Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 7d. 10:20

Violeta Mičiulienė: Aš pavydžiu Vidai, kad ji neturi dantų

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Aš iš tikro galvojau, kad nesu pavydi. Kad niekam nieko nepavydžiu. Na, turi visi visko ir tegul turi sau į sveikatą. Ne mano, tai ir nereikia. Seniau tai pavydėjau, o dabar tai nebe. Atrodo.

Nes klausydavau savo babytės, kuri man vaikystėje aiškino, kaip elgtis nuėjus į mišką. Pirmiausia slėpti peilį krepšyje ir nemakaluoti juo ore. Turbūt todėl, kad grybai pagalvotų, jog tu turistė, o ne grybautoja, ir nesislėptų nuo tavęs.

O antra – miške saugotis gyvačių. Žiūrėti, kur dedi koją, ir vengti gyvatės įkandimo. Nes jei įkas gyvatė, tapsi „pavydelnikė“. Visiems visko pavydėsi, ir sugrauš tave nuodai iš vidaus.

Neatsimenu savo susidūrimo su gyvate, bet pavydo turiu savyje. Gal švelniai krimstelėjo man net nespėjus pastebėti?

Daug kovojau, kad to neturėčiau.

Ilgai galvojau, kas yra tas pavydas. Tai didelis noras turėti tai, ką turi kitas ,ir negalėjimas to turėti.

Kaip aš norėjau to balto draugės megztuko stačiu kalnieriumi! Tuo metu jį kažkodėl vadinome golfu. Draugė šokiuose baltavo kaip sniego karalienė. Visi berniukai sukosi aplink ją ratais su patrepsėjimais. O ji – liekna, graži ir be proto laiminga. Nes su golfu. O aš be proto nelaiminga, nes neturiu golfo.

Žiūrėdavau į ją ir kūriau visokius planus, kaip jį gauti. Kol galų gale supratau – ko negaliu aš, tą gali pinigai. Nebegalėjau gyventi tame pavyde. Beveik už dvigubą kainą ji sutiko man parduoti panešiotą megztuką.

Aš tą naktį miegojau pasibrukusi jį po pagalve. Ramiai, be pavydo, nes jutau, kaip pas mane ateina sėkmė.

Veidrodis nemelavo. Balta, skilandinė dešra neturėjo pasisekimo.

Šeštadienį šokiai. O apranga, nešanti sėkmę, – džinsai ir baltas golfas. Veidrodis rodė kažkaip ne taip. Ne taip, kaip mačiau ant draugės. Dviem išmierom mažesnis, nei man reiktų, megztukas išryškino visus mano iškilumus ir įdubimus.

Iškilumų buvo kur kas daugiau.

Atrodžiau panaši į rūkytos šoninės kumpį, suveržtą virvutėmis nuo kaklo iki džinsų pradžios.

Veidrodžiu nepatikėjusi išėjau į šokius. Veidrodis nemelavo. Balta, skilandinė dešra neturėjo pasisekimo. Stovėjau baltuojanti kampe, o kiekviena mano rievė, išsiveržusi iš megztinėlio, atrodė didesnė, nei buvo iš tikrųjų.

O mano draugė ir be balto golfo buvo apsupta gerbėjų. Aš jai tada taip pavydėjau, kad net nesakysiu, ko mintyse prilinkėjau. Nors turėjau linkėti sau. Proto. Nes laimė ir sėkmė slypi ne daiktuose. Ir pats didžiausias pasaulyje melas yra įsitikinimas, jog „tapsiu laiminga tik tada, kai gausiu tai, ko noriu!“.

Kai kartą paklausiau savo tėčio, ko jis žmonėms pavydi, šis atsakė, kad tik vieno dalyko – greitos ir neskaudžios mirties.

Tuo metu pasibaisėjau tokiais žodžiais. Kaip galima to pavydėti? Kad greitai nebeliktum?

Dabar pamažu pradedu suprasti, kad gal ir teisus buvo tėtis. Nes žmogus, kuris turi jėgų ir norų, nori visko. Dabar, iškart ir daug. Ir pavydi, jei kas turi daugiau.

Niekaip savęs nesuprantu, kai su kitais žmonėmis nueinu į kavinę. Esu alkana ir užsisakau, nesvarbu ką, kad tik greičiau.

Nors vartau ilgai meniu ir niekaip negaliu išsirinkti. O kai visus patiekalus atneša – norisi verkti. Nes žiūriu ir suprantu, kad dabar noriu to, ką užsisakė kaimynas.

Jis valgo, o aš jam pavydžiu. Kad toks protingas ir išmanus.

Kad jis laižo prisimerkęs iš malonumo upėtakio nugarkaulį, o aš šakute sukioju makaronus ir nenoriu jų dėtis į burną. Nes pavydas trukdo praryti kąsnį. Sprangų ir pavyduolišką.

Ir dar niekaip negaliu suprasti tų baltų ir juodų pavydų. Pavydas neturi spalvos. Jis nespalvotas. Jis tiesiog tamsus. Nes tu nori to, kas priklauso kitam. Kas ne tavo, ne tau ir ne dėl tavęs. O tu vis tiek nori ir kuri visokius negražius planus, kaip tai gauti.

Ką ten einu – plaukiu lyg gulbė (gerai, kad patys negalim savęs matyti iš šono) fojė ir staiga – netikėtumas!

Draugė susitikusi glostė mane beveik nuo pečių iki žemės.

Tokia jau graži jai buvo mano naujoji suknelė. Ir tas amžinas moteriškas klausimas: „Kur pirkai?“. Ir, žinoma, iš draugiškumo viską išpasakojau. Kuri parduotuvė, kuris skyrius ir net kuri lentyna.

Teatro premjera. Aš graži. Suknelė puiki, nuotaika – fantastiška. Einu... Ką ten einu – plaukiu lyg gulbė (gerai, kad patys negalim savęs matyti iš šono) fojė ir staiga – netikėtumas! Prieš mane atplaukia gulbė sesė! Mano draugė – su tokia pačia suknele. Plaukimas pristabdomas. Nežinau, kaip elgtis. Nors norėčiau muštis. Kaip vaikystėje – už plaukų ir į žemę.

Pasirenku ignoro taktiką. Aš jos nematau ir nepažįstu. Bet šventinė nuotaika išgaravo ir dingo erdvėje.

Nuo to karto visada atsakau užklausta apie pirkimo vietą, kad drabužį pirkau kažkada, kažkur ir, atrodo, tai buvo ne Lietuvoje.

Tačiau su metais baigiu susitvarkyti su pavydu. Nes negražu taip. Juk negali visko turėti, ko įsinori ? Visi turim tai, kas mums tinka ir pritinka.

Tačiau šiomis dienomis aš pavydžiu Vidai. Sąžiningai pavydžiu. Ir daug. Vidai, kuri neturi priekinių keturių dantų. O kiti gale ir taip nesimato.

Vida neturi dantų. Aš turiu.

Vida turi liemenį. O aš nežinau, kur maniškis yra. Vida užsidės kaukę, ir nieks nematys, kad ji neturi dantų. Aš užsidėsiu kaukę, ir visi matys tik tai, kad liemens nėra.

Aš pavydžiu Vidai ir nieko negaliu padaryti, tik melstis, kad greičiau baigtųsi pandemija ir nebereikėtų nešioti kaukės.

Kad visi matytų mano liemens nebuvimo priežastį – su tokiais dantimis būtų nuodėmė nevalgyti.

Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

21:57
01:27:07
01:32

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką