Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 2d. 10:28

V.Mičiulienė: Kas sugalvojo laidotuvių tradicijas ir kam mirusiam reikalingi batai?

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Kuo tolyn, tuo vasaros karštyn. Čia beveik tas pats, kaip kuo senyn, tuo arčiau link vaikystės. Ir dabartinė vasara labai panaši į vieną iš mano vaikystės vasarų, kai nuo saulės slėpdavausi bombos išmuštoje duobėje už babos namo ir skabydavau nuo kraštų persirpusias žemuoges.

Norėtųsi vaikščioti plika bamba, bet kažkaip galvoju, kad būtų šiek tiek nepadoru. O iš tikro – net ne šiek tiek. Mano vasaros drabužiai šviesūs, kad nors kiek atspardytų tuos įkyriuosius saulės spindulius. Išeinu į lauką, o ten – žmonės. Nors iš tikro žmonių dabar visur daug ir jiems viskas rūpi. Seniau jų beveik niekur nebuvo, buvo uždaryti, o dabar visur pilna.

Prieš tris mėnesius palaidojau tėtį. Iki šiol tvarkausi su savimi. Su savo egoizmu, su savo skausmu ir noru viską sugrąžinti atgal. Kad būtų taip, kaip buvę. Suprantu, kad neįmanoma, bet žiauriai to norisi. Skausmingai ir žiauriai.

Žmonės lauke manęs klausia kodėl aš, palaidojusi tėtį, vilkiu šviesią suknelę.

O štai žmonės lauke manęs klausia kodėl aš, palaidojusi tėtį, vilkiu šviesią suknelę. Atsakau, jog gal todėl, kad juodos vasarinės neturiu. Jie man liepia nusipirkti. Aš atsakau, kad man bus karšta. Tada man sako, kad reikia pakentėti. Bent jau pusę metų. Jei būtų mirusi mama, reiktų visus metus gedulo drabužiais vilkėti.

Aš jų klausiu – kodėl?! Jie man atsako, kad taip reikia. Kad visi matytų, jog aš liūdžiu, kad aš esu gedule ir kad visi žmonės atsargiai su manimi elgtųsi ir netemptų per balius šokti ir nedaužytų per kuprą, kodėl aš nedainuoju. Tada aš vis tiek užsispyrusiai klausiu – kam to reikia? Juk aš viską dariau, kai tėtis buvo gyvas.

Dariau jo gyvenimą visaverčiu ir padėjau džiaugtis paskutinėmis akimirkomis. Mes abu keliavome, dainavome, šokome ir juokiamės. Mes patyrėm daug nuotykių ir bėdų. Tada aš galėjau ir su kailiniais vaikščioti karščiausią dieną, kad tik jis išgyventų. O kam dabar to reikia? Jis mano širdyje ir atsiminimuose. Aš iki šiol einu jam papasakoti karščiausių naujienų ir labai nustembu, neradusi jo kambaryje.

„Turiu fotoaparatą“ ir asmeninio albumo nuotr./Violeta Mičiulienė su tėčiu
„Turiu fotoaparatą“ ir asmeninio albumo nuotr./Violeta Mičiulienė su tėčiu

Kas pasikeis, jei aš į lauką, kuriame, manau, dabar ant smėlio galėčiau drąsiai išsikepti kiaušinienę be ugnies, išeisiu juoda suknele? Man kas nors padės pereiti per gatvę? Duos pinigų ar žiūrės drėgnomis teliuko akimis – „žiūrėkit kokia gera duktė – liūdi“ ?

Jie patyli ir pasako vėl tą patį – juoda yra gedulo spalva ir taip reikia. Taškas.

Atsimenu kaip varčiau seną močiutės albumą ir stebėjausi, kodėl tiek daug laidotuvių nuotraukų. Atidarytas karstas ir visas kaimas aplink jį. Tačiau kas labiausiai stebino, kad visos močiutės ir moterytės per laidotuves ryšėjo baltas skareles! Įsivaizduojate?! Laidotuvės, o ant galvų baltos skarelės! Močiutė man paaiškino, kad visada gedulo spalva buvo balta, o po karo kažkaip pasidarė juoda. Klausiau kodėl, o ji nežinojo. Svarstė, kad gal čia sovietai tokią madą atnešė.

Žiūrėjau ir apie nieką daugiau negalėjau galvoti, tik apie tai, kur dingo batai? Nespėjo apauti?

Lygiai taip pat buvau nustebusi, kai teko sudalyvauti laidotuvėse Italijoje. Graži, miela močiutė gulėjo karstelyje, o aš negalėjau atitraukti akių nuo jos kojų. Pavargusios kojytės styrojo basos ir tik kojinytės dengė išsikišusius pėdų kauliukus. Žiūrėjau ir apie nieką daugiau negalėjau galvoti, tik apie tai, kur dingo batai? Nespėjo apauti? Nerado, kur juos močiutė padėjo? Ji pati nenorėjo? Kur jie? Vis tik išdrįsau paklausti. Atsakymas buvo paprastas, kaip trys kapeikos: „ O kur ji eis?“.

Nėra kur eiti, nereikia ir batų.

Mes prisigalvojame krūvas užkardų, kad mums tik būtų sunkiau. Kad būtų lengviau, prisigalvoja tinginiai.

Po laidotuvių praėjus porai savaičių, išdrįsau nueiti į kapines. Gėlės ant kapo virto šiukšlių krūva. Išmečiau lauk ir apgrėbsčiau smėlio kauburėlį. Atbėgusi viena pažįstama susiėmusi už galvos dejavo, kad nespėjo man pasakyti, jog negalima iki „keturnedėlio“ nieko imti nuo kapo. Turi būti, kaip buvo. Klausiu kodėl, o ji man sako, kad taip reikia. Bet juk aš negaliu tos mėšlo krūvos ištraukti iš konteinerio ir jį vėl sukrauti atgal ant kapo. Tuo labiau, kad niekas man nepasako, kodėl taip turiu daryti.

Atbėgusi viena pažįstama susiėmusi už galvos dejavo, kad nespėjo man pasakyti, jog negalima iki „keturnedėlio“ nieko imti nuo kapo.

Viena pažįstama šnypšteli į ausį, kad tai blogas ženklas ir kad... na, blogas, ir viskas! Vis dėlto neramu man dėl tų ženklų ir aš neapsikentusi paskambinu pažįstamam kunigui. Neva, ką aš blogo padariau ir ar man yra atleidimas už tokį nusižengimą?

Išjuokė mane jis ir pasakė, kad pats nežino, kas čia sugalvojo tokią nesąmonę. Gal tie žmonės, kurie labai nemylėjo mirusio ir nori, kad greičiau jis pradėtų irti, todėl ir gėles laiko nusibaigusias taip ilgai, kad procesas paspartėtų.

Esame savo susikurtų taisyklių vergai. Darom taip, kaip matėm ką daro kiti.

Pamenu, kai atlikau praktiką Veliuonoje ir girdėjau pasakojimus apie tai, kaip užšalus Nemunui, iš kito kranto, iš Plokščių ateina vyriokai „zbitkų“ daryti į Veliuoną. Ir atvirkščiai. Anie iš ten – į kitą krantą. Ir mušasi, ir aiškinasi, ir kovoja. Klausiau, kodėl tas karas vyksta. O šito niekas nebeprisimena. Tos pradžios, nuo ko viskas prasidėjo. Prisimena tik, kad mušėsi seneliai, tėvai, taigi ir jie turi muštis.

Bet galvoju, kad gal anūkai vieną dieną pasakys: „Užteks!“. Ir baigsis tos nesąmonės. Tegul būna tik tie papročiai, kurie mums teikia džiaugsmą ir laimę, o ne sunkina ir liūdina mūsų kasdienybę. Nes tikrai yra reikalų nugyventi šį gyvenimą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

28:56
01:28
06:25:38

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką