Kodėl taip nutinka?
Taip nutinka, kai:
Emocinis ryšys tarp tėvų jau išblėsęs, o brandi komunikacija nesusiformavusi (tėvams sunku kalbėtis tiesiogiai, konfliktai kelia įtampą – todėl pasirenkamas „saugesnis“ kelias – kalbėtis per vaiką).
Pora „prikaupusi“ daug neišspręstų konfliktų (susikaupęs pyktis, nusivylimas ar nuoskaudos persikelia į santykį su vaiku, vaikas tampa įrankiu tėvų konfliktų sprendime). Neretai tėvai nesąmoningai gali siekti ir vaiko palaikymo ar lojalumo.
Neretai po skyrybų bendravimas tampa įtemptas. Vaikas naudojamas informacijai perduoti: „pasakyk tėčiui“ „paklausk mamos“… Kartais netgi vienas iš tėvų per vaiką siekia kontroliuoti kitą: „paklausk ką mama visą vakarą veikė”…
Nepakankamai brandūs tėvai remiasi vaiku kaip emocine atrama. Tuomet vaikas tampa guodėju, „draugu“, patarėju, ar, netgi, emociniu partneriu (pvz. tėtis su paaugle dukra dalinasi, kaip pavargo nuo mamos „nuotaikų“).
Kai šeimoje nėra aiškių ribų ir neaišku, kas už ką atsakingas, vaikas per anksti įtraukiamas į suaugusiųjų problemas. Šeimoje trūksta aiškios hierarchijos: vaikas tampa lygiaverčiu emociniu dalyviu (pvz.: mama su sūnumi renkasi ir važiuoja pirkti naujų baldų, o tėtis paliekamas už sprendimo priėmimo ribų).
Kaip pastebėti, kad vaikas jau tapo tėvų „tarpininku“?
Vaikas, nuolat nešantis žinutes tėvams, derinantis įvairius šeimos klausimus, besijaučiantis atsakingas už tėvų „susikalbėjimą“, jau yra įtrauktas į trianguliaciją. Įprastai toks vaikas žino daug šeimyninio gyvenimo detalių: šeimos finansinę padėtį, tėvų požiūrį į vienas kitą, jų emocines nuoskaudas, neištikimybės atvejus. Bendraudami su vaiku galime pastebėti, kad jis intensyviai palaiko vieną kažkurią pusę, negeba išlikti neutralus. Bet, tuo pačiu, vaikas ir bijo tėvų konfliktų, stengiasi juos sutaikyti, prisiima atsakomybę už šeimos išsaugojimą ar emocinę atmosferą. Neretai toks vaikas atrodo ne pagal amžių subrendęs, nereiškiantis savo poreikių, kitais besirūpinantis labiau nei savimi.
Ilgainiui vaikas darosi vis labiau nerimastingas, patiria miego sunkumų, tampa dirglus arba užsisklendęs, būdinga dažna nuotaikų kaita, psichosomatiniai simptomai (pilvo ar galvos skausmai, pykinimas).
Ilgalaikės pasekmės vaikui
Vaikas, įtrauktas į tėvų tarpusavio konfliktus, gyvena nuolatinio budrumo būsenoje, bijo tėvų konfliktų ir bet kurio iš jų atstūmimo. Tokio vaiko nervinė sistema visada yra įtampoje. Prisiimta atsakomybė už tėvų santykius kelia ne tik įtampą, bet ir kaltę (nes jis nėra pajėgus jų sureguliuoti). Ilgainiui gali pasidaryti sunku atskirti savo emocijas nuo kitų, pasakyti „Ne“. Prisiimtas rūpestis ir „gelbėtojo“ vaidmuo vėliau gali atsikartotis ir suaugus, partnerystėje. Toks vaikas užaugęs arba bijos konfliktuoti, arba priešingai – konfliktai bus vieninteliu pažįstamu būdu patirti artumą. Toks vaikas „žino“: jo poreikiai mažiau svarbūs, o vertė matuojama gebėjimu padėti ar „išgelbėti“ kitus. Iš tokio vaiko jau atimta saugios vaikystės ir įgimto spontaniškumo patirtis. Tikėtina, kad suaugęs toks vaikas turės nerimo sutrikimų, depresyvumo, atstūmimo baimę ar emocinę priklausomybę destruktyviuose santykiuose.
Tad, kaip iš to išeiti?
Visų pirma, tėvai turi patys prisiimti atsakomybę už savo santykius ir bendravimą. Vaikas neturi būti tarpininkas, teisėjas, guodėjas ar sąjungininkas. Jei nepavyksta susikalbėti, rekomenduojama kreiptis į porų terapeutą ar mediatorių. Savo emociniu stabilumu tėvai turi pasirūpinti patys, o vaikui grąžinti jo teisę būti vaiku. Jeigu sunku emociškai, ieškoti draugų, artimųjų paramos, specialistų pagalbos. Primygtinai patartina net skyrybų procese prie vaikų nekalbėti apie finansinius nesutarimus, partnerio klaidas, neištikimybę, teisinius procesus. Ir jokiu būdu neskatinti lojalumo konflikto, neversti vaiko pasirinkti kažkurią „pusę“.
Vaikas neturėtų tapti emociniu tiltu tarp suaugusiųjų. Net jei jis atrodo „stiprus“, „supratingas“ ar „brandus“, jis tebėra vaikas, nešantis per sunkią atsakomybę. Kuo anksčiau šeimoje atkuriamos aiškios ribos ir tiesioginis tėvų bendravimas, tuo daugiau galimybių vaikui augti saugioje emocinėje aplinkoje.
Kauno apskrities moterų krizių centras vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Kompleksinės paslaugos vaikams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje (smurto liudytojams) ir jų šeimos nariams“, teikdama Kauno miesto ir rajono vaikams ir jų šeimos nariams nemokamą psichologinę pagalbą.
Kauno apskrities moterų krizių centras:
Vaidoto g. 115, Kaunas, tel. +370 679 31930
El.paštas: kriziucentras@kamkc.lt
