Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Smurtaujantį vyrą palikusi Gitana: tik vienas žmogus išdrįso stoti į mano pusę

Gitana su vyru išsiskyrė jiems auginant mažametį sūnų. Tai įvyko prieš dešimt metų. Jau beveik tiek pat laiko ji gyvena ir dirba Londone, sukūrusi naują šeimą.
Gitana
Gitana / Agnės Bekeraitytės nuotr.

Tai pasakojimas apie už uždarų durų šeimoje vykstantį smurtą, nuo kurio nusisuka kasdien laiptinėje sutinkami kaimynai, o artimiausia aplinka dažnai reikalauja ištvermės ir kantrybės. Ši istorija galėtų būti viena iš tų retai girdimų, nors taip dažnai nutinkančių. Gitanos atvejis išskirtinis – į jos pusę stojo pusseserė, sunkiausiais momentais drąsinusi ir padėjusi įgyvendinti pokyčius.

„Kad ir bendras turtas, bet vienam bute gyventi su smurtautoju vyru, kuris yra mėgėjas svečių parsivesti, išgerti, yra sunku. Išvažiavau iš Lietuvos tam, kad nebūtų kontakto su juo. Jis skambinėdavo vaikui, gąsdindavo, kad mus suras“, – taip savo istoriją pasakoti pradeda Gitana.

Šiandien vadybininko pavaduotoja Anglijos vaisių fabrike dirbanti pašnekovė teigia, kad sudėtingiems, bet būtiniems pokyčiams ją paskatino rūpestis mažamečiu sūnumi, daugelį metų sportuojant išugdyta valia ir vienintelis žmogus, išdrįsęs stoti į jos pusę.

– Sugrįžkime į anuos laikus Lietuvoje. Kas įvyko, kad nusprendėte skirtis ir išvykti?

– Draugystės su vyru pradžioje smurto prieš mane ar kažko panašaus nebuvo. Viskas pasimatė, kai pradėjome kartu gyventi. Susituokėme po metų pažinties, gimė vaikutis. Tiesa, prieš pradedant gyventi kartu, jis pradėjo taip keistai smurtauti – tarsi prieš save. Kuomet jis išgerinėdavo ir aš pasakydavau, kad skirsimės, jei tai tęsis, jis sakydavo, kad eis skandintis. Psichologinis smurtas, spaudimas toks. Deramai į tai neatkreipiau dėmesio.

Kuomet vaikui buvo treji metukai, jis pirmą kartą ranką pakėlė prieš mus. Iškart planavau skirtis. Buvau nusprendus – viskas griežtai, jokių atleidimų, nieko. Bet jo tėvas įkalbėjo likti: „Viskas juk gerai, nieko jums netrūksta, o ir mažas vaikas. Dabar paimti taip ir išsidraskyti…“ Nereikėjo jo klausyti – bet jauni buvom: „Ai, gal pasikeis.“

Buvo pasikeitęs. Stengėsi, laikėsi, bijojo išgerti. Pats suprato, kad kai išgeria ir būna tas „kabliukas“, nebesustabdo savęs. Galėdavo butelį alaus išgerti ir tada jau tęsti, kol lūždavo.

– Smurtas visada būdavo išgėrus? Kaip manote, ar alkoholis ir sukelia smurtą, ar noras smurtauti visada yra, alkoholis jį tik išlaisvina?

– Jis gal viduje ir turėjo tos agresijos, bet ji nesireiškė, jei nebuvo išgėręs. Galbūt žmonės valdosi, bet išgėrę vadžias atleidžia.

Vaikystėje jo mama labai juos traumuodavo – skriaudė, mušė. Dabar jau amžiną jai atilsį. Gal tokiems žmonėms visa tai yra užprogramuota nuo vaikystės? Galbūt dėl to jie smurtą priima kaip apsaugą – jei tu kažką darysi, aš tau suduosiu, kad daugiau taip nedarytum, man neprieštarautum.

Jei pasakydavai žmonėms, kad vyras turėjo polinkį į smurtą, niekas nepatikėdavo. Jis atrodo tylus, iš jo žodžio neišpeši. Būtent tuose tyliuose žmonėse ir būna taip, kad viskas išsiveržia, kai jie atsipalaiduoja, kai išgeria.

Jei pasakydavai žmonėms, kad vyras turėjo polinkį į smurtą, niekas nepatikėdavo. Jis atrodo tylus, iš jo žodžio neišpeši.

– Ar turėjot galimybę tomis situacijomis atsitraukti, išsiskirti?

– Moteris prieš tai turi būti pasiruošus. Įsivaizduokite, vaikui buvo treji – juk negalėjau staigiai viską mesti ir išeiti kažkur gyventi. Turėjau apgalvoti kur eit, kur naktį praleisti su vaiku. O išsiskyriau kai vaikui buvo šeši metukai. Tada buvau tam pasiruošusi: buvau susiradus darbą, turėjau pagrindą po kojom. Galėjau išeiti ir išsinuomoti savo būstą. Žinau, kad dauguma moterų tų galimybių neturi. Todėl didelė dalis kenčia, nes jos paprasčiausia neturi kur eiti.

Supratau, kad ateity tai pasikartos. Nebūna juk taip, kad tik vieną kartą. Jam visada sakiau, kad „jei tu nesustosi, nedirbsi pats su savim, mes išsiskirsim“. Nėra taip paprasta, kaip kiti sako, – paėmei ir išsiskyrei, susidėjai lagaminus ir išėjai. Jis vaikui pareiškė: „Va, matai, mamytė mane palieka.“ Jis buvo susilaužęs koją – ji sugipsuota, įdėti didžiausi varžtai. Tad kai ėjom iš namų, jis sakė: „Pasižiūrėk kaip tu palieki mane, aš net valgyt negalėsiu pasidaryti.“ Toks psichologinis „važiavimas“, kuriam daugelis pasiduoda. Aš tam buvau pasiruošus, todėl pasakiau: „Ne. Daryk ką nori, tegu vaikas verks, bet praeis laikas, išgis žaizdos ir viskas bus gerai“.

– Ar sulaukei palaikymo ir pagalbos iš aplinkinių?

– Ne, pusseserė, turbūt, vienintelė. Visi sakė, kad nereikia skirtis. Nelabai turėjau, kas galėtų padėti. Mama irgi nelabai turėjo kaip, gyveno su antru vyru pas jį, neturėjo iš ko padėti. Pas mus šeimoj visi: mama, seneliai išgyvenę daug, jie nelinkę priimti tokių sprendimų. Šeimoj visur smurtas. Ir mamos šeimoje taip buvo. Kaip užburtas ratas: aš užaugau smurte, mama gyveno smurte, mamos sesuo, mano teta irgi. Visą gyvenimą mane supo smurtas, nieko gražaus nemačiau nuo mažens.

Stiprybės turėjau gal dėl to, kad daug metų, apie trylika, sportavau, buvau rankininkė. Todėl turiu užsispyrimo. Gal tai mane skatino užsibrėžti, kad gyvenime reikia kažką keisti, nes kitaip nieko nebus. Buvo labai sunku, norėjosi išeiti į mišką ir rėkti ne savu balsu. Kai skyriausi, atrodė, kad eisiu kiaurai sienas, bet buvo kitaip.

Visi sakė, kad nereikia skirtis. Nelabai turėjau, kas galėtų padėti. Mama irgi nelabai turėjo kaip, gyveno su antru vyru pas jį, neturėjo iš ko padėti.

– Vyras nesutiko skirtis?

– Vyras iki galo nesutiko, nėjo į teismus, perkėlinėjo posėdžius, nedalyvavo nei vienam teismo posėdyje, nesitikėjo, kad be jo mus gali išskirti. Bet taip nutiko.

– Kokie tavo santykiai su pussesere? Koks atrodė palaikymas?

– Pusseserė mane visada palaikė ir drąsino, kad reikia skirtis. Sakė, jeigu tik reiks – atvažiuok, padėsim, priimsim. Dažnai pas ją nuvažiuodavau, turėjau palaikymą. Mes užaugome kartu. Ji padėjo ir darbą Londone susirasti. Nors kraujo ryšio neturime – ji yra iš patėvio pusės.

Nejuokinga, kai neturi kur išeiti. Kur dėsiesi su mažu vaiku? „Butas ir vaikas – jūs juk viską turite, – sakydavo aplinkiniai, – jei kartą ar kelis užsipuolė, sumušė, tai čia nieko tokio, viskas susitvarkys.“ O pusseserė sakydavo kitaip.

Pokalbių su pussesere buvo daug. Ji mane suprato, nes abiejų praeitis buvo panaši – matėme ir savo tėvų gyvenimą, jos tėvas, mano patėvis, buvo žiaurus. Vėliau, į senatvę, kai vyrai jau aprimsta, moterys ima smurtauti. Kai pragyveni 25 metus su smurtautoju vyru, pripranti ir pati tampi agresyvi.

– Kiek svarbus buvo sūnus jums apsisprendžiant palikti vyrą?

– Aš iš dalies padariau tai dėl vaiko. Vieną kartą, kai mes susistumdėm, vaiką laikiau ant rankų. Ir sūnus pasakė: „Tėti, aš tau taip pat padarysiu užaugęs, kaip tu dabar darai mamai“. Tuomet susimąsčiau, kam dabar gyventi tokį gyvenimą ir auginti sūnų, kuris užaugs ir elgsis taip pat kaip buvęs vyras. Tarsi drakonas, pasižiūrėjęs į veidrodį ir matantis drakoną. Ši frazė padėjo suprasti, kad viską reikia keisti tuoj pat.

– Dažnai galvojama, kad žmonės palieka Lietuvą dėl geresnių atlyginimų. Bet jūsų atveju buvo kitaip – jūs norėjote pradėti naują gyvenimą. Ar pavyko?

– Taip, atsidūriau toli nuo smurto. Neišvažiavau dėl pinigų. Man jų užteko ir Lietuvoje. Šiaip nebūčiau išvažiavus. Kai skyriausi, labai skaudu buvo, kad valdžia Lietuvoje nėra suinteresuota padėti tokioms šeimoms. Gal dabar yra kitaip, po šitiek metų gal kažkas pasikeitė.

Kai vyksta skyrybos šeimoje su mažamečiu vaiku, manau, vaikų teisių specialistai turi dalyvauti ir akylai žiūrėti, kas kaip elgiasi. Tarkime, mano vaikas negalėdavo įeiti į namus. Būdavo taip, kad jei vyras pirmas grįždavo namo, aš turėdavau ieškotis nakvynės kitur, mūsų neįsileisdavo. O vaikas ėjo į pirmą klasę. Mano skyrybos buvo teismo procesas, bet ne valstybės rūpestis šeima.

– Žvelgiant atgalios, kokios pagalbos būtų reikėję?

– Įspėti vyrą, paaiškinti, kad jis negali taip elgtis. Vaikas pareina iš mokyklos ir negali užeiti į namus, nes ten tėvas baliavoja, parsivedęs draugę namo. O vaikas sėdi nepadaręs pamokų, laukia lauke ant suoliuko, kol mama grįš po darbo.

– 9 metus gyvenate Anglijoje. Ar sutikote lietuvių, kurių istorijos būtų panašios, kurie bėgtų nuo smurto?

– Yra. Bet čia, Anglijoje, kitoks požiūris – jei moteris pasiskundė, kad vyras smurtauja, jis yra iškeldinamas, moteris yra aprūpinama, suteikiamos visos socialinės garantijos. Užtikrinama, kad vyras prie jos nepriartėtų, jei yra pavojus. Todėl čia saugiau. O kad yra tokių tarp lietuvių, tai žinoma.

– Kokios buvo pirmosios dienos Anglijoje, kaip susiradote darbą?

– Aš važiavau pas pusseserės draugę. Ji mane priėmė gyventi. Pati dirbo sumuštinių fabrike ir man padėjo ten įsidarbinti, nes nemokėjau kalbos. Važiavau neišėjusi iš darbo Lietuvoje, turėjau sukaupusi daugiau nei mėnesį atostogų. Galvojau, kad jei nieko neišeis – grįšiu. Galiausiai pasilikau.

– Lietuvoje gyvenote bute. Ar sulaukdavote kaimynų reakcijų, juk greičiausiai jie girdėjo smurtą? Ir ar reagavo kolegos darbe?

– Kaimynai žinojo, girdėjo, bet nereagavo. Tai – žmonių abejingumas, nesikišimas į ne savo reikalus. Gali šaukti kiek nori, niekas neateis į pagalbą. Tik kai išsiskyriau, išsikrausčiau ir kartą sugrįžau į Lietuvą po nemažai metų, kaimynai manęs paklausė: „Tai kur tu gyveni, kaip ten tau sekasi?“

Kolegoms darbe to neviešinau. Nemėgstu, kai manęs gailisi, paskui ir pati pradedi gailėtis. Nenorėjau to silpnumo. Geriau užsispyrus eiti tolyn. Nenorėjau verkšlenti…. Man reikėjo stiprybės.

– Ką patartum moterims, kurios dabar yra smurtiniuose santykiuose?

– Svarbiausia – kažką daryti. O kai jau pradedi, nors gal pradžioje ir atrodo, kad nepadarysi ar bus sudėtinga, visuomet atsiras ir pagalbos, ir žmonių, kurie išties ranką. Tik reikia daryti. Jei atsikeli ryte ir sakai sau: „Ai, pratempsiu, gal kas pasikeis“, žinokit – taip nebus. Niekas nepasikeis, kol pati nepradėsi keisti. Kartais būna sudėtinga, norisi, kaip sakiau, nueiti į mišką ir vilku staugti, bet jei pradedi daryti, viskas pradeda spręstis.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras ir Lietuvos žmogaus teisių centras. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Užsisakykite 15min naujienlaiškius