo ir pan.

Suprasti šios baimės prigimtį – juk įsisąmoninimas yra pirmas žingsnis į pasveikimą – geriausia remiantis E.Lombardo apibrėžimu. Ji teigia, kad perfekcionizmas – tai apibrėžtos savigarbos jausmas. Taigi išeina, jog savęs gerbti tiesiog šiaip sau negalima, reikalingos sąlygos, tarkim, koks nors medalis, raštas ar išniręs jūsų veidelis „Google“ paieškos sistemoje.

Tarkim, dažnai tai gali būti prestižinės pareigos, socialinis statusas, tėvų palaiminimas, kokio nors konkretaus žmogaus rodoma pagarba arba išvis – viso pasaulio žmonių meilė. Ir tikrai jos jums reikia?

TAIP PAT SKAITYKITE: Esate perfekcionistai ir tuo didžiuojatės? Yra ir tamsioji šios savybės pusė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

01:48
04:10
15:03

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką