Gebėjimas prisitaikyti dažnai laikomas brandos, empatijos ar gerų bendravimo įgūdžių ženklu. Tačiau psichologai vis dažniau atkreipia dėmesį į kitą šio reiškinio pusę – nuolatinis savo poreikių slopinimas ilgainiui silpnina ne tik žmogaus emocinę savijautą, bet ir pačius santykius.
2024 m. žurnale Australian Psychologist publikuotas tyrimas parodė, kad vadinamasis savęs nutylėjimas (angl. self-silencing) – polinkis slopinti savo nuomonę, emocijas ir poreikius dėl santykių išsaugojimo yra siejamas su didesne depresijos simptomų rizika.
Kitaip tariant, harmonija, kurią taip stengiamės išlaikyti, kartais tampa labai brangi.
Kai kolegos prašo „tik trumpam padėk...“
Kasdienybėje tai atrodo visai nekaltai. Pavyzdžiui, penktadienio popietę kolega paprašo „tik trumpam peržiūrėti“ jo ataskaitą ir nors turite savo darbo prioritetų, atsakote „žinoma“.
Panašus scenarijus kartojasi ir asmeniniame gyvenime. Grįžę po darbo namo jaučiatės išsekę, tačiau partneris pasiūlo važiuoti į svečius. Vietoj to, kad pasakytumėte, jog šiandien norite poilsio, ir vėl sutinkate.
Tokios situacijos atrodo smulkios. Tačiau jos turi bendrą vardiklį – kiekvieną kartą atsisakoma mažos dalies savęs.
Sutikimas, kuris neturi jokio svorio
„Sustokime ir paklauskime savęs: kiek apskritai reiškia mūsų ištartas „taip“, jei aplinkiniai puikiai žino, kad mes tiesiog nesugebame pasakyti „ne“?“ – svarsto D.Jakučionis.
Pasak jo, automatinis pritarimas ilgainiui praranda bet kokį svorį. Jis nebeatrodo kaip sąmoningas pasirinkimas. Greičiau – kaip refleksas.
Psichoanalizėje ši būsena apibūdinama kaip savojo „aš“ atsisakymas dėl kylančios atstūmimo baimės. Žmogus pradeda gyventi ne pagal savo poreikius, o pagal kitų lūkesčius.
Pyktis nukreipiamas ne ten
Taip nuolat slopindami save, žmonės ilgainiui ima jausti vis didesnį vidinį susierzinimą. Dažniausiai atrodo, kad jis nukreiptas į kitus: „Kodėl jie iš manęs tiek reikalauja?“, „Kodėl jie nuolat naudojasi mano gerumu?“
Tačiau psichoterapeutas sako, kad dažnai tai yra pyktis sau. Pyktis dėl to, kad neišdrįsome nubrėžti ribos.
„Santykis nežlunga todėl, kad žmonės nesutaria. Jis ima byrėti tada, kai vienas iš jų nuolat nutyli save. Galiausiai lieka ne du žmonės, o vienas žmogus ir jo atspindys“, – sako D.Jakučionis.
Kur gimsta tikras ryšys?
Tikras artumas atsiranda ne tada, kai visada sutinkame – jis prasideda tada, kai žmogus ramiai pasako „aš matau kitaip“. Tai yra momentas, kai susiduria du suaugę individai, tarp kurių įvyksta tikras ir gyvas santykis.
Būtent tada mūsų pritarimas įgauna svorį, nes kiti žino – pritarimas kyla ne iš baimės įžeisti ar būti atstumtam, o iš sąmoningo pasirinkimo.
Psichoterapeutas siūlo neskubėti atsakyti „taip“ iš karto. Pirmiausia verta stabtelėti ir paklausti savęs:
- Ar aš tikrai noriu sutikti, ar tiesiog bijau kito žmogaus reakcijos?
- Kiek man kainuos šis pažadas – laiko, poilsio, ramybės ar sveikatos?
- Ar mano „taip“ iš tiesų stiprina santykį, o gal tik padeda išvengti trumpalaikio nepatogumo?
Paradoksalu, tačiau ilgalaikį pasitikėjimą kuria ne gebėjimas visada pritarti. Jį kuria drąsa kartais pasakyti „ne“. Nes būtent aiškios ribos leidžia santykiuose atsirasti pagarbai, o pagarba – tikram artumui.
