Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 30d. 18:56

Vyro smurtą patyrusi Giedrė: „Su dukra išėjau į gatvę. Moterys, nebijokite išeiti į niekur“

Alkoholizmo problemas dažnai lydi smurtas
123rf.com / Smurtas

Lauke pradeda lyti. Trumpai, tačiau stipriai. Lietus išbaido ir kieme žaidžiančius vaikus, tada jie visi trumpam suguža į namus. Tiesa, ne į savus, o į laikinus. Neseniai Kaune duris atvėręs Šeimos krizių centras jau tapo laikinais namais ne vienai kaunietei ir jų vaikams. Moterų istorijos – skirtingos, tačiau tuo pačiu ir panašios. Pasikalbėti su jomis susėdame Šeimos krizių centre. Giedrė, Audronė ir Vilija. Visų jų vardai šiame tekste – pakeisti.

Giedrei – 49 metai. Ji paliko smurtaujantį 28 metų draugą ir su 13 metų dukra verčia kitą savo gyvenimo puslapį. „Taip, tarp mūsų – didelis amžiaus skirtumas. Taip gyvenime nutiko“, – šypteli į nustebusias mano akis.

Vilijai – 28, ir ji yra trijų vaikų mama. Nors ją į Šeimos krizių centrą atvedė ne smurtas, tačiau pirmasis vyras, sako ji, taip pat smurtavo.

Audronei – 32 metai. Ji trijų vaikų mama. Du iš jų gyvena su ja, o aštuonmetis sūnus – su tėvu. Toks buvo teismo sprendimas. Moteris ketina iš naujo kreiptis į teismą ir siekti, kad ir trečiojo sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ja, mat 56 metų jos buvęs vyras ne tik vartoja alkoholį, tačiau, kaip sako Audronė, vyksta tyrimas dėl narkotikų vartojimo ir platinimo.

Su 15min GYVENIMU moterys savomis istorijomis nutarė pasidalinti dėl bene svarbiausios priežasties: kad kitos, kurios patiria smurtą, tačiau nedrįsta ieškoti pagalbos, to daryti nebijotų. Ir kad nejaustų ne savo gėdos.

Jos dažnai kalba viena per kitą, viena kitą palaikydamos ir beveik be pauzių. Atrodo, tarsi vienu kartu norėtų pasakyti viską, apie ką tylėjo.

– Kaip atsidūrėte šeimos krizių centre? Ir kokie keliai iki čia atvedė?

Giedrė: Esu čia kelios savaitės, su 13 metų dukra. Važiuodama troleibusu pamačiau „Moterų linijos“ reklamą. Kadangi šeimoje situacija buvo sudėtinga, dėl visa ko užsirašiau telefono numerį.

– Kokia šeimoje buvo situacija?

Giedrė: Sugyventinis smurtavo. Tai buvo ir psichologinis smurtas, psichologinis terorizavimas, fizinis smurtas. Ir ne vienas kartas.

– Iš karto paskambinote tuo telefonu?

Giedrė: Vieną vakarą pasiėmiau dukrą ir išėjau iš namų – taip, kaip stoviu. Tada paskambinau ir pasakiau, kad esu išėjusi iš namų, kad sugyventinis smurtauja ir stoviu gatvėje. Mane iš karto nukreipė į Vaidoto gatvę, kur yra krizių centro kabinetas. Pasakė jo darbo valandas, bet jos jau buvo pasibaigusios, todėl reikėjo laukti ryto.

– O kur buvote per naktį?

Giedrė: Vaikščiojome po Kauną. Iš ryto kreipiausi į tą kabinetą. Nesitikėjau, kad taip priims: giliai, neatstumiant, paaiškinant. Ten specialistai bendrauja. Taip atsidūrėme čia.

Paskambinau ir pasakiau, kad esu išėjusi iš namų, kad sugyventinis smurtauja ir stoviu gatvėje.

– Giedre, tačiau tai nebuvo vienas, atvejis, pirmas kartas, kai patyrėte smurtą? Kas vyko jūsų namuose?

Giedrė: Jei žinočiau – pasakyčiau, aš pati nesuprantu. Kai buvau policijoje ir rašiau pareiškimą, aš nežinojau, kaip paaiškinti. Taip nutinka turbūt, kai žmogus į kosmosą išskrenda. O kaip apibūdinti kosmosą? Kaip apibūdint paranoją? Jei aš sakau, kad juoda, jis sakys, kad balta. Jei aš laikysiu puodelį – jis jo nemato. Jis sako: tu meluoji, tu nori mane apgauti. Mečiau darbą, nes jis kaltino mane neištikimybe.

