Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 4d. 19:00

Psichologė D.Balčiūnienė: „Kai neatleidžiame įskaudinusiam, galime tapti priklausomi nuo jo“

Nepageidaujamas kito žmogaus elgesys
Vida Press nuotr. / Nepageidaujamas kito žmogaus elgesys

Atleisti reiškia paleisti. Bet ar dažnai patirdami gyvenimo sunkumus mes gebame savyje atrasti ir išnaudoti šią jėgą? Psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė tikina, kad neretai klaidingai įsivaizduojame, jog nusprendę atleisti iškart tai ir padarome. Tačiau ji pabrėžia atleidimo svarbą: „Atleidimas yra išsilaisvinimas dėl savo gerovės. Atleisdami sau ir kitam mes galime tapti laisvi.“

D.Balčiūnienė paaiškina, jog atleidimas yra sąmoningas apsisprendimas nesitempti su savimi praeities bagažo bei dalyvauti procese, per kurį paleidžiami sunkūs jausmai savo ar kitų atžvilgiu.

Anot jos, ėjimas atleidimo keliu nėra nereikškia, kad daugiau tie jausmai bus nepatiriami. Pasirinkimas atleisti rodo, kad yra prisiimama atsakomybė juos įsisąmoninti ir su šiais jausmais tvarkytis.

Apie atleidimo prasmę – 15min GYVENIMO interviu su psichologe psichoterapeute D.Balčiūniene.

– Iš ko žmogus gali spręsti, kad jis jau atleido – sau arba kitam?

– Kai nebelieka įkyraus noro galvoti, kalbėti apie buvusią situaciją ar žmones, kurie įskaudino. Kai nebelieka noro keršyti. Kai, galvojant apie skausmingą situaciją, nebekyla daugybė jausmų ar kūno pojūčių.

– Gebėjimas atleisti. Turbūt ši savybė būdinga ne kiekvienam. Ką ji rodo?

– Šiaip jau mes visi esame linkę atleisti, net jei mus kažkas labai įskaudina, išduoda, sužaloja, apvagia, tik per gyvenimą prisikaupę sunkūs išgyvenimai gali užgožti šį gebėjimą.

Be abejo, tai nereiškia, kad atleidžiantys nejaučia visų negatyvių jausmų – jie vis tiek gali norėti keršto, jie gali pykti, liūdėti, ir tai yra normalu. Visi jausmai yra reikalingi ir visus juos jausti taip pat yra normalu.

Sakyčiau, jog gebėjimas atleisti visų pirma rodo brandą, išmintį, gebėjimą susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais. Vėlgi nekalbu apie kraštutinumus, nes tikrai yra dalykų, dėl kurių galiu jaustis kaltas visą gyvenimą.

Tarkime, jei automobiliu mirtinai suvažinėjau žmogų, tikėtina, kad man teks gyventi su ta kalte. Bet tai yra tokia reali (ne neurotinė) kaltė, kurią galima bandyti išpirkti gerais darbais, buvimu geresniu žmogumi.

Asmeninio archyvo nuotr. /Psichologė Daiva Balčiūnienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Psichologė Daiva Balčiūnienė

– O kodėl mums būna sunku atleisti sau arba kitam?

– Tai yra labai susiję dalykai. Sunkiau atleisti tiems, kuriems vaikystėje nelabai kas padėjo tvarkytis su jausmais, kuriuose tėvai ar aplinkiniai „palaikė“ pyktį, ir jie, dar būdami maži, užstrigo sunkiuose jausmuose ir nesugebėjo iš to ištrūkti. Užaugę tokie žmonės būna linkę laikyti savyje pagiežą, pyktį, nuoskaudas, jie neretai pasirenka aukos poziciją ir joje užstringa.

Mes nemokame atleisti sau, kai patys save suvokiame kaip kažkokius blogus, kaltus, gėdingus, nepakankamus. Dažniausiai toks savęs vertinimas pasireiškia, kai aplinkiniai žmogui augant tarsi įskiepijo tokias žinutes. Ir nebūtinai tai darė dėl to, kad nemylėjo ar linkėjo blogo.

Dažnai tai vyksta dėl pačių geriausių ketinimų: norint vaiko „neišlepinti“ ar patiems suaugusiems nesuvokiant emocinės aplinkos svarbos asmenybės formavimuisi.

Pažiūrėkime į mūsų visuomenės mentalitetą, tradicijas. Kaip dažnai girdime „nesidžiauk, nesijuok, neverk, neišsišok, būk adekvatus“. Ir jei augdamas supranti, kad nesi toks, kokį tave nori matyti aplinkiniai, tada ir pasijauti blogas, nuviliantis, nepakankamas.

O kai jaučiuosi nepakankamas ar blogas, kaip aš galiu sau atleisti? Juk mano savęs vaizdas yra visai kitoks. Jei aš atleisiu sau ir pasijusiu geriau – kaip aš tada gyvensiu? Aš gi nemoku, nežinau, kaip tame būti.

Mes nemokame atleisti sau, kai patys save suvokiame kaip kažkokius blogus, kaltus, gėdingus, nepakankamus.

Dėl tokių ir panašių dar vaikystėje susiformuotų nuostatų mes dažnai ir užaugę nesąmoningai laikomės sustingusios pozicijos, pavyzdžiui, „jeigu jaučiuosi kaltas, tai bent esu sąžiningas“. Nes jei atsikratysiu tų savo nuostatų, tos savo kaltės, kas aš tapsiu savo akyse? Tai – nesąmoningi procesai. Dėl to ir svarbu juos suvokti, kad galėtume vis labiau tapti savo gyvenimo šeimininkais, priimančiais tiek save, tiek aplinkinį pasaulį.

Žinoma, leisti sau būti tokiu, kokiu norisi būti, yra labai sunku, dėl to ir užsisukama ydingame rate.

Vida Press nuotr./Pora
Vida Press nuotr./Pora

– Prie ko žmogų gali privesti negebėjimas atleisti, pavyzdžiui, patyrus artimo žmogaus išdavystę ar nutrūkus svarbiems santykiams?

– Jei neisiu atleidimo keliu, gali būti, kad tapsiu priklausomas nuo to žmogaus. Aš nuolatos apie jį galvosiu, mane kankins įkyrios mintys, susijusios su tuo žmogumi, mus siejančia situacija.

Viena vertus, tas atsiradęs pyktis ir stresas gali mobilizuoti, suteikti energijos veikti bei įrodyti, kad ir be to kito žmogaus galiu išgyventi, kad galiu būti sėkmingas, atsakingas, galiu ir liūdėti, ir džiaugtis – gyventi visavertį gyvenimą.

Kita vertus, iškyla rizika, kad motyvas kažką kažkam įrodyti taps vienintele motyvacija, o to neturėtų būti.

Stengimasis gerai gyventi ir rūpintis savimi turėtų kilti iš vidinio noro, o ne iš siekio įrodyti aplinkiniams, koks aš geras, šaunus, protingas ar kaip man gerai.

Leisti sau būti tokiu, kokiu norisi būti, yra labai sunku.

Be to, negalėjimas atleisti tarpusavio santykiuose dažnai tampa priežastimi naujų pykčių atsiradimui. O negalėdamas atleisti žmogus gilina savo nuoskaudas, patenka į psichologinę nelaisvę; neperdirbti jausmai gali sukelti sveikatos sutrikimus.

– Sakykite, o kaip turėti vykti atleidimo procesas?

– Dabar viešojoje erdvėje yra labai daug primygtinio raginimo atleisti – „atleisk, ir tau palengvės“. Ir tame yra tiesos. Bet neretai žmonės susiklaidina ir pradeda jaustis kalti, blogi, net išsigandę, kad negali atleisti.

Atleidimo pradžia yra tokia, kad atsitikus labai baisiam dalykui, mes vis tiek turime leisti sau išgyventi sunkius, sudėtingus jausmus. Jei mane siaubingai išdavė, aš negaliu sakyti, kad „nieko čia tokio, tau atleidžiu“. Aš turiu išgyventi visas fazes – praradimo, neigimo, liūdesio, gėdos, kaltės, pykčio. Daugybę jausmų, kurie lydį skaudų nutikimą.

Labai svarbu leisti sau patirti visas emocijas ir dirbti su jomis.

Labai svarbu leisti sau patirti visas emocijas ir dirbti su jomis: galima jas išpiešti, išrašyti, rasti žmonių, kuriems galima išsipasakoti, išsilieti ir kurie galėtų padėti tas sunkias emocijas išgyventi.

Ilgainiui emocijos pradeda po truputį mažėti. Jos kaip jūros bangos: iš pradžių labai didelės ir galingos, vartaliojančios į visas puses, kad sunku net oro įkvėpti, po to jos rimsta.

Ir kai tos bangos kažkuriuo momentu pradeda rimti, galima pradėti galvoti, kad gal visgi man bus pačiam lengviau, jei atleisiu.

Bet tuomet gali kilti pasipriešinimo reakcija – „ne, niekada, negaliu tam niekšui atleisti“, ir tai visiškai normalu. Tada vėl kažkiek papyksti, paliūdi. Po kurio laiko pradedi labiau įsijausti ir suprasti tą agresorių – gal jam irgi buvo sunku, gal jam tuo metu gyvenime nesisekė? Gal jam irgi nelengva gyventi su kalte? Nuo to prasideda kitas mažas žingsnelis atleidimo link.

Galiausiai gali ateiti toks etapas (jeigu retkarčiais stabtelėjame ties ta nuoskauda), kada pavyksta pasakyti: „Aš atleidžiu, paleidžiu, ir man jau nebelabai tai rūpi.“. Bet vėlgi, gali būti, kad tie senieji jausmai kartais dar sugrįš, nors galbūt ir nebebus tokie intensyvūs.

– Prieš tai minėjote, kad su atleidimo sau problemomis susiduria žmonės, kurie negali pakeisti tam tikro savęs „vaizdo“. Kaip tuomet elgtis? Kaip išmokti pačiam sau atleisti dėl vienokių ar kitokių priežasčių?

– Manau, vienas geriausių būdų yra bandyti suvokti, kas aš esu, koks esu, kas man darė ir tebedaro įtaką. Nes vėlgi - dažniausiai tas negebėjimas sau atleisti yra susijęs su neurotiniu kaltės jausmu, ties kuriuo verta stabtelėti ir pasižiūrėti, kur jo „šaknys“.

Psichoterapija, sielovada, knygos, menas, įvairios terapinės grupės, seminarai gali padėti atrasti, kur tie inkarai, kurie man neleidžia į save pasižiūrėti mylinčiomis akimis.

Labai dažnai mes sakome, kad savo draugui galiu patarti, galiu atleisti, jį paguosti. Bet į save pasižiūrėti kaip į žmogų, kuris vertas meilės ir atleidimo, – sunku. Todėl tiesiog reikia tą įsisąmoninti ir bandyti savotiškai save treniruoti. Pagauti savo mintį, kai galvoji, kad esi nevykęs ar blogas, ir sustabdyti, pakeisti tai.

Juk kai graužiame save, mes negalime džiaugtis, o kai negalime džiaugtis – kiti, būdami su mumis, taip pat nesidžiaugs.

123RF.com nuotr./Savigrauža
123RF.com nuotr./Savigrauža

– Bandymas nemeilę sau kompensuoti kažkokiais pasiekimais ar gerais darbais – neišlaisvina?

– Tikrai ne, nes tų pasiekimų ar komplimentų niekada nebūna gana. Galiu tapti nors ir prezidentu, bet jei savęs nepriimu, nepamilsiu savęs.

Svarbu suprasti, kad mes visi turime teisę klysti – visiems atsitinka visko. Dažnai kartoju, kad mūsų žinia vaikams turėtų būti ne ta, kad jie niekada nedarytų klaidų ar kažkaip netinkamai nepasielgtų, o ta, kad padarę klaidas, jie gebėtų atsikelti ir eiti toliau. Jas išpirkti, ištaisyti, kiek tai yra įmanoma. To išmokyti, beje, galime ne žodžiais, o tik savo elgesiu, gyvu pavyzdžiu.

Mūsų kiekvieno tikslas yra gebėti atsitiesti po sunkumų. Ir jei kartais suklupę negalime patys atsistoti – reikia leistis, kad kažkas padėtų, o ne vien dejuoti, kaip viskas yra blogai ar koks aš esu blogas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką