Kaip išgyventi šį nelengvą periodą pataria Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus.
– Turbūt normalu, kad tėvai ima jaudintis, kai pastebi, kad jų vaikai ima megzti pirmuosius romantinius santykius?
– Kaip ir bendraujant su mažais vaikais, taip ir su vyresniais, labai svarbu išlaikyti vidinę pusiausvyrą, ramybę ir priimti realybę tokią, kokia ji yra.
Man atrodo, kad kartais patys tėvai nesusitvarko su savo nerimu. Kuo labiau jie patys nerimauja, tuo labiau nori kontroliuoti savo vaikus. Būtent todėl ir kyla daug įvairių konfliktų. Žinoma, kartais nerimas objektyvus ir pagrįstas – su kuo, kaip bendrauja jų vaikas ir t. t. Tai tėvai turėtų žinoti.
Apie intymumą, jo vietą gyvenime vaikai turi sužinoti iš tėvų. Juk kieno daugiau jie gali apie tai paklausti?
Bet jeigu vaikas įsimyli, ir tėvai ima labai nuogąstauti, reiktų paklausti pirma savęs paties: o kodėl aš taip jautriai reaguoju, ko baiminuosi? Galbūt problema ne vaiko elgesys, bet mano paties įsivaizdavimai?
Apie intymumą, jo vietą gyvenime vaikai turi sužinoti iš tėvų. Juk kieno daugiau jie gali apie tai paklausti? Tik kiek suaugusių žmonių šiandien gali laisvai su savo vaikais kalbėtis apie žmonių tarpusavio santykius, seksą ir tai jiems nėra tabu temos?
Kai tėvai tokių temų vengia, vaikai apie tai kalbasi su bendraamžiais. O tie sako tai, ką žino. Ir tos žinios nebūtinai teisingos.
Pirmoji meilė, pirmosios draugystės yra galimybė pirmiausia pažinti save. Jau 14–15 metų mergaitės, bendraudamos su berniukais (ne šeimos nariais, bendraamžiais), atranda save kaip seksualų asmenį. Tokie santykiai augančiam žmogui yra dar vienas tyrinėjimo laukas: jei anksčiau vaikas pasaulį bandė pažinti užlipdamas kopėčiomis, tai dabar – patirdamas tarpasmeninius santykius.
Paauglių santykiai su jų meilės objektais yra kiek egocentriški, jiems tai dar vienas savęs pažinimo būdas. Tai galimybė gauti savo vertės patvirtinimą, pažinti save kaip seksualų, kitus traukiantį žmogų. Ir tai paprasčiausia daryti per santykį su kitu, tačiau pats pagrindinis prieraišumo objektas jiems dar turi išlikti tėvai.
Kaip ir ankstyvoje vaikystėje, taip ir paauglystėje, vaikui svarbu žinoti, kad visada galima grįžti pas tėvus, kur yra saugu, kur galima pasitarti.
Žinoma, būti tėvais nėra lengva, reikia ir paskaityti knygų, ir pasigilinti į save.
Labai rekomenduoju G.Neufeld knygą „Nepraraskime savo vaikų“, ten kalbama apie saugų prieraišumą. Juk viena iš tėvų užduočių – sukurti saugų ryšį su vaiku, būti pagrindiniu prieraišumo objektu, juo neturėtų tapti vaiko bendraamžiai.
– Turbūt dėl to pirmieji nusivylimai ir yra tokie skaudūs, nes jauni žmonės juos priima kaip patvirtinimą, kad jie yra prastesni, mažiau vertingi, ne tokie patrauklūs už kitus?
– Atstumtas paauglys, neturintis emocinio ryšio su tėvais, patenka į labai nesaugią situaciją.
Kai tėvai nebendrauja su vaiku, turiu omeny, ne buitinius pasikalbėjimus, bet nuoširdžius, atvirus pokalbius, įsiklausymą į vaiką, prieraišumo objektu tokiam paaugliui tampa jo bendraamžis – kitas toks pat nebrandus žmogus, kuriam šiandien patinki, rytoj jau nebe. Ir tokie myliu-nemyliu tarp jaunų žmonių įvyksta dėl įvairių priežasčių, be jokių blogų ketinimų. Juk kaip minėta, tokiame amžiuje paaugliai vieni į kitus žiūri į kaip savotišką savo ego pratęsimą.
Viena iš tėvų užduočių – sukurti saugų ryšį su vaiku, būti pagrindiniu prieraišumo objektu, juo neturėtų tapti vaiko bendraamžiai.
Bet kai yra geras ryšys su tėvais (jei ne su jais, galbūt seneliais, krikšto tėvais, kai šalia paauglio yra svarbus suaugęs žmogus), tas pirmasis praradimas yra ne toks skausmingas.
– Vis dėlto kartais paaugliams išsiskyrimai atrodo kaip savotiška „pasaulio pabaiga“. Kaip elgtis tėvams tokiais atvejais?
– Daugelio iš mūsų klaida, kad kai žmogus pasakoja apie savo jausmus, mes norime kažką išspręsti, padaryti, kad tik jis blogai nesijaustų. Bandome nušnekinti, nukreipti dėmesį. Tai yra nemokėjimas priimti kito jausmų ir pačiam su jais būti. Taip pat yra tėviškas instinktas apsaugoti savo vaiką nuo visko. Norisi įsikišti, užkirsti kelią.
Kaip minėjau, paauglių meilės, draugystės yra tyrinėjančios. Todėl jaunuoliai turi patirti ne tik, ką reiškia draugauti, bet ir kaip išsiskirti, išgyventi, išliūdėti, išgedėti. Juk tai gyvenimo dalis.
Paprastai išsiskyrimo liūdesys ilgai netrunka, pora dienų, ir vaikas toliau gyvena įprastą gyvenimą.
Tačiau ilgalaikis užsisklendimas, dirglumas, apatija, energijos sumažėjimas, kai paauglys kaip nesavas vaikšto kelias savaites, liaujasi mokytis, yra rimtas signalas, kad vaikui reikia pagalbos. Negalima palikti jo vieno.
Jei nepavyksta atvirai pasikalbėti ir išspręsti situacijos savo jėgomis, galbūt gali pagelbėti mokyklos psichologas. Jei paauglys atsako bet kokios pagalbos, tačiau akivaizdu, jog jos reikia, patarčiau patiems tėvams eiti pas specialistus, paskaityti knygų. Kartais tokiems užsisklendusiems paaugliams gali padėti virtualios konsultacijos su specialistu per Skype, internete jie jaučiasi laisviau.
– Bet bene didžiausias tėvų galvos skausmas, kai jų vaikai, dažniausia mergaitės, įsimyli, ima susitikinėti su gerokai vyresniais. Tokie santykiai tėvus gąsdina daug labiau nei pasimatymai su klasiokais.
– Dažniausiai taip atsitinka, kai tėvų ir vaikų santykiai prasti, ir tada jauni žmonės saugaus ryšio ieško už šeimos ribų. Ir atranda.
Pavyzdžiui, pradėjusi susitikinėti su vyresniu vaikinu jauna mergaitė pasijunta svarbi, saugi – jis ja rūpinasi, globoja, apie ją pagalvoja, gal kažką nuperka. Tėvai, žinoma, labai išgyvena, nes vaikas nuo jų tarsi visai nutolsta, jie nežino, kas vyksta jo gyvenime.
Pripažinkime, kad kai vaikui 16–17 metų, beprasmiška kalbėti apie saugaus ryšio su tėvais kūrimą. Jis formuojamas nuo vaiko gimimo, todėl neverta puoselėti iliuzijų, kad tai pavyks padaryti vaikui įžengus į paauglystę.
Kaip elgtis? Jokiu būdu nenuleisti rankų! Pirmas patarimas – užmegzti kontaktą su savo vaiku. Klausinėti. Domėtis. Išklausyti. Nesmerkti žmogaus, su kuriuo jis susitikinėja. Tėvai turi suprasti, kad kuo labiau meilės objektas bus smerkiamas, apkalbinėjamas, tuo labiau jaunuolis norės jį ginti ar tiesiog elgtis priešingai nei sako tėvai.
Pastebiu, kad kai kurie tėvai, ypač mamos, geba iš naujo sukurti tam tikrą ryšį su vaiku. Paauglys vis tiek elgiasi taip, kaip jis nori, bet jau pasipasakoja tėvams. Tada tėvų vaikų santykiai formuojasi kiek kitaip – nors tėvai negali daryti daug įtakos, bet gali kontroliuoti. Jie tampa vėl svarbūs vaiko gyvenime.
Ir mažiems, ir vyresniems vaikams ribų brėžimas yra saugumo kūrimas.
Labai svarbu, kad jeigu nutrūks tie jaunų žmonių santykiai, vaikas turės kur grįžti. Kai tėvų ir vaikų santykis sugadintas, vaikas tokios galimybės neturi.
– Kartais tėvai net su ūgtelėjusiais vaikais bendrauja labai griežtai, kelia įvairius ultimatumus, draudžia bet kokius santykius, reikalauja, kad vaikas gerai mokytųsi ir nepriekaištingai elgtųsi.
– Kartais tėvai projektuoja vaikui nuostatą: tu esi toks ar tokia, mes tave matome taip ir iš tavęs tikimės tam tikrų pasiekimų, o tai, ką tu jauti, ko nori – visas tavo subjektyvus pasaulis mums neįdomus, svarbu gerai mokytis, tinkamai elgtis, įstoti į prestižinę gimnaziją, vėliau pasirinkti gerą specialybę. O tai, ką jauti, ko nori, kas tau patinka, yra visai nesvarbu.
Tada jaunas žmogus įkalinamas netikro „aš“ pasaulyje ir net nesuvokia, ką išgyvena. Būna ateina konsultuotis keturiasdešimtmečiai ar vyresni, kurie jaučia tuštumą, nors turi statusą, pinigus, bet taip ir nesupranta, kas patinka, kas svarbu gyvenime.
Tai tėvų elgesio nulemta savijauta. Panikos atakų, depresijos, narcisizmo, savęs žalojimo, savižudybių priežastys gali būti būtent toks tėvų elgesys. Žinoma, nebūtinai pasekmės bus tokios, yra ir apsauginių veiksnių.
Tačiau ultimatumai visada gadina tėvų ir vaikų santykius. Nereikėtų visko griežtai reguliuoti „taip“ arba „ne“, turi būti palikta ir erdvė paties paauglio eksperimentavimui. Tačiau, žinoma, ribos turi būti nubrėžtos. Jei tėvai mato, pavyzdžiui, kad jų vaikas patiria smurtą, prievartą, tai, žinoma, jokių diskusijų ir tolerancijos čia neturėtų būti. Reikia imtis griežtų ir konkrečių veiksmų.
Bėda, kad yra daug tėvų, kurie pasijunta bejėgiai ir toje bejėgiškumo būsenoje tarsi užstringa. Jie būna taip nusivylę situacija, savo santykiu su vaiku, kad jau nebenubrėžia jokių ribų – neva nieko negalima padaryti.
Ultimatumai visada gadina tėvų ir vaikų santykius. Nereikėtų visko griežtai reguliuoti „taip“ arba „ne“, turi būti palikta ir erdvė paties paauglio eksperimentavimui.
Reikia žinoti, kad net tada, kai vaikai neklauso, bet tėvai vis tiek brėžia ribą, kad ir paprasčiausiai sako „negalima“, vaikas ima jaustis saugesnis, nes supranta, kad jis tėvams rūpi. Ir mažiems, ir vyresniems vaikams ribų brėžimas yra saugumo kūrimas.
Kartais tėvai vaiką atveda pas psichologą, nes jis jų neklauso. O psichologas įvertinęs situaciją gali pasakyti, kad tai pati sveikiausia vaiko reakcija, nes jis maištauja prieš neteisingą tėvų elgesį, jis dar neprarado savojo „aš“.
Jeigu vaikas maištauja, tai rodo, kad jis auga, demonstruoja savo ego. Kai vaikas prieštarauja ir dar leidžia sau pasakyti tėvams į akis viską, ką galvoja, tai reiškia, kad jis saugiai jaučiasi. Kai tėvai palieka erdvės maištui, tai nelabai yra dėl ko maištauti.
Neretai tėvai vadovaujasi prielaida, kad jie teisingai mano, o vaikas - ne. Todėl yra įsitikinę, kad vaiką reikia įkalbėti, pakeisti jo mąstymą, kad jis elgtųsi „teisingai“.
Siūlyčiau į kiekvieną situaciją pasižiūrėti ir vaiko akimis, pasistengti suprasti jo lūkesčius, elgesio priežastis.
– Kartais matydami, kad vaikas išgyvena nelaimingą meilę, tėvai nutaria pasidalinti savo patirtimi. Ar tai prasminga?
– Tai daryti reiktų itin atsargiai ir apgalvotai. Kartais tėvai mano, kad jeigu jie kažkada taip jautėsi, tai ir jų vaikas išgyvena panašius jausmus. Nors iš tiesų tai, kas jiems buvo problema ir iššūkis (pavyzdžiui, susipažinti su mergina ar vaikinu), jų vaikams gali būti savaime suprantamas dalykas.
Svarbu suprasti, kad egzistuoja kartų skirtumai, ir juos įvertinti. Kartais tėvams sunku save peržengti ir suprasti, kad jų patirtis labai ribota ir gali būti visai svetima jų vaikui.
Būna, jog tėvai dalijasi savo patirtimi, turėdami tikslą, kad vaikas pradėtų elgtis taip, kaip jie mano esant reikalinga. Atviraujant reikia neatmesti fakto, kad paauglys gali likti prie savo nuomonės.
Vaikai labai įsiklauso į tokius pasakojimus, tačiau labai svarbu, kad tėvai juos tinkamai atrinktų – visa patirtimi dalintis nėra prasmės. Galima kalbėti apie savo laikmetį, jo iššūkius, apie tai, kaip pavyko kažką išspręsti ar nepavyko, kokios strategijos padėjo, kokios ne.
Net dalindamasis savo patirtimi suaugęs žmogus turi būti stipresnis. Kartais mamos, ypač išgyvenančios skyrybas, ima vaikams pasakoti savo emocinius išgyvenimus ar net intymaus gyvenimo detales. Tai jau yra ribų peržengimas ir neadekvatus elgesys.
Būna emociškai jautrių, protingų vaikų, kurie išklauso, tada ant jų „kraunama“ dar, ir jie tampa tarsi kokiais šeimos psichoterapeutais, bet neišmoksta suprasti, kad ir jų emocijos, jausmai yra svarbūs.
Kada tokiam vaikui patirti nerūpestingą vaikystę? Tėvų skundai, atviravimai vaikui siunčia žinutę, kad neprisirišk prie manęs, aš esu silpnesnis. Tai nereiškia, kad tėvai negali būti silpnesni, bet jie turi kalbėtis su savo partneriu, psichologu, bet ne vaiku.