– Gal dirbote kariuomenėje, kur daug vyrų?

Giedrė: Ne, dirbau prekybos srityje. Jam vaidenosi, kad aš keliuosi naktį ir kieme perstatinėju automobilį, kad turiu antrą telefoną, kuris skamba. Sunku paaiškinti – atrodo kaip painiava.

– Tačiau buvo ir fizinis smurtas?

Giedrė: Taip, buvo. Man reikėjo važiuoti į darbą, jis pašoko ir puolė, apkaltinęs neištikimybe. Po pirmojo karto kreipiausi į policiją. Paskui jam atleidau, nes kiekvienas žmogus, manau, gali suklysti, jam reikia suteikti progą pasitaisyti. Tačiau kai buvo antras kartas – trečiojo nelaukiau.

– Jūsų dukra tai matė?

Giedrė: Taip, matė. Jis pavydėjo net dukrai, kai aš jai ką nors pirkdavau. Tas žmogus yra neadekvatus. Kiek skaičiau apie šizofreniją, paranoją – neabejoju, kad jam reikia pagalbos, reikia gydytis. Tačiau žmogus pats turi norėti.

Jis man sako: kam tu man tą policiją iškvietei, kur čia dabar išėjai, kas tau yra, gal tu nesveika?

123RF.com nuotr./Kenčianti moteris
123RF.com nuotr./Kenčianti moteris

– Kiek laiko gyvenote kartu?

Giedrė: Penkti metai. Trejus metus tokių požymių nebuvo. Aš tik vėliau supratau, kad jis turi psichologinių problemų, lyginau jo elgesį, mąstymą su jo šeimos. Jie visi panašūs.

– Audrone, o kokia situacija buvo jūsų namuose?

Audronė: Patekau čia per „Moters pagalbą moteriai“. Jie man padėjo ir skiriantis. Pas juos atbėgau po to, kai vyras smurtavo. Pagalbos kreipiausi po trečio karto. Mes beveik dveji metai išsiskyrę, bet kadangi vienas vaikas jam priteistas, kiti du – man, tad mes turime bendrauti, o bendrauti mes nesugebame. Tą kartą abu buvom išgėrę ir susimušėm. Taip atsidūriau čia.

Kreipiausi į policiją, o jis mane iki šiol terorizuoja, rašo žinutes, grasina, kad nematysiu vaiko. Kai paskutinį kartą buvau nuvažiavusi pasiimti sūnaus, į sieną metė telefoną, grasino, kad išprievartaus ir užmuš, pasmaugs. Jei ne kartu buvusi draugė – būtų gal ir užmušęs.

Ir man trauma, ir vaikams. Jis iki šiol geria, o niekas nieko nedaro. Sūnus yra pas jį. Nes taip nusprendė teismas.

Giedrė: Nors čia vaikui būtų saugu.

Audronė: Vaikas verkia pas tėvą. Sistema kažkaip ne taip veikia. Man sakė, kad reikia iš naujo kreiptis į teismą. Tą ir darysiu, nors tai absurdas.

Į sieną metė telefoną, grasino, kad išprievartaus ir užmuš, pasmaugs.

Vilija: Kai paima vaiką iš girtuokliaujančio tėvo ir jo neatiduoda mamai, o atiduoda kaimynui? O kai tėvas išsiblaivo, tada atiduoda tėvui. Ar čia normalu?

– Audrone, sakėte, kad pagalbos ieškojote po trečio karto. Tikėjote, kad pasikeis?

Audronė: Kai buvo pirmas kartas, galvojau, kad pasitaisys, po antro karto galvojau, kad vis dėl to vaikų tėvas. Jam ketvirta vėžio stadija, kaip ir užuojauta gal. Giedrės sugyventinis daug jaunesnis, o mano – vyresnis.

Giedrė: Bet smegenys tai vienodos.

Audronė: Smegenys vienodos.

Giedrė: Net žinučių tekstai vienodi.

Audronė: Ką man rašo buvęs vyras, tą patį Giedrei rašo buvęs draugas. Man rašo, grasina vaiku, kad aš nematysiu vaiko, kad vaiką paliks globėjams. Kad aš kekšė. O kai jam ko nors reikia tada būna geras, arba vaistų jeigu reikia. Bet paskui vėl keikia. Kai vaikų teisės klausia, kas įvyko, jis sako: juk aš nieko nepadariau, aš ją tik biškį prismaugiau.

– Smaugė?

Audronė: Taip, smaugė. Ir į medikus kreipiausi, į policiją. Buvau smaugta, dusinta.

123rf.com nuotr./Smurtas šeimoje
123rf.com nuotr./Smurtas šeimoje

– Apie ką moteris galvoja, kai tai vyksta? Panika, baimė? Tą akimirką?

Audronė: Nežinau, aš tai spardžiausi, bėgau, bandžiau ištrūkti. Tiesiog išgyventi.

Giedrė: Baimė gal nelabai. Svarbiausia tada gintis. Jeigu išeina pasprukti – tą ir darai, nes kai pasižiūri į žmogaus akis matai, kad jis – neadekvatus.

Audronė: Dar kalbant apie mano vyrą, jis geria, vartoja narkotikus, rūko, yra tyrimas dėl heroino vartojimo ir platinimo – ir vis tiek vaikas pas jį! Niekas nereaguoja. Jį buvo sulaikę, buvo suimtas 14 darbo dienų ir paleido. Pasiguodė, kad serga vėžiu. Bet jei geria, rūko, muša mane, vartoja narkotikus – toks jis ir vargšas.

Giedrė: Čia be kalbų jos vaikas turi būti čia, kartu. Ačiū dievui, kad yra tokios įstaigos, kaip ši. Tik daug moterų dar apie tai nežino. Nereikia bijoti, reikia kreiptis, ir tau suteiks labai didelę pagalbą. Nežinau, kodėl kitos nepagalvoja ir nemąsto. Juk reklama visur: stotelėse, autobusuose. Tiesiog reikia nebijoti.

Jeigu išeina pasprukti – tą ir darai, nes kai pasižiūri į žmogaus akis matai, kad jis – neadekvatus.

– Vilija, o jūs taip pat čia atsidūrėte dėl smurto?

Vilija: Ne. Bute, kurį nuomojausi, kilo gaisras, sudegė viskas, o mes su vaikais atsidūrėme gatvėje. Iki šiol neturiu kur gyventi. Valstybė padėjo tik tuo, kad galiu laikinai gyventi Šeimos krizių centre.

– Kada buvo gaisras?

Vilija: Pernai, rugpjūčio mėnesį. Tada buvau su su dviem vaikais ir laukiausi trečiojo. Laikinai glaudžiausi pas mamą.

– O vyras?

Vilija: Su pirmuoju vyru esu išsiskyrusi, jis irgi smurtavo. Trečiasis vaikas – jau ne jo. Turiu draugą.

Giedrė: Ir ji rūpinasi vaikais. Mes pačios turime viską daryti, eiti. Lietuvoje taip yra – šūsnis popierių, pareiškimų. Kuo daugiau popierių – kažkas gal tada sureaguos. Jos atveju valstybė turi išimties tvarka suteikti socialinį būstą, jei žmogus sąžiningai rūpinasi vaikais, o ne po 10 ar 15 metų.

– Este eilėje socialiniam būstui gauti?

Vilija: Esu. Daug šeimų laukia.

Giedrė: Gal po dešimt metų ir gaus. O kaip gyventi, kaip eiti dirbti?

– O kito būsto nesinuomojate?

Vilija: Su trimis vaikais beveik neįmanoma.

– Kodėl šeimininkai taip bijo šeimų su vaikais, nuomininkų su gyvūnais?

Giedrė: Su gyvūnais lengviau, nei su vaikais.

Vilija: Jie bijo, kad paskui negalės iškraustyti. Žmonės neapsišvietę. Bijo, kad sugadinsim turtą. Aišku, brangių nuomojamų butų yra.

Aš galiu dirbti, uždirbu po 600–700 šimtus eurų, ir 300 galiu mokėti. Bet ne daugiau. Dabar auginu 6 mėnesių vaiką, taupau, spaudžiu centą prie cento. Mano pajamos – už vaikus, dar papildomai Vaikų išlaikymo fondas moka. Vienas mano vaikas yra su raidos sutrikimu, aš negaliu jo vieno palikti. Kai dirbau – būdavo auklė.

Man reikia tik būsto. Neprašau, kad man už dyką duotų, aš už jį mokėčiau.

Giedrė: Ir moteris stengiasi, akivaizdžiai matyti.

– Klausau jūsų ir galvoju: sunkus gyvenimas moterų?

Giedrė: Patikėkit. Bet jei nieko nedarysi, sėdėsi rankas sudėjusi – bus dar baisiau.

Audronė: Dar muš, užmuš.

Giedrė: Muša – kreipkis. Moterims gėda. Bet kokia gali būti gėda? Todėl, kad vyrai nuvertina, sako, kad tu nesugebėsi, tu neturi kur eiti?

Vilija: Moterys jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Kai aš išėjau, išėjau plika ir basa, tik su dviem vaikais.

Giedrė: Ir aš viską palikau.

Vilija: Ir darbo neturėjau, vaikus reikėjo vežioti į mokyklą, į darželį. Vyras niekuo neprisidėdavo. Neišeidavo man tuo metu dirbti, nes nebuvo kam palikti vaikų. Tokia situacija, kad iš niekur nieko negausi. Bent jau pradžią suteiktų, padėtų moterims. Moterys bijo, jei jos yra priklausomos nuo vyro. Kaip išeiti be cento? Kur tu eisi?

Giedrė: Ir moteris moteriai dar nelygi. Yra tokios, kur geria.

Vilija: O aš esu negerianti, stengiuosi dėl vaikų.

Giedrė: Ji stovi tarp dangaus ir žemės. Čia net kalbos negali būti. Butų tikrai yra laisvų. Nereikia laukti dešimt metų. Tik kad niekam neįdomu. Būtų kitoje šalyje – ji būtų gavusi iš karto.

Bet aš ne iš tų, kurios leidžiasi mušamos. Aš duodavau atgal.

– Kas nutinka, kad žmogus prieš kitą žmogų kelia ranką? Prieš moterį, kurią mylėjo, prieš savo vaikų mamą.

Vilija: Toks vyras kitaip nemoka bendraut.

Giedrė: Psichozė.

Audronė: Mano buvęs vyras tą patį matė savo šeimoje. Bet aš ne iš tų, kurios leidžiasi mušamos. Aš duodavau atgal. Paskui supratau, kad kitaip nebus. Kaip ten nebūtų, vyras yra už tave stipresnis. Jei jam susisuka – jis nežiūrės. Ir peiliu man grasino.

Giedrė: Viskas priklauso, kaip pats augo. Mano draugas irgi taip šeimoje augo, patys buvo vaikų namuose, mama gerdavo, vaikai būdavo paliekami likimo valiai. Ir užaugo negatyve, nieko daugiau nematė, tik negatyvą, alkoholį, barnius.

Vilija: Labai geras palyginimas, kaip dabar vaikus auginu aš. Jei jie susimuša ar man ką nors pasako, jie ateina ir atsiprašo. O vyras? Sako, kad tu pati kalta. Psichika pažeista. Pamenu, kai atsikėliau ryte, ruošiau vaikus į mokyklą, ir kažkas staiga jam pasidarė. Čia pirmas vyras. Dabartinis mano draugas yra kitoks.

Giedrė: Pavyzdžiui, Audronės situacija. Kodėl jos sūnus negali būti čia, su broliais, su mama? Kad ir priteistas tėvui, tai kas? Pati sistema daro taip, išaugina tokius vaikus, nors mama nenori taip auginti.

Vilija: Ir moterų, aišku, įvairių būna, kitos be to ano galo gyventi negali. Ir čia, centre, yra buvusi moteris, kuri negali gyventi be vyro, nors ją smaugia, muša, ji vis tiek savaitgaliais pas jį važiuoja. Grįžta visa subraižyta.

Audronė: Ji sakė: aš ne malka, man reikia.

– Esat jaunos moterys. Nepagalvojate apie normalius santykius?

Giedrė: Ne. Aš kai pamatau gatve einančius vyrą ir moterį, man jau iš karto moters gaila.

Vilija: Mano antrasis yra idealus vyras. Jis dabar įkalinimo įstaigoje, tai žinau, kad bus ištikimas, kad yra mylintis. Čia, aišku, juokauju.

Giedrė: Tiesiog nutiko taip gyvenime. Ir tarp tų žmonių, kurie yra įkalinimo įstaigose, yra gerų ir suprantančių. Save jie irgi graužia, nori į laisvę.

Vilija: Jis mano vaikais rūpinasi kaip savais vaikais. Niekada man blogo žodžio nepasakė, nei pykčio reiškia, nei agresijos turi.

– Jūs visos kalbate apie tai, kad moterys nebijotų. O kaip manote, kodėl bijo?

Audronė: Mes tarsi per menkos.

Giedrė: Mus per daug sumenkina ir mes pradedame bijoti. Kur eisi? Kur eisiu?! Paimsiu ir išeisiu.

Nereikia bijoti išeit į gatvę. Žiemą ar vasarą – jokio skirtumo. O kai užauga vaikai, tada pretenzijos kam? Mamai. Nes jie visą tai matė ir kentėjo, o mama nieko nedarė, kad tai pakeistų.

– Kaip galvojate, kas bus po metų, kaip pasikeis jūsų gyvenimas?

Giedrė: Viskas bus gerai.

Smurtas: kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Policijos komisariatai
Tel.: 112
LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Nemokama linija:
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriai
Vilniuje:
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką