Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 16d. 10:17

V.Mičiulienė. Kur aš buvau, kai vaikams ir šunims pradėjo leisti gadinti šventes?

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Tie, kurie norėjo vestuvių, buvo priversti palaukti. Kokius metus, kitus. Nes bučiuotis per kaukę, ant guminių pirštinių mauti žiedus ir žiūrėti į nuotraukas, spėliojant kuris draugas po kuria kauke slepiasi, tai ne šventė. Kai kurie neištvėrė išbandymų laike ir nuėjo savo keliais „šuniui šėko pjauti“. Taip sakydavo mano babytė, nors kas tas „šėkas“, aš iki šiol nežinau. Tik žinau, kad nei tam šuniui gerai su tuo šėku, nei žmogui, kuris nuėjo į tą vietą.

Tačiau tie, kurie išlaukė, tai springdami daro viską, kas įmanoma. Ir net kas neįmanoma. Tai yra vis tik prisikviečia širdžiai mielų žmonių iš tolimų šalių, nes be jų neįsivaizduoja savo meilės šventės.

O tada jau viskas, kas geriausia. Eršketai šalia napoleonų, glazūruoti burokėliai vėpso į lede įšaldytus ananasus, degančios vandens lelijos tvenkiny, šampano piramidė lauke ir fejerverkas tada, kai negalima jo leisti. Pinigai paruošti sumokėti baudai, nes sodybos kaimynai tiesiog lovoje laiko pajungtą telefoną policijos iškvietimui. Ir vos tik šie atvažiuoja, susimokama šalia įvažiavimo į sodybą, kad netrukdytų svečių smagybių.

Tokios linksmybės, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau aš šį kartą apie tai, kas man sunkiai suvokiama. Apie vaikų svarbą tokiose šventėse.

Visi liežuviais nuo veidų brauko bėgančias ašaras, o aš pasakoju apie išskrendančius paukščius.

Sakralinė akimirka. Mamos kūkčioja, matydamos, kaip pamažu artėja prie savo gražių, lyg angelai vaikų, kurie šiandien prieš Dievą prisiekė amžiną meilę. Jų rankose rusena šeimos židinys, kuris simbolizuoja naujos šeimos pradžią. Visi liežuviais nuo veidų brauko bėgančias ašaras, o aš pasakoju apie išskrendančius paukščius. Už širdies griebianti lyriška muzika ir jaučiu, kaip mano balsas virpa.

Ir tada tik opa opa – dėdės dukters vaikiukas, augantis tolimoje šalyje ir toks labai gražaus tamsaus prigimtinio įdegio, bebėgdamas skersai jaunųjų judėjimo kelio, užkliūva pats už savęs ir gražiausiai išsiploja pačiame įvykių centre.

Ir čia suskamba varinių dūdų orkestro sirenos. Ašaros visiems nudžiūsta, nes pusė svečių pripuolę pučia į visas vietas, kur vaikiukas rodo, ir ten, kur nerodo. Nebeaišku, ar jam dar skauda, ar nebe, bet verkti jam patinka. Sakralinė akimirka dingsta.

Visi kalbina lietuviškais žodžiais bamblį, kuris ta mūsų kalba nekalba ir, jaučiu, nekalbės. Gal tą ir jis supranta, todėl susierzinęs, kad nieko nesupranta, bliauna vis garsiau.

Židinys tėvų rankose prigęsta. Jaunieji kalbina visaip mažylį, o aš – durniaus vietoj. Stoviu, nutilusi skersai kalbos apie paukščius, kurie jau seniai nuskrido ir jaučiu nebegrįš šį vakarą, ir nežinau, ką daryti.

Vida Press nuotr./Vestuvės
Vida Press nuotr./Vestuvės

Vaikas sakralinės akimirkos žavesį, kaip koks varnėnas pavasarinį slieką, nunešė kažkur už tvoros ir numetė į pašiūrę. Klausiu, ar galim tęsti šventę, į ką man atsako, kad tik tada, kai vaikas nurims. O mums tai kas? Mes mažučiai. Mes palauksim.

Šampano piramidę, skambant didingai muzikai, pildo abu jaunieji. Susikibę, drebančiom rankom, pila nuo viršaus į apačią, o visi svečiai žiūri į juos primerkę akis, o jų žvilgsniai turi pavadinimą: „Kaip miela...“

Aš sukandu dantis ir einu daryti tvarkos. Vienas vyriškis supranta, ką aš ruošiuosi daryti, ir sučiumpa mane už rankos.

Ir tada kažkur šalia, toks išsidūkęs ir išsipešiojęs penkiametis pradeda spardyti savo tris kartus vyresnę giminaitę, kad ji jam kažko nedavė. Spardo ir rėkia, o ta nuo jo bėga. Jo tėvai tyli, žiūri ir šypsosi. Visi svečiai nesišypso, bet žiūri. Jaunieji irgi pradeda žiūrėti, dėl ko šampanas bėga šiek tiek nebe ten.

Aš sukandu dantis ir einu daryti tvarkos. Vienas vyriškis supranta, ką aš ruošiuosi daryti, ir sučiumpa mane už rankos. Laiko ir pusbalsiu dudena į ausį, kad nieko nebus. Tas vaikas iš tos šalies, kur jie daro viską, ką nori. Kad jų viešnagės metu jis prisižiūrėjo tokių dalykų, kokie man ir nesisapnavo. Ir kad jei aš nors pirštu paliesiu tą vaiką (nors ir tenorėdama atkreipti jo dėmesį į save), susilauksiu didelių nemalonumų. Ir kai aš paklausiau, tai ką daryti, man atsakė, kad apsimesti, kad niekas nevyksta.

Ir vyko. Nieko. Šampanas pro šalį, mes sukandę dantis visi pasvirę į piramidę, muzika per tyliai, nes visą laiką girdėjome žviegiantį vaiką, kuris lakstė ir spardė nuo jo bėgančią ir niekaip negalinčią pasislėpti mergaitę. Pirštai į kumštį, dantis per dantį.

Vestuvinio torto pjaustymas yra ta šventės vieta, kurios ypač laukia koks trečdalis visų svečių. Visi išsitraukia savo mobiliuosius telefonus. Profesionalai tylomis bando konkuruoti su pusgirčiais diletantais ir užimti geresnes fotografavimo bei filmavimo pozicijas. Juk paskiau nepasiaiškinsi jauniesiems, kad jie nekalti, jog nuotraukoje nesimato torto, o tik miškas rankų su mobiliaisiais telefonais!

Shutterstock nuotr./Vestuvių tortas
Shutterstock nuotr./Vestuvių tortas

Bandau tvarkyti padėtį, kad visiems būtų gerai. Reguliuoju eismą. Atrodo, viskas lyg ir gerai. Bet... į priekį įsibruka gražiai pavalgiusi maža būtybė, kuri nori torto.

Murzinais pirštais tampo jaunosios suknelę ir liepia jai atpjauti tą vietą, kur trys auksiniai burbulai. Ji jau aprengta naktiniam siautėjimui ir atrodo jau spėjo pasiautėti. Nes apie tai kalba dėmėmis išmarginta bliuzelė, plaukai, kažkada buvę gražiai sušukuoti, išdraskyti į visas puses... Ir ji stovi vidury jaunųjų. Toks kūtvėliukas gadina visą svarbios akimirkos vaizdą, o tėveliai laimingi šypsosi. Tėtis juokiasi į ūsą, kad ir jiems ji gabalą paimtų. Šitoji, supratusi tiesiogiai, pirštais pakabina dar neprapjauto torto šoną.

Aš įsikabinu į kūtvėliuko pečius ir pamažu traukiu iš centrinės įvykio vietos. Toji iš apačios taip pažiūri į mane, lyg aš būčiau ufonautas ir atskridau jos nužudyti, ir kaip Moteris-Puntukas, įsirėžusi į slidžias plyteles savo drambliuko kojomis, neapleidžia pozicijų. Tačiau ir aš ne iš kelmo spirta, traukiu pamažu ją toliau. Nors norėčiau kitaip – greit ir pro duris.

Vis dėlto jėgos nelygios ir jai nieko nebelieka, kaip griebtis pagalbos. Abiem rankom įsikabina į šalia stovinčius jaunuosius. O rankoje – gabalas iškabinto torto. Ir jis toje rankoje, kur šalia stovi jaunoji.

Rudai gelsvai rožinis dryžis savotiškai pakeičia jaunosios baltos suknelės dizainą.

O tėveliai vis šypsosi.

Žinokite, mes tokia tolerantiška aplinkiniams tauta, ypač per balius, kad aš jums žodžiais negaliu apsakyti. Išskyrus mane. Aš esu baisus žmogus.

Nežinau. Aš turbūt bjauri ir kažką praleidau šitame gyvenime. Kur buvau tuo metu, kai keitėsi žaidimo taisyklės, aš nežinau. Tik suprantu, kad nieko nesuprantu.

Vertybių skalė susimaišė visiškai. Kai per gimtadienį sėdi svečiai – mama, tetė, o per vidurį ant pagalvėlės – Džili. Ir pusė šventės dėmesio skirta jai. Nors šventė ne jų, jie tik svečiai, tačiau visi turi klausytis, kaip Džili juokingai elgėsi pas veterinarą. Ir šūksniai: „Eik pas tetuką, ateik pas mamytę!“

Sako, mums trūksta tolerancijos. Žinokite, mes tokia tolerantiška aplinkiniams tauta, ypač per balius, kad aš jums žodžiais negaliu apsakyti.

Išskyrus mane. Aš esu baisus žmogus. Jei jūs žinotumėte, ką aš ten padaryčiau, jei būtų mano valia, jūs nei vienas su manim nedraugautumėte. Manau, ir aš pati su savimi.

Ir vis dėlto man svarbiausias klausimas: kur aš buvau, kai pasikeitė šitos tradicijos – į suaugusiųjų balius atsivesti vaikus ir šunis? Kur aš buvau?!

Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

30:48
22:16
01:14

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką