Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė Genovaitė Petronienė – apie altruizmą: „Jei neduodi kitam, neduodi ir sau“

Kas nugali mumyse – agoizmas ar altruizmas?
123RF.com nuotr. / Kas nugali mumyse – agoizmas ar altruizmas?
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar kartais, įkvėptam kokio gražaus įvykio, nekyla noras padaryti ką nors gero be jokios naudos sau? Tačiau toks įkvėpimas greitai išgaruoja, visi sprendžia savo ir savo šeimos problemas, o gerų darbų idėjos taip ir lieka laukti ilgoje eilėje.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Aukojimasis tapo krikščioniška atgyvena arba išsigimė: „Aš dėl jūsų gyvenimą paaukojau, tai dabar turite dėl manęs stengtis“. Kita vertus pasaulis, kuriame visi kaip buhalteriai susitartų dėl teisingo poreikių patenkinimo, irgi nepatrauklus.

Kodėl nėra seminarų „Kaip būti altruistišku?“. Lietuvoje yra daugybė gerai ant kojų stovinčių žmonių, kurie turi ką duoti. Ar daugiau gerų darbų – paslaugų, išklausymo, gerų jausmų porcijų, dalinimosi materialiais dalykais ir informacija, mus nuvargintų? O gal atvirkščiai – praturtintų? Kokį motyvą rasti geram darbui, kai tokiu stiliumi iki šiol nesielgdavom ir kokia mums iš to gali būti prasmė?

Ar altruizmas pagrįstas biologiškai, ar tai tik ideologija?

Mokslininkai teigia, kad altruizmas yra įgimtas. 1–1,5 metų vaikas mielai padeda kitam žmogui pasiekti ką nors paimti, atidaro duris, atneša reikalingą daiktą, kai jo niekas neprašo. Tokie vaikai dar nesiekia pagyrimo – paskatinimas tampa svarbus vėliau, panašu, jiems tiesiog malonu padėti.

Asmeninio archyvo nuotr./Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė
Asmeninio archyvo nuotr./Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė

Beždžionių gauja išsaugo beždžionę be kojų, o naminis gyvūnas skuba padėti šeimininkui. Žmonių instinktyvią pagalbą kitam, artima gyvūnų siekimui išsaugoti savo rūšį, palaiko oksitocino hormonas. Jis išsiskiria gimstant kūdikiui, po lytinio akto ir skatina žmogų rūpintis kitu.

Atliekant darbą, kai tikimasi ir kai nesitikima naudos, veikia skirtingos smegenų dalys. Altruistiniai veiksmai sukelia džiaugsmą. Štai dviem žmonių grupėm buvo duota reikšminga pinigų suma. Viena grupė turėjo nusipirkti ką nors vertingo sau, o kita turėjo nupirkti dovaną kitam žmogui. Paaiškėjo, kad pirkusiųjų dovaną laimės lygis padidėjo labiau.

Kažin ar šiuolaikinis žmogus vis dar linkęs nesmoningai saugoti rūšies išlikimą, tačiau net ir visiškam cinikui verta pasimėgauti bent jau hormonų dovanojamais džiaugsmais.

Šykštumas sukuria neturtingumo jausmą, o dosnumas – turtingumo

Duodame, norėdami jausti davimo malonumą ir gero darbo prasmę. Geru būti gerai, nes patiri meilės jausmą.

Pasirodo, žemesnės savivertės žmonėms gėda elgtis altruistiškai, nes jie bijo būti palaikyti kvailiais, o dosnumas – tai aukštesnės savivertės ženklas. Neproduktyvus žmogus vengia duoti, nes bijo nuskurdinti save, tuo tarpu laimingesnis ir stipresnis yra dosnesnis. Dėsnis galioja ir atvirkščiai – galintis kažką atiduoti pasijunta turtingas ir stiprus, tad verta duoti net ir tada, kai pertekęs nesi. O štai šykštumas automatiškai sukuria vargšo būseną, kiek bebūtum turtingas.

Duodame, norėdami jausti davimo malonumą ir gero darbo prasmę. Geru būti gerai, nes patiri meilės jausmą. Gerus darbus norisi daryti, kai gėriesi žmogumi; žavėjimasis – tai laiminga, džiugi būsena. Dosnumas padeda mažiau rištis prie to, ką turi, pasitikėti, kad vėl nesunkiai uždribsi ir atstatysi išeikvotas jėgas.

Kartą skolinausi pinigų. „Raštelio nereikia, ar grąžinsi – tavo reikalas, gyvenime viskas išsidėsto teisingai. Man patinka gyventi pagal tokius principus: kuo daugiau duodi, tuo daugiau grįžta. Aš padariau gera tau, tu dar kam nors padarysi“, – netikėtai išgirdau iš draugo verslininko.

Kodėl verta atsigręžti į kitus? Tam kad vyktų apytaka, daugiau žmonių – daugiau energijos, saugumo, turtingiau, įdomiau. Kai su kitu žmogumi imi elgtis branginančiai ir vertinančiai, gyvenimas tampa kitoks. O netikėčiausias yra dėsningumas, kad mūsų psichika sukonstruota taip, jog kai būni atlaidus ir dosnus kitam, automatiškai tampi atlaidesniu ir dosnesniu sau, o jei neduodi kitam, neduodi ir sau.

Kaip darant gera užanty neprišildyti gyvatės ar netapti manipuliuojančia auka?

Kita vertus, ko gero, daugiausia gyvenime nukentėjau nuo pasiaukotojų. Jie neprašyti dėl manęs stengdavosi, ko man nereikėdavo, o po to pareikalaudavo to, kas man brangu, arba nusistekendavo, o aš turėdavau juos gelbėti ir dar jausti kaltę. Atrodė, tokie geri žmonės, bet šalia būdavo taip bloga!

Norint būti geru, lengva „nusivažiuoti“ į savęs pamiršimą, ir pasiaukotojai padeda užaugti psichopatams ir išnaudotojams. Bet dar dažniau neurotinė meilė – tai ne meilė, o baimė.

Mūsų psichika sukonstruota taip, jog kai būni atlaidus ir dosnus kitam, automatiškai tampi atlaidesniu ir dosnesniu sau, o jei neduodi kitam, neduodi ir sau.

Pasiaukojusieji bijo likti vieniši, bijo skursti, bijo prarasti vaikus, bijo nerasti kito partnerio, bijo būti visuomenės pasmerkimo, bijo smurto, o kai nustoja bijoti, atranda savyje ne tik egoizmą, bet ir griežtesnių dalykų, pavyzdžiui, didžiulį norą valdyti.

Pasiaukotojams reikia atmintinai išmokti knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“ ir ieškoti kitos tapatybės. Būti didžiuoju kankiniu saldu, bet negera. Visi žmonės, net maži vaikai, kur kas daugiau išprašo iš mūsų, kai būname pavargę ar atsipalaidavę ir blogiau kontroliuojame save.

Pavargę lengviau užsikrečiame kitų emocijomis, puolame gelbėti kitą, užuot pamąstę, kas būtų geriausia visiems. Jeigu „įsivažiavai“ į davimą kitam, bet pajutai kad blogai darosi sau pačiam – greičiau sustok, nes pradėsi kaupti pyktį. Kaip sakoma, „negali duoti mylėdamas – neduok“.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė G.Petronienė. Kuri karta psichologiškai sveikesnė – jaunoji ar vyresnioji?

Pasitikrinkime: į kokią alturizmo stadiją papuolame?

Psichologas Lawrence'as Kohlbergas išskyrė penkias altruizmo–egoizmo vystymosi stadijas.

Žemiausios stadijos žmonės labai netoli nuo žvėrelių ir vaikų: nepajėgdami galvoti apie kitą, jie griebia tiek, kiek tik gali paimti, o altruistiški būna retai ir dažniausiai dėl bausmės baimės. Antros stadijos žmonės jau priima lygybės principą, tačiau alturistiškais būti neskuba, nes veikia pagal „tu man – aš tau“ dėsnį.

Ant trečios pakopos atsiduria žmonės su „geros mergaitės“ ar „gero berniuko“ orientacija. Tokie žmonės suvokia, ko tikisi kiti, ir nori būti gerai įvertintais. Darydami gerus darbus jie labai stengiasi būti pamatyti, tačiau kai niekas nemato, gali pasisavinti rastą piniginę. Ketvirtos stadijos žmonės piniginės nepasisavins, nes jiems jau natūraliai svarbu elgtis, kaip būtų geriau visiems.

Na, o ant aukščiausios pakopos atsidūrę žmonės jau orientuojasi į dvasinius ir religinius principus. Kartais nei pats žmogus, nei juo labiau kiti nežino savo altruizmo lygio, kol nesusiduria su rimtu pasirinkimu, pvz., gelbėti kitą ar save? Pirmųjų dviejų stadijų žmonės yra gryni egoistai, 3 ir 4 – altruistiniai egoistai. L.Kohlbergo nuomone, 1,2 ir 3 stadijos žmonių yra daugiausia, 5 stadiją pasiekia ne daugiau kaip 10 procentų.

Dėl kokių priežasčių kai kurie žmonės negali elgtis altruistiškai?

Kai kurie žmonės neišlavina altruizmo ir empatijos, nes augo žiaurioje ir abejingoje asocialioje aplinkoje. Narcistinėms asmenybėms, kurios nepatyrė empatijos, bet iš jų buvo reikalaujama pasiekimų, kitas žmogus – tik įrankis savo vertei pakelti. Iš tokias asmenybės savybes turinčių žmonių per daug tikėtis nėra realistiška, nes jų neišvystyta empatija – įsijautimas į kitą žmogų, sugebėjimas suteikti pirmenybę kitam.

Egoistais kitus žmones dažniausiai vadina psichologiškai ir morališkai neapsisprendę asmenys, kurie neturi savo aiškios pozicijos, motyvacijos ir nemoka apginti savo interesų.

Empatija mums neleidžia nekreipti dėmesio į kitų skausmą, ji susiformuoja per primus trejus gyvenimo metus. Dar altruistišku tampama tapatinantis su tuo, kokius gerus darbus darydavo mūsų tėvai ir aplinkiniai. Bet yra paprastesnių altruizmo trūkumo priežasčių.

Sunku būti altruistišku tam, kuris fiziškai ar emociškai jaučiasi vargšu arba yra patyręs skriaudų. Grupėje lengviau tapti egoistu dėl „atsakomybės ištirpimo“ – laukiama, kad alturistiškai elgsis kas nors kitas. Neskubame būti altruistais, kai reikia padėti „ne savo kiemo“ žmonėms arba „svetimiems“, t. y. labai nepanašiems į mus žmonėms.

Altruizmui gali trukdyti ir per didelis susikaupimas į savęs pažinimą ir tobulinimą, atmetant santykių kūrimą. Dar svarbu, ir kokia altruizmo rūšis, pavyzdžiui, lietuviai pamiršta pagirti, bet įpratę vienas kito pagailėti, todėl norėdami pasijausti mylimi, mes vis skundžiamės.

Ar galima būti ir sveiku egoistu ir altruistu vienu metu?

Rašytojas Oscaras Wilde'as rašė: žmonės be egoizmo yra bespalviai, jiems stinga individualumo. Sveikas vaikas visada siekia ko nori, neteisybės netoleruoja net beždžionės.

Egoistais kitus žmones dažniausiai vadina psichologiškai ir morališkai neapsisprendę asmenys, kurie neturi savo aiškios pozicijos, motyvacijos ir nemoka apginti savo interesų. Bet psichologai altruizmo ir egoizmo nesupriešina.

Streso sąvokos kūrėjas psichologas Hansas Selye įvedė terminą „altruistinis egoizmas“. Pagrindinis jo moto – „Užsikariauk artimo meilę!“. Darydami gera kitiems, mes tikimės, pavyzdžiui, kad kažkas mums pagelbės, jei atsidursime sunkioje padėtyje. Altruistiniai poelgiai ir geri žmonės neišnyko, tik įgauna modernesnes formas. Atsiranda naujų altruizmo rūšių – savanoriavimas, įvairūs darbai be atpildo, kuriuos žmonėms atlikti malonu, įdomu ir prasminga. O kai ilgai kieno nors atžvilgiu būnam geri, imam tai dar labiau branginti, nes jau tiek daug investuota.

TAIP PAT SKAITYKITE: Savanorė Marija Dolgopolova: „Tiems, kurie nesupranta, kodėl tai darau, nebesistengiu nieko aiškinti“

Man visad buvo sunkiausia atsidurti situacijose, kai negaliu būti gera. Anot „Nesmurtinės komunikacijos“ judėjimo kūrėjo Marshallo Rosenbergo, iš tiesų žmogaus prigimčiai būdingas daug stipresnis altruizmas ir bendrumo poreikis, bet jį mumyse visais laikais slopino aplinkos agresyvumas. Rizika darant gera visad išlieka – būti veikiamam, nuskriaustam, nuvertinam, atstumtam.

Nuo ko siūlau pradėti? Pastebėti altruizmo progas ir prisiminti gero darbo suteikiamą nuostabų turtingumo, prasmės ir gyvesnio gyvenimo pojūtį.

Parengta pagal greitai pasirodysiančią psichologės G.Petronienės (psichologas.info) knygą „Laimės parodoksai“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką