Kiekvienas turi teisę norėti ar nenorėti santuokos, bet ką daryti tada, jei vienas laukia nesulaukia lemtingos dienos, kai pasipuoš vestuviniais rūbais ir ištars santuokos įžadus, o kitas nenori vestuvių?
Neretai tenka girdėti skaudžias moterų istorijas, kaip, pavyzdžiui, trisdešimtmetės Agnės: su bendraamžiu vaikinu susipažino būdama dvidešimties, įsimylėjo. Po poros metų draugystės apsigyveno kartu merginos tėvų jai padovanotame bute.
Per tą laiką abu baigė mokslus, pradėjo dirbti. Kartu keliauja, lankosi pas draugus, pasikalba įvairiomis temomis, išskyrus vieną – jų bendrą ateitį. Vaikinas vengia kalbėtis apie vestuves, vaikus, visas tokias kalbas nuleidžia juokais, kad dar jauni, dar suspės.
Agnės galvoje sukasi mintys, kad jei jis taip išsisukinėja, reiškia jos nemyli, neplanuoja kurti šeimos, kad jis kažką slepia, kad ruošiasi ją palikti. Mergina tapo nerimastinga, dirgli, pikta, įtari, pradėjo kontroliuoti kiekvieną draugo žingsnį, padažnėjo konfliktai.
Ji pastebėjo, kad draugas atitolo, atsiribojo, tapo šaltesnis ir ėmė visiškai vengti bet kokių gilesnių pokalbių. Santykiai ėmė ristis skyrybų link.
