Dabar populiaru
Publikuota: 2013 lapkričio 3d. 10:53

Tikros istorijos: žiauri likimo pamoka

Kapinėse...
Fotolia nuotr. / Kapinėse...

Kai dabar kartais pagalvoju apie savo praeitį, nukrečia šiurpas. Net pati negaliu patikėti, ar tai tikrai nutiko su manimi?.. Kodėl tai nutiko?..

Nežinau, ar mano istorija verta jūsų dėmesio. Tokių kaip manoji Lietuvoje turbūt galėtų papasakoti ne viena. Ypač tos, kurios gyvena kaimuose, baigiančiuose prasigerti ir degraduoti užkampiuose. Bet labai norisi išlieti iki šiol širdyje gniaužiamus skaudžius išgyvenimus. Niekam dar nesu pasakojusi visko iki galo. Nepajėgiau...

Gimiau ir užaugau nedideliame Lietuvos miestelyje. Nuobodžiame ir neįdomiame. Tokiame, kuriame daugelio moterų ir merginų didžiausia pramoga stebėti ir apkalbėti kitus. Kai ūgtelėjau, labai troškau erdvės, laisvės būti savimi. Svajojau apie tai, kad štai užaugsiu ir išvažiuosiu mokytis į Vilnių. Tada mano gyvenime viskas bus kitaip. Daug įdomiau. Deja, likimas man buvo paruošęs kitą scenarijų, daug liūdnesnį.

Mokiausi dvyliktoje klasėje, kai sutikau jį (pavadinkime jį Rimu). Tipiškas provincijos berniokas. Iš tų, kurie cypina automobilių padangas ir maukia su draugais alų, nesivargindami sau gyvenime kelti pernelyg didelių tikslų.

Tąkart su draugėmis ėjome pasivaikščioti, kai prie mūsų sustojo automobilis, sausakimšas vaikinų. Pradėjo mus kalbinti, juokauti. Pasiūlė važiuoti drauge į kavinę. Išdidžiai atsisakėme ir kvatodamos nuėjome sau. Pastebėjau, kad automobilio vairuotojas, iš matymo pažįstamas, visą laiką spokso į mane. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad jis mane sudomino. Buvo visiškai ne mano skonio.

Kitą dieną prie manęs, einančios namo, vėl sucypė stabdžiai. Vėl jis. Šįkart vienas. Pasisiūlė pavėžėti. Kategoriškai atsisakiau. Bet nuo to karto įsigijau palydovą. Kur buvęs, kur nebuvęs, jis vis išdygdavo man prieš akis. Prie mokyklos, prie namų, parduotuvėje... Ir vis žiūrėjo tokiomis maldaujančiomis akimis. Nors visos draugės man tik ir pasakojo, kaip beviltiškai Rimas mane įsimylėjo, nenorėjau su juo turėti nieko bendra. Bet jis nenuleido rankų. Tai prie namų durų išeidama ryte rasdavau gėlių puokštę, tai gaudavau kokią paslaptingą žinutę...

Tai tęsėsi beveik pusmetį. Galiausiai, regis, prisirišau prieš šio savo „šešėlio“ ir... vieną dieną jis galiausiai pasiekė savo. Tąkart mokykloje vyko šokiai. Su klasės draugėmis šokome, kvailiojome, kai į salę įsiveržė Rimas. Nuo jo lengvai dvelkė alkoholiu ir mėtine kramtomąja guma. Su ašaromis akyse ėmė manęs maldauti, kad išeitume į lauką pasikalbėti. Pagailo ir sutikau. Vos išėjome, jis parklupo prieš mane ant kelių ir pradėjo bučiuoti rankas. „Prašau, būk su manimi. Negaliu be tavęs gyventi“, – sakė man, o jo veidu tekėjo ašaros. Matyt, suveikė moteriška prigimtis. Pasidarė taip graudu dėl jo... Atsiklaupiau šalia ir apkabinau. Tada jis pradėjo mane lyg pamišęs bučiuoti. Taip pradėjome draugauti.

Tyla. Tada aš patyliukais atrakinau duris. Viduje viskas buvo sujaukta, išmėtyta. Mano drabužiai suplėšyti į skutelius. Apėjau visą butą ir, kai pravėriau vonios duris... To vaizdo nepamiršiu visą gyvenimą...

Nesusimąsčiau, ar tikrai pamilau šį vaikiną, ar tiesiog užvaldė gailestis. Kad ir kaip būtų, pradžia buvo graži. Jis mylėjo mane lyg išprotėjęs. Nuolat laikė glėbyje ir nepaleido vienos nė per žingsnį. Jam vis atrodė, kad jei paleis, mane iš jo kažkas tuoj pat pagrobs.

Nejučia pasibaigė paskutinieji mokslo metai. Mokyklą pabaigiau gerai. Įstojau į universitetą. Tiesa, ne išsvajotame Vilniuje, o Kaune, kad būtų arčiau namų. Nors apsistojau bendrabutyje, jame beveik nebūdavau. Rimas atvažiuodavo ir išsiveždavo mane namo. Studijų pradžia pasirodė nelengva. Prastai jaučiausi. Visi pradėjo pastebėti, kad atrodau išbalusi ir pavargusi. Nuolat buvo bloga.

Galiausiai, Rimo pastūmėta, nuėjau pas šeimos gydytoją. Apžiūrėjusi mane, ji pasakė: „Mergaite, jūs ne čia atėjote, jums reikėtų pas ginekologę. Jūs laukiatės.“ Iš tiesų ultragarso tyrimas parodė, kad manyje bręsta nauja gyvybė.

Kai išėjau iš klinikos, nemačiau aplinkui nieko, tik spengė ausyse, o iš akių upeliais tekėjo ašaros... Mačiau, kaip iš automobilio išpuolė Rimas ir strimgalviais pribėgo prie manęs.

Sėdėjau mašinoje tylėdama ir nebežinojau, ką daryti. Gyvenimas, atrodo, sustojo vietoje. Užtat Rimas žinojo. Jis džiūgavo, kūrė planus, kaip aš mesiu mokslus ir būsiu jo žmona, jo vaiko mama. Jo vizija išsipildė. O manoji?..

Susituokėme. Išsinuomojome butą, drauge apsigyvenome ir tapome šeima. Mums gimė sūnelis Rokas.

Iš pradžių Rimas labai stengėsi. Dirbo kiek pajėgdamas, kėlėsi prie vaikelio naktimis, man virė valgyti, kad nepervargčiau. Bet... ilgainiui pradėjau jausti, kad po darbų vis dažniau grįžta su alkoholio kvapeliu. Galiausiai ėmė grįžti vis vėliau ir vis labiau apsvaigęs. Prasidėjo girti pavydo priepuoliai. Jam vis vaidendavosi, kad tuo metu, kai jis dirba, aš „dulkinuosi“ su kaimynais ir visais kitais, kas tik pakliūva po ranka. Galiausiai ši paranoja pasiekė tokį lygį, kad įkaušęs jis nebesugebėdavo atskirti savo liguistų fantazijų nuo tikrovės. Grįžęs vidury nakties bėgiodavo po namus ir ieškodavo pasislėpusių meilužių arba išversdavo mane iš lovos ir pradėdavo mušti, vadindamas visokiais bjauriausiais žodžiais. Ryte išsiblaivęs vėl vaikščiodavo prieš mane keliais, atsiprašinėdavo ir maldaudavo atleidimo.

Ši istorija kartojosi be galo. O jis gėrė vis daugiau ir daugiau. Viskas baigėsi tuo, kad prarado darbą. O aš buvau dar visai jauna ir tokia prislėgta, kad neišmaniau, ką su tuo daryti... Drauge su tėvais bandėme jį gydyti: vežėme ir į reabilitacijos centrą, ir pas psichologus, ir net pas būrėją. Niekas negelbėjo. Jis lyg apsėstas gėrė, puldinėjo mane ir kalbėjo vien tik apie menamą mano neištikimybę. Nors iš tiesų be jo nebuvau turėjusi nė vieno vyro.

Galiausiai nebegalėjau daugiau pakelti tokios situacijos. Susirinkau daiktus ir su mažyliu grįžau į tėvų namus. Jis man iš paskos. Nebeįleidome – miegojo visą naktį po lauko durimis ant kilimėlio. Pareiškė, kad tol nesitrauks, kol negrįšiu pas jį. Prisiekė visais dievais, kad daugiau nebegers nė lašo.

Eilinį kartą pagailo – grįžau. Iš tiesų tris mėnesius buvo ramu. Pradėjo iš naujo dirbti ir, regis, grįžo į sveiką protą.

Deja, vieną vakarą vėl užtruko. Nujaučiau, kad ne šiaip sau. Kai tąkart grįžo girtutėlis, visiškai pašėlo. Daužė daiktus, viską mėtė. Nuo triukšmo pabudo sūnelis ir baisiausiai išsigandęs ėmė klykti. Bandžiau sustabdyti šį košmarą. Tada jis griebė mane už kaklo ir pradėjo iš visų jėgų smaugti. Gyva likau turbūt tik dėl to, kad jis buvo per daug girtas. Ištrūkusi, griebiau iš lovelės sūnų ir basomis su pižama per miestelį pasileidau pas tėvus. Kai jie mane išvydo prie durų, neteko žado. Drauge buvo nutarta, kad daugiau nebegrįšiu pas jį. Niekada. Kad ir kas būtų.

Žinia, kitą rytą prasiblaivęs jis ir vėl buvo čia. Vėl ašaros, maldavimai, pažadai. Pasakiau, kad tai jau nebepadės. Kad gali keliauti ir pamiršti mane visiems laikams. Kur tau! Nesiprausęs ir nevalgęs, jis ištisas dienas budėjo savo automobilyje po mūsų langais. Paskui bandė mane sugraudinti, nuolat skambino, o kai išjungiau telefoną, prigludęs prie durų maldavo sugrįžti. Kai tai nesuveikė, pradėjo grasinti, kad mane nužudys ir pats nusižudys.  Paskui netikėtai dingo...

Niekas jo nematė kelias dienas. Nepaisant patirto košmaro, mane apėmė nerimas dėl jo. Kelias naktis iš eilės sapnavau baisius sapnus, kuriuose vaidenosi jis. Galiausiai, įveikusi savo siaubą, nutariau nueiti į butą, kuriame gyvenome. Tėvai labai tam prieštaravo. Galiausiai sutarėme, kad mane ten palydės tėtis.

Iš pradžių paskambinome. Tyla. Tada aš patyliukais atrakinau duris. Viduje viskas buvo sujaukta, išmėtyta. Mano drabužiai suplėšyti į skutelius. Apėjau visą butą ir, kai pravėriau vonios duris... To vaizdo nepamiršiu visą gyvenimą. Nuo vamzdžio viršaus driekėsi virvė, o ant jos su kilpa ant kaklo kabojo jis. Nebegyvas. Šalia ant žemės stovėjo iki pusės nugertas butelis ir gulėjo raštelis: „Čia gyventi be tavęs negaliu. Bet mes dar susitiksim...“ Viskas atrodė kaip siaubo kine. Nors iš tikrųjų visa tai vyko realiame mano gyvenime.

Visa sustingau ir, rodos, nebegalėjau nei mąstyti, nei pajudėti. Ištiktą šoko tėtis mane išvedė lauk.

Laidotuves pamenu lyg per miglą. Negaliu pasakyti, kad jo gedėjau. Bet mane po to dar daug mėnesių buvo sukaustęs neapsakomas vidinis siaubas. Kartais jį jaučiu iki šiol.

Vis mąstau, kodėl man buvo duota ši neapsakomai siaubinga gyvenimo pamoka? Ką ji reiškia? Kodėl Rimas buvo toks apsėstas manimi? Ir ką aš jam jaučiau? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas neradau. Jaučiu tik viena, kad turiu paleisti praeitį ir eiti tolyn. Bet negaliu – kasdien jį man primena sūnus. Kai šypsosi, jis toks panašus į savo tėtį...


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką