TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ankstukės Liepos mama Giedrė Žlibinienė: „Reikia tiesiog būti šalia ir tai išgyventi“

Asmeninio archyvo nuotr. Giedrės Žlibinienės šeima
Asmeninio archyvo nuotr. Giedrės Žlibinienės šeima
Šaltinis: 15min
0
A A

Mano vardas – Giedrė ir aš esu ankstuko mama. Liepa į šį pasaulį atėjo visiškai netikėtai. Ilgą laiką nėštumas buvo normalus, dirbau iki 32 nėštumo savaitės. Tačiau netikėtai pasijutusi blogai ir nuvažiavusi į Antakalnio gimdymo namus sužinojau, kad gimdau.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Galiu knygų knygas prirašyti apie jausmus tą dieną, kai pirmąsyk išvydau mažytį ir bejėgį savo kūdikėlį, gulintį intensyviosios terapijos skyriuje, apraizgytą laidais. Galiu daug papasakoti apie iš po kojų slystančią žemę, kai pradeda pypsėti aparatai palatoje, apie nežmonišką baimę kaskart laukiant gydytojo žodžių ir dar apie begales kitų rūpesčių, pasiekimų, džiaugsmų ir nuopuolių per tas sunkias akimirkas.

Liepa gimė 34 savaitę, svėrė 2680 g ir buvo 50 cm ūgio. Pradžia neatrodė labai bauginanti, bet visi išbandymai prasidėjo jau po pusdienio: Liepai buvo ventiliuojami, brandinami plaučiai, ji buvo gydoma antibiotikais. Tai truko apie keturias paras, per tą laiką gydytojai man nuolat kartojo: „Jūsų dukros būklė sunki, bet stabili".

Asmeninio archyvo nuotr. Giedrės Žlibinienės šeima
Asmeninio archyvo nuotr. Giedrės Žlibinienė su dukra Liepa

Būklei stabilizavusis, 10-ą Liepos gyvenimo dieną galų gale turėjau galimybę ją palaikyti, 12-ą dieną mudvi jau keliavome į palatą, o 16-ą dieną grįžome namo.

Tik tuomet, kai dukrytę galėjau apkabinti, pabučiuoti ir tvirtai laikiau ant rankų, žinojau, kad viskas, kas bloga, baigėsi, dabar bus viskas gerai.

Tos 12 parų, kurias praleidome atskirai, buvo neįsivaizduojamai sunkios. Pirmasis mano nėštumas, gimdymas ir visa sūnaus Dovydo kūdikystė tobulai atitiko vadovėlius. Tuo tarpu Liepos gyvenimo pradžia man buvo siaubo, baimės, nežinomybės, pykčio, kaltinimų ir kitų negerų jausmų raizginys, kurio išnarpliojimo būdų širdyje ir galvoje buvo lygiai nulis. Tik tuomet, kai dukrytę galėjau apkabinti, pabučiuoti ir tvirtai laikiau ant rankų, žinojau, kad viskas, kas bloga, baigėsi, dabar bus viskas gerai.

Taip pat skaitykite: Motinystė: kūrybinga ir nuotaikinga misija

Reikia apie tai kalbėti, reikia padėti tai išgyvenantiems tėvams, pasakant, kad ne jie vieninteliai, kad tokių šeimų visada yra. Taip tiesiog atsitinka. Svarbiausia – nepasiduoti blogoms mintims ir tikėti. Net ir tada, kai žiūri į nekaltą, gležną paties brangiausio žmogaus kūnelį ir tau labai apmaudu, kad negali jo paliesti, būtina tikėti svajonėmis apie bendrą ateitį, kad atkeliausite į šviesų rytojų, kartu juoksitės ir džiaugsitės gyvenimu.

Mano galva, blogiausia paguoda tokioje situacijoje yra žodžiai: „Viskas bus gerai", „Viskas tuoj baigsis", „Praeis ir to net neatsiminsit". Tai netgi sukelia pyktį. Nereikia sakyti, kas bus, nes juk niekas to nežino. Reikia tiesiog būti šalia ir tai išgyventi, suprantant, kad žmogui sunku būtent šią akimirką.

Asmeninio archyvo nuotr. Giedrės Žlibinienės šeima
Asmeninio archyvo nuotr. Giedrės Žlibinienės dukra Liepa

Man labiausiai padėjo budėjimas prie dukrytės ir savų ateities fantazijų pasakojimas jai: ką mes veiksime, kur keliausime, kaip žaisime. Aš tiesiog sėdėjau prie dukros inkubatoriaus ir pasakojau jai savo svajones taip, lyg ji viską suprastų. Ta svajonė, fantazija ir leido nusiraminti.

Mano galva, blogiausia paguoda tokioje situacijoje yra žodžiai: „Viskas bus gerai", „Viskas tuoj baigsis", „Praeis ir to net neatsiminsit".

Kodėl Liepa gimė anksčiau laiko, aš taip ir nesužinojau, visi gydytojų paaiškinimai liko tik prielaidomis. Bet labai noriu pasidalinti savo patirtimi su visomis antrą, trečią ar ketvirtą kartą besilaukiančioms moterims: nesijauskite viską žinančios ir viską patyrusios, nes gyvenimas gali pasijuokti iš jūsų, parodydamas, kad visko patirti neįmanoma niekada. Sunku nusiimti tą „patyrusios" kaukę, bet reikia. Mano istorija puikiai tai iliustruoja.

Taip pat skaitykite: 7 priežastys, kliudančios pakeisti gyvenimą ir padaryti didelius darbus

Taip pat iš savo patirties galiu pasakyti: pagalba ankstuko susilaukusiai šeimai yra be galo reikalinga. Aš asmeniškai jos negavau. Kai gimė mano dukrytė, nežinojau jokių pagalbos portalų, joks lankstinukas nepakliuvo po ranka, ir ligoninės personalas nieko apie egzistuojančią pagalbą neužsiminė. Todėl labai džiaugiuosi, kad incityvių žmonių dėka vyksta „Ankstukų“ projektas.


Ankstukų šeimų istorijas pristato paramos projektas „Ankstukai“. Daugiau  – ankstukai.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Naujagimis
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką